„Švytėjimai“: emocionalių garsų prisodrinta tamsioji materija

Pagalvojus apie šviesos sąvoką, galvoje pirmiausia išnyra saulė, fizikos pamokų nuotrupos arba Jėzus Kristus. Tai, kas sausio viduryje vyko kultūros bare „Kablys“, nepanašu nei į danguje kabantį geltoną blyną, nei į agonijos tvaiku atsiduodančius sąsiuvinius, nei į iš paveikslų į mus žvelgiantį dėdę. Buvo tamsu, net labai, tačiau paneigti, jog švytėjo – keblu. Tamsi materija aptraukė puikiai tinkantį ir šiam procesui paklūstantį „Kablio“ betoną, o visuma, neieškant lietuviškų konotacijų, skleidėsi (o gal nužydėjo?) lyg juoda orchidėja. Taip, čia šeštąjį kartą pulsavo leiblo “Sha:TRI:Ah” pagimdyti „Švytėjimai“ su FUME, WIFE ir Purple priešakyje.

Naktyje šviečiančias buvusių Geležinkeliečių rūmų kolonas pamačiau prieš pat vidurnaktį. Panašiu metu rašau ir šį rašinį – godžiais čiuptuvais supančiojusi unikali renginio atmosfera diktuoja savo taisykles ir kalbėti apie ją tuomet, kai saulės spindulių nutviekstose pusnyse krykštauja vaikai – sudėtinga.

Termometro stulpelis – neperkalbamai smuktelėjęs žemyn, tad prie „Kablio“ laiptų ilgai netrypiu, gesinu cigaretę ir žengiu patirti tai, ką jau bent keletą savaičių vadinu labiausiai lauktomis pastarojo pusmečio naktinėmis klajonėmis. Žmonių kol kas negausu: prie baro pašnekesiui besiburiančios draugų grupelės ir vienas kitas dėl Ophex dalinamų garsų kasdienybės grandines nusimetęs nepažįstamasis. Supratęs, jog vienas didžiausių tokių intymių muzikos užkaborių priešų yra per galvą lipantys prašalaičiai, tyliai šypteliu.

Už tamsių užuolaidų šydo pagrindinėje salėje paskutiniuosius garsus transliuoja Paul Newermind. Juodaskraitis po truputį skandina ir verčia nunarinti galvą. Dėl besibaigiančio pasirodymo daug neišgirstu, tačiau juntu, jog kryptis – teisinga, o pamatas sekantiems pasirodymams – tvirtas. Povilas puikiai kuruoja ir klausytoją tupdo į reikiamos nuotaikos prisodrintą dėžutę.

Ilgajai laikrodžio rodyklei sukorus pusę kelio link pirmos valandos ant mėlynoje šviesoje ir dūmuose skendinčios scenos lipa iš Portugalijos į Lietuvą atsibeldęs Purple. Taip, tas pats, besislepiantis už “Wedidit” ženklo kartu su lietuviams geriau pažįstamu amerikiečiu Shlohmo. Tas pats, dar visai neseniai VHS formate užfiksuotoje “Boiler Room” sesijoje melancholija būręs Londono publiką. Tas pats, synth elektroniką apjungiantis su seksualiai skausmingu velvetiniu vokalu.

Purple organika maloniai slegia: kūnas gūžiasi, žaizdos kyla į paviršių: myli ją ir tuo pačiu nekenti („What does he have that I don‘t / What does he do that I won‘t“), keiki save, kad gali, bet nedarai bei kankini save kitais panašios tematikos scenarijais. Garsai apnuogina giliausiai slepiamas kerteles, lieki vienas akistatoje su pačiu savimi. Nuo scenos sklindanti purpurinė migla perša mintį, jog ją pasitikti yra du keliai ir abu jie priklauso nuo klausytojo emocinės būsenos. Vienas jų veda į miegamąjį su mylimąja(uoju) vasario 14-ąją, kitas – į sugniaužtus kumščius ir psichologinį mazochizmą. Abu keliai yra nenuginčijamai dramatiški, toks yra ir šešėliais grįstas Purple transliuojamas sapnas. Snareai, retkarčiais maksimaliai mėtantis ir vėtantis sintezatorius, vaiduokliška atmosfera ir nuo glotnaus iki bauginančiai modifikuoto šokinėjantis vokalas neprijaučiantiems gali pasirodyti kakofonija, tačiau aš maloniai kartočiau dar kartą. Dešimt kartų.

Pirmasis bonusas: Purple remiksavo vaikystę menantį t.A.T.u gabalą „Not Gonna Get Us“. Jei neprijaučiantys dėl kakofonijos dar neįsitikino, tai šis kūrinys turėtų padėti tai padaryti. Yra muzika, kurios klausyti – truputį gėda, bet tuo pačiu – labai malonu. Sintezatoriaus linija išjungia protą – draugams nedalinu, bet pats reguliariai klausau.

Antrasis bonusas: po savo pasirodymo Purple įsimaišė į publiką ir iki paryčių klausėsi kitų atlikėjų. Nesusilaikiau ir po nosimi jam pakišau telefoną su nelabai adekvačia žinute: „Hello, this is awkward but can you say hello to Shlohmo from me? You‘re here and it‘s amazing but Lithuania is waiting for him too. For both of you.“ Jei anksčiau ar vėliau prisišauksime „Bad Vibes“ bei „Dark Red“ autorių – dalį nuopelnų prisiimsiu sau (pokštas).

Jeigu su Purple įbridome iki pusės, tai kiek po pirmos valandos su Fume neriame gilyn – kur baugu, bet traukia, kur šalta, bet jauku. Tai jau savotiškas atlikėjo parašas klausytojų sąmonėse. Nors Lietuvos elektroninės (ir ne tik!) underground muzikos unikumą liaupsinau jau čia ir čia, bet eilinį sykį nesusilaikau ir vis dar noriu pasisakyti. Simpatijos tautiečiui – akivaizdžios tiek prieš juodąją supernovą, tiek jos metu, tiek – jau po sprogimo. Komentarai feisbuke liudija, jog daugelio bene laukiamiausias vakaro svečias yra būtent Fume, o sparčiai gausėjanti salė tai tik patvirtina.

Atlikėjas kaip visada ramus ir susikoncentravęs, žvilgsnis niekur neklysta ir netrukus pajuntu kaip pečius užgula neišmatuojamas atmospheric, ambient, experimental presas. Nebetrukdo net keletas paklydusių, priešakyje telefonu kažką intensyviai derinančių jaunuolių – plyta po plytos nuo jų atsitveriu savo tvirtove ir mintyse kuriu alternatyvią realybę. Įsivaizduoju geltonus rugių laukus ir žalias kalvas. Už pastarųjų artyn žygiuoja kažkas nepažįstamo, net bauginančio, bet visiškai taikaus. Tai iš pirmo žvilgsnio sunkiai derančių dalykų sintezė ir iš jos gimstantis absoliutus grožis – kalbu ne tik apie mano kuriamą alternatyvų pasaulį, bet ir apie Fume transliuojamus garsus. Visą valandą nesijudinu iš vietos, retkarčiais net susiimu už galvos – kūrinys „Occula“ atveria juodąją skylę ir, jei ir palieka ramybėje „Kablio“ užuolaidas, tai mane tikrai pasiima kartu. Aplanko jausmas: jeigu prieš tai buvau plėšomas tamsios seksualumo energijos, tai dabar mane aplanko geležinė branda, kelianti į daug aukštesnius filosofinius klodus nei miegamojo kambario erdvė. Tai prieš tai apsireiškusiai energijai ši branda byloja: „Na, mergaite, gal tu eik į pavėsį.“ Nors pats Fume – niekada neišsišokantis, be reikalo nešmėžuojantis, kaip jis pats sakė – faceless. Bene geriausias santykis tarp kūrėjo ir jo kūrinio – Fume manyje pasistato vargu ar pajudinamą juodo varno spalvos obeliską, hands down.

Paskutinysis šio vakaro tamsiausioje trejybėje – airis Wife (a musical act: a male singer and music producer; not a married woman: the woman someone is married to). Jeigu jau prabilau apie sunkiai suderinamus dalykus, tai James Kelly tikrai gali apie juos papasakoti. Black metal grupės Altar of Plagues vėliavnešys, 2013-aisiais sustabdęs grupės veiklą ir pasukęs visai kita – elektronikos kryptimi su projektu Wife. Kaip teigia pats atlikėjas, jis tenorėjo išbandyti kažką visiškai naujo. Naujo, tačiau inspiruoto ne pirmą dieną jį supančių įvairių patirčių. Nors airis nenori, jog jį traktuotų kaip prie elektronikos perėjusį metalistą, o ir šuolis į šoną nuo Altar of Plagues yra akivaizdus, tačiau sąsajos juntamos – „Dark yet almost uplifting“. Siela jau ganėtinai nukraujavusi, tačiau Wife eksperimentai paperka – lieku linguoti su, panašu, tamsųjį nirvanos atitikmenį išgyvenančia minia. O eksperimentuojama išties: prasidėjusi ramiu, melancholišku vokalu bei pop sąskambiais, kūrinių amplitudė išsiplečia iki elektroninio noiseo ir intensyviai blyksinčio stroboskopo. Potyriai vertingi ir įdomūs – jaučiuosi lyg kempinė, iš kurios gręžiami paskutiniai juodo rašalo lašai.

Juodoji epopėja baigta, prie pulto pamaitinti besočius laužytais ritmais stoja Justicious. Gretimoje salėje ką tik išgyventiems potyriams kontrastuoja Bedim x Remedy. Čia galima išgirsti tiek perdarytą DJ Tiesto diskografiją, tiek sėkmės apogėjų patiriantį vos dvidešimtmetį Post Malone, tiek glotniąją Beyonce, bet tai – jau kitokiais prieskoniais pagardinta opera. Į minią įsimaišo Purple ką tik išlydėjęs “Sha:TRI:Ah” galva Vaidotas Ambrozaitis – belieka pakelti kepurę ir nulenkti galvą.

Kažkodėl bent dešimtį kartų gludinu mintį, jog susirinkę klausytojai galėtų įkurti kadaise (su)daužytų, galbūt vis dar tebedaužomų širdžių arba kitokios depresyvios tematikos klubą. Gražiai depresyvios – tokios, kuri gelia, bet tuo pačiu gimdo polėkį ir norą judėti. Naujausia ketvirtadalio paros patirtis be vargo viršija didelius lūkesčius – konservuoju atmosferą, pastarąją deduosi į kišenę ir patraukiu namo. Juodoji supernova po savęs palieka tamsų, ne dujų, o urbanistinių garsų prisodrintą ūką – tikiu, jog šios žvaigždės tame pačiame danguje ieškosiu ir septintąjį kartą.

Ypatingas ačiū Eglei Hannya už paskolintas nuotraukas.

Internete:

facebook.com/shatrija