Antplūdis – ne ko kito, o žmonių. Taip būtų galima apibūdinti susidomėjimą sausio viduryje Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta menininko Šarūno Saukos tapybos paroda. Neoficialiais duomenimis, vien ekspozicijos atidaryme apsilankė bene du tūkstančiai smalsių galvų. Dar prieš asmeninę akistatą su šiuo sąmonės labirintu mane pasiekė gandai, jog „Žmogaus su Saukos veidu“ vardą gavusi ekspozicija vertinama be išlygų – kaip aukščiausios prabos materializuotas genijaus minčių srautas arba kaip kryželius iš užančio verčiantis išsitraukti ir pradėti žegnotis baugus balaganas. Puiku – vadinasi, virš 100 tapytojo darbų, sukurtų 1978-2015 metais, nykiai abejingų nepalieka, o aš nuo parodos starto prabėgus pusei mėnesio traukiu link jos, jog tuo įsitikinčiau.
Pirmąsyk į Nacionalinę dailės galeriją užbėgu iki jos užsidarymo likus kiek mažiau nei valandai. Akimirksniu suprantu, jog esu naivus – tiek laiko Šarūno Saukos minčių ir gebėjimų analizei bei interpretacijai tikrai nepakaks. Klesteliu ant minkštasuolio ir nusprendžiu, jog sugrįšiu ryt. Tiesa, tikrai nesu paskutinysis vėluojantis į traukinį – žmonės, net ir sulaukę įspėjimo, jog ekspozicija bus uždaroma po dvidešimties minučių, vis dar plaukia link jos.
Kitą dieną atsibeldžiu nuo galerijos atidarymo prabėgus vos pusvalandžiui, o lankytojų – vėl tuntas. Taip, nuo parodos debiuto prabėgo jau dvi savaitės. Anšlagas.
Minimaliai atlieku namų darbus ir įsisavinu, jog Šarūno Saukos paveikslai yra ne Šarūnas Sauka (ši eilutė – gana svarbi, ypač turint galvoje psichodelinius apsireiškimus drobėje). Nusiteikiu, jog tai, ką matau, veikiau yra ne autoriaus potyriai ar kūrybinės transformacijos epopėja, o kiekvieno žiūrovo subjektyviai vertinamas alternatyvus pasaulis, minčių srautas, kuriuo kiekvienas pasileidžia skirtingai. Kadangi tapybos terminologijos neišmanau, o vienas „izmas“ painiojasi su kitu „izmu“, ši pozicija man daugiau nei priimtina. Esu eilinis stebėtojas, savaip matantis ir savaip interpretuojantis.
Kaipmat įsitikinu, jog vietos abejonėms čia maža. Ekspresyvūs ir itin detalūs paveikslai prikausto, tačiau tuo pačiu ir neleidžia žvilgsniui nurimti. Veikėjų, sodrių spalvų ir šurmulio tiek daug, jog sunku į kūrinį žvelgti kaip į visumą, t.y. mišką, restoraną ar klasę mokykloje. Akys mėtosi nuo vieno veido prie kito, o kiekviena smulkmė atrodo unikali ir visumai labai vertinga. Apsireiškia Vladimiras Leninas, baugiai gigantiškas kūdikis, moteris, traiškanti skruzdėlės dydžio vyrus, ore levituojantys viščiukai, ritualų darkomi kūnai ir galybė kitų įprastai akiai brutaliai galinčių pasirodyti objektų. Ne kartą pastebiu, jog žiūrovai dalį žmogaus su Saukos veidu apraiškų tyrinėja akis nuo pastarųjų atitraukę vos dešimties ar dvidešimties centimetrų atstumu. Nenuostabu, nes ir mane aplanko jausmas, jog tarp to sambrūzdžio yra įsiterpęs dar kažkas. Kažkas, kas tiek išlipa iš drobės, tiek peržengia paveikslo rėmų barjerą. Apskritai, kuriamas įspūdis, jog paveiksluose besivystantys pasauliai vystosi ir už jų ribų. Prie to prisideda ir kiek netradicinės, t.y. daugiau nei keturis kampus turinčios kai kurių paveikslų formos.
Nors paveikslai nėra išdėstyti chronologiškai, skirstymas vis tik yra – pagal tematiką. Vienoje salėje žvelgiu į apeigas, ritualus ir ceremonijas, kitoje – į autoportretus ar sutrumpintą Jėzaus Kristaus kryžiaus kelią, trečioje – į išjudintą laiką. Išjudintas laikas hipnotizuoja – piešinyje įprastai veiksmas yra sustingęs, tačiau Šarūnas Sauka, objektus kartodamas ir taip juos sluoksniuodamas sukuria judėjimo įspūdį. Per ilgai spoksant pajuntu, jog svaigsta galva.
Tekstinė informacija taip pat padeda susiorientuoti – dalis kūrinių atsiskleidžia visai kitaip vien perskaičius pastarųjų pavadinimą, sudarytą iš vieno ar keletos žodžių. Kad ir paveiksle, kuriame vaizduojama šmėklų ir beprotybės apsupta moteris. Perskaičius, jog tai – „Vidutinio amžiaus moteris“, nusmelkia ironijos pojūtis ir tyli šypsena.
Menininko kuriamas žmogus ir visuomenė – ydingi. Daug veikėjų – siurrealistiniai, deformuoti, nuogi, iškreiptais, tačiau vietomis vienodais veidais, sekantys, šlovinantys ar dorojantys kitą objektą. Peršasi mintis, jog transliuojama suvienodėjimo, XXI amžiaus stabus garbinančios visuomenės kaip vientisos masės idėja. Paliegusi bendruomenė netrukus apsireiškia ir Šarūno Saukos paveiksle „Pragaras“, kuriame mažų mažiausiai glūdi aliuzija į dar mokyklos laikais skaitytą Dantės Aligjerio kūrinį „Dieviškoji komedija“. Iš paveikslų žvelgiantis kritiškas žmogaus su Saukos veidu žvilgsnis neretai skiepija gana tragiškas mintis: „Taip, jūs esate būtent tokie.“ Apskritai, kartais atrodo, jog ekspozicijos herojus su žiūrovu mainosi vaidmenimis ar pastarąjį bent jau įtraukia į saviškį: „Galbūt tu esi paveiksle? Veik, o aš stebėsiu.“
Privalu paminėti, jog autorius leidžia ir atsikvėpti. Vieną akimirką stebi pamišime tiesiogine to žodžio prasme tirpstančias žmogystas, kitą – po Saukos veidu besislepiantį tarp medžių tykiai ir ramiai įsispraudusį žmogelį. Įvyksta savotiškas apsiplovimas. Žiūrovai, pailsę nuo tapybos ant drobės, pirmą kartą turi galimybę pažvelgti į tapybą ant stiklo ar analizuoti aštuoniolikos minučių trukmės trumpo metro filmą, vaizduojantį Šarūno Saukos, jeigu nesumeluosiu, kūrinio „Pragaras“ gimimo procesą.
Susižavėti, šlovinti ar bent jau maloniai nustebti yra dėl ko. Aikčioti, žegnotis ir iš kišenės traukti kryželį – taip pat. Didelė menininko geležinės ironijos koncentracija gali išgąsdinti, juk kūriniuose matome ne tik autoriaus kurtus veikėjus pažaliavusiais veidais, bet ir jau minėtą Jėzų Kristų. Tad daliai ši ekspozicija gali pasirodyti estetiškai patraukli, tačiau priešgyniaujanti žiūrovo etikos normoms. Šarūnas Sauka tikrina lankytojo kompetenciją – ne tik palikdamas literatūrinius pėdsakus, bet ir smogdamas ne visų suvirškinamu pajuokos pliūpsniu. Tiesa, tapytojas (nors turbūt teisingiau būtų sakyti, žmogus su Saukos veidu) pirštu bado ne tik į aplinkinius, bet ir į save – pakanka pažvelgti į autoportretus, kurie nežengia už bendros parodos nuotaikos ribų.
Finale surišu dar prieš aplankant Nacionalinę dailės galeriją girdėtus gandus: „Žmogus su Saukos veidu“ man yra genijaus kurtas aukščiausios prabos baugus balaganas. Toks, kuriam nepakaks valandą trunkančios peržiūros ar dviejų apsilankymų. Ironija, ydomis prisotintas labirintas kviečia susitikti darsyk ir vargu ar atsisakysiu. Laiko yra iki kovo 6 dienos.
Komentarai