Nedidelis Šakių kraštas, penki talentingi draugai, rokas ir elektronika, gamta, savotiška XXI amžiaus moderni hipių kultūra – susipažinkite: jauna, bet jau dabar garsiai skambanti ir šviesių ateities perspektyvų nestokojanti grupė Abudu. Žvelgiant į harmonijoje besiplaikstančią kompaniją, neslėpsiu, gali aplankyti mintis – „Velniava, ką pats veikiu su savo gyvenimu?“. Juk dar vienerių metų viešumoje neatšventusi grupė jau spėjo savo jėgomis susukti vaizdo klipą (o antrasis jau pakeliui), koncertuoti su Garbanotu Bosistu bei Jaakko Eino Kalevi ir sėkmingai sudalyvauti jaunųjų grupių konkurse „Garažas‘16“. Priešakyje – koncertai su latviais The Pink Elephant. Abudu žada – tai tik pradžia.
Save jie vadina kaimo vaikais. Tą nesugadintą svetingumą ir vis rečiau sutinkamą paprastumą galima justi – šakiečiai, likus kelioms valandoms iki pasirodymo „Garažas‘16“ finale, pasikviečia pietų – sėdame prie bendro stalo grupės nario Luko virtuvėje. Jie dar nežino, jog tą vakarą konkurse užims trečiąją vietą po Abii ir jautì. Nevengiantys juokų, bet ir nesibaidantys rimties – visi jie panašūs, visi jie skirtingi. Pirmasis lietuviškas Abudu interviu – apie kūrybą ir penkis į vieną bendrą sujungtus solo projektus, gyvenimą nedideliame krašte, inspiracijas ir ateities vizijas.
Esate penkiese, o šaukiame jus kaip Abudu. Kaip gimė grupės pavadinimas?
Klausimas vienbalsiai adresuojamas Leonui.
Leonas: Pasakoti tikrąją ar komercinę versiją? Iš tiesų, atėjo metas, kai grupei reikėjo duoti vardą. Linkome prie lietuviško, tarmiško pavadinimo.
Tautvydas: Visi esame iš Suvalkijos, Zanavykijos, tad norėjome tarmiško žodžio.
Leonas: Turėjome daug variantų, tuomet į galvą šovė Abudu. Tai – mūsų krašte dažnai naudojamas žodis: „Eime abudu į mišką, eime abudu į parduotuvę“ ir panašiai. Vėliau dar pagalvojome, kad pakeitus kirtį šis žodis gali nuskambėti ir mistiškai – kaip koks afrikietiškas burtažodis.
Domantas: Pastarasis gali iškviesti Afrikos dievaitį. African idol.
Leonas: Taip pat, toks krikštas labai gerai įprasmina santykį tarp muzikos ir klausytojų: mes grojame – jūs klausote. Ryšys tarp mūsų ir publikos, dviejų stilių santykis, maištas ir tvarka. Turime šiek tiek psichodelikos, tačiau viskas yra gana tikslu – dviejų pasaulių sąryšis. Domantas ir Vytenis – broliai, mes – draugai, visur du, du, du, viskas – Abudu – vienybė ir harmonija.
Šakiai, Sintautai, Lekėčiai – kilote iš vieno krašto. Draugaujate jau seniai?
Tautvydas: Nuo gimzės, nuo gimzės.
Leonas: Dauguma tuo metu mokėsi gimnazijoje. Vytenis – kiek vyresnis, aš ir Domčius – jaunesni. Pradžioje grojome keturiese, 2015-ųjų vasarą prisijungė Vytenis, tad po Abudu vardu esame penkiese.
Bičiuliai esame nuo seno ir iš tos pačios draugų kompanijos. Dažnai tekdavo kartu užsiimti jam‘u – juk visi kažkuo groja.
Viešumoje debiutavote tik 2015-ųjų rugsėjo pradžioje. Tai buvo kruopščiai planuotas žingsnis ar impulsyvus šūvis pagavus tinkamas aplinkybes?
Domantas: Mano galva – labiau impulsyvus šūvis.
Leonas: Nei taip, nei taip. Kūrinio „Įkvėpimui“ vaizdo klipą filmavome dar gerokai prieš debiutą.
Vytenis: Manau, kad daugiau mažiau visų vaikystės svajonė buvo groti grupėje, kažką daryti kartu.
Leonas: Groti kartu pradėjome nuo vasaros pradžios. Turėjome mintį atlikti Domčiaus kūrinius – jis buvo jų prirašęs gana daug. Ruošėmės draugų festivaliui, patys jį organizavome, tad ten ir debiutavome. Daug kam patiko tai, ką parodėme – užsidegėme judėti toliau, o ir pasipainiojo LRT vaizdo klipų konkursas „KlipVid“.
Lukas: Stiprų impulsą žengti pirmyn davė draugai, nors kaip kūrinio „Įkvėpimui“ vaizdo klipas buvo staigmena mūsų nežinojusiems, taip ir tokia pati staigmena jis buvo ir mūsų draugams. Pavarėme užsidarę ir blykstelėjome – gera pradžia.
Leonas: Viskas po to – grandininė reakcija.
Pradžia – tikrai gera. Debiutinis koncertas bare „Liverpool“: dešimt jūsų autorinių kūrinių, sausakimša erdvė ir Leono stage dive‘as gimtadienio proga (pats laikiau už kojos). Tikėjotės tokio sprogimo?
Domantas: Jei atvirai – tikėjomės!
Vytenis: Pažvelgus iš kitos pusės – negalime sakyti, kad tikėjomės. Viskas vystosi labai sklandžiai, bet galbūt nesitikėjome, jog vystysis taip sklandžiai.
Lukas: Lietuvos scena – gana nedidelė, tad muziką mylintys žmonės greitai gaudo naujienas. Manau, kad padaryti pradžią čia nėra labai sudėtinga.
Leono stage dive debiutiniame koncerte – foto: „Liverpool“ indie/rock bar
Galbūt nuskambės pompastiškai, tačiau lietuviškoje scenoje esate šviežias ir labai reikalingas gūsis, nes jaunų nuolat girdimų grupių Lietuvoje – gana mažai. Viena nedaugelio yra grupė ba. su Benu Aleksandravičiumi priešakyje. Pats Benas man yra užsiminęs, kad deda į jus dideles viltis, jog kartu į priekį stumsite lietuvišką muziką. Kokia yra jūsų pačių vizija?
Vytenis: Norime atrasti savo nišą.
Leonas: Šią akimirką neturime tikslinės auditorijos, į kurią orientuojamės. Groti tik paaugliams? Tikrai ne, aš pats noriu kuo įvairesnių klausytojų. Turėjome pasirodymą kultūros bare „Kablys“ kartu su suomiu Jaakko Eino Kalevi – susirinko dalis melomanų grietinėlės. Tokius žmones būtų smagu matyti ir Abudu koncertuose. Bręsta mintys augti iš paprasto kūrinių atlikimo iki koncertinio performanso. Jau turime savotiškus savo prieskonius, tačiau nuolat keičiamės ir migruojame.
Lukas: Tik dabar pradėjome galvoti, ko iš tiesų norime. Rutuliojasi klausimas, kas iš viso to turi būti, kas išaugti – pradžioje to tikrai nebuvo.
Tautvydas: Jeigu kažkada rinkomės norėdami atrasti ir sukurti muziką, dabar bandome pastarajai ir mūsų koncertams sukurti tinkamą formą.
Lukas: Derėtų pridurti, kad pasiūlymų koncertuoti gauname išties nemažai. Galbūt nebūtum pagalvojęs, bet jų gauname tikrai daug, daug ir atsisakome. „Pagrokite poryt bare už 100 eurų“ – no deal – nenorime nusigroti, norime tinkamai pasiruošti. Jau pačioje pradžioje nusprendėme, jog nepasirodysime bet kur. Vasarą norime sustiprėti scenoje – groti daug, tad jai planuojame daugiau koncertų.
Domantas: Tikrai nereikia atsibosti.
Tautvydas: Sumažink ugnį makaronams!
Akimirkai sugrįžkime prie debiuto bare „Liverpool“. Tąkart mane maloniai nustebino tai, jog dainuoja trys iš penkių grupės narių. Kaip pasidalinate mikrofoną?
Leonas: Iš tiesų galima sakyti, kad dainuoja visi penki.
Lukas: Tie trys kuria dainas.
Domantas: Brandiname gabalus, vėliau juos atsinešame ir visi kartu atliekame. Visi turi savo solo projektą, kurį galiausiai suklijuojame į vieną bendrą.
Vytenis: Tikimės, kad kuo toliau, tuo labiau vientisas bus šis kūrinys. Sunkumų, žinoma, yra.
Leonas: Paprasčiausiai reikia išmokti dirbti kartu. Kaip jau minėjau, pirminė idėja buvo atlikti Domanto kūrinius, bet tada kilo daug minčių, jog sukurti kažką noriu ir aš pats, vėliau su pasiūlymais prisijungė ir Vytenis. Tuomet nusprendėme, kad varome visaip. Vienas patyli, padainuoja, kitas patyli, padainuoja – kodėl ne? Iš esmės visi galėtų būti frontmenais.
Lukas: Kalbant apie frontmenus – neturėjome problemos, kad pastaraisiais veržtųsi būti visi.
Leonas: Viskas išėjo natūraliai. Jei Domantas iš prigimties yra labai išraiškingas – jis ir stovi priekyje. Jei kažkuriam kitam nariui kyla toks noras – jis gali daryti tą patį.
Pirmasis Abudu koncertas keliolikai žmonių Lauryno sodybos kluone – autorius Laurynas Skeisgiela
Kokybė – jums itin svarbus rodiklis. Kaip viename interviu prasitarėte, sunkiate iš savęs maksimaliai, net kabinėjatės vieni prie kitų. Ar sunku rasti kompromisą, vis tik esate penkiese?
Domantas: Taip, anksčiau ar vėliau išsiveržia sukauptos mintys – to neišvengsi.
Tautvydas: Esame sutarę: jei atsiranda konfliktas – sėdame ir šnekamės.
Vytenis: Man atrodo, kad mes vieni kitus suprantame gana neblogai.
Tautvydas: Tikrai taip, turime grupėje psichologą (rodo į Vytenį – „Ore“ past.).
Leonas: Yra ryšys. Jau būna momentų, kai grojame, tylime ir staiga suprantame, kad štai, čia jau gerai. Pati pradžia tikrai nebuvo lengva, bet buvimas grupėje – gyvenimiška ir labai naudinga patirtis.
Lukas: Galiausiai supranti, kad be kompromisų nieko nebus. Čia ir glūdi stiprybė: ne kaip tu pagrosi paskutinį gabalą ar įsijausi į viską ant scenos, o kaip pasielgsi ir ko griebsies, kai vienas grupės narys nepavalgęs, o kitas prastos nuotaikos.
Domantas: Iš vienas kito daug išmokstame – vienas geriau atlieka tą, kitas – kažką kito. Dalinamės ir muzikiniais atradimais, kurie gali tapti inspiracijomis visai grupei.
Paminėjote inspiracijas. Galbūt galite kelias įvardinti? Peršasi mintis, jog kažkas iš jūsų tikrai turi mylėti kanadietį Mac DeMarco…
Leonas: Mac DeMarco –mano ir Domanto atlikėjas.
Lukas: Man patinka džiazas ir elektronika. Jei atvirai, jaučiuosi didžėjumi, o ne muzikantu. Turbūt aš ir Leonas labiau atstovaujame elektroninę muziką. Tiesa, prie inspiracijų derėtų pridurti tą patį Vytautą Kernagį.
Tautvydas: Garbanotas Bosistas!
Domantas: Man šviežiausią ir didžiausią įtaką padarė bei pažadino norą lygiuotis anglai Pink Floyd. Mėgstu ir australų Pond psichodeliką.
Vytenis: Aš bene visą paauglystę praleidau dabar jau buvusio Red Hot Chilli Peppers gitaristo John Frusciante kūryboje. Dar vienas vardas – Unknown Mortal Orchestra.
Leonas: Stiprus kūrybinis impulsas buvo ir vis dar yra australai Tame Impala. Patinka ir tas pats Jaakko Eino Kalevi, amerikietis D‘Angelo ar Kendrick Lamar bei geriausias praėjusių metų albumas „To Pimp a Butterfly“. Iš tiesų minėta migracija apsireiškia ir čia – klausau visko, o viskas nuolat keičiasi: nuo roko iki alternatyvios elektronikos.
Lukas: Antrinu Leonui dėl Kendrick Lamar!
Vienbalsiai: Iš Šakių kilusi grupė Impulsas su Leono tėvu (vėliau šioje grupėje savo karjerą pradėjo the one & only Džordana – Ore.lt past.).
Grįžkime prie Abudu. Jūsų tekstai – tik lietuviški. Garsų užsieniui netransliuosite ar norite, jog šis pamiltų juos, persipynusius su gimtaja kalba?
Vytenis: Šiek tiek teko apie tai kalbėti. Šią akimirką orientuojamės į Lietuvos publiką.
Domantas: Net sunku įsivaizduoti, kaip užsieniečio ausyse skamba lietuviškas tekstas, bet manau, jog skambėti turėtų visai neblogai. Skambios balsės, graži kalba.
Leonas: Pats nematau problemos ateityje parašyti anglišką tekstą. Svarbiausia išvengti dirbtinumo, kai tekste prioritetas yra anglų kalba, o ne jo prasmė ar organika.
Domantas: Tekstus rašyti anglų kalba turbūt net lengviau.
Leonas: Tiesa, yra visi tie rimų dariniai.
Vytenis: Parašyti gerą lietuvišką tekstą yra tikrai sunku, nes tai iškart siejasi su dainuojamąja poezija.
Leonas: Labai smagu tai, jog pirmajame jaunųjų grupių konkurso „Garažas‘16“ pusfinalyje, kuriame dalyvavome, berods penkios iš šešių grupių dainavo lietuviškai. Vau, kas čia vyksta? Atrodo, kad ateina lietuviškų tekstų banga.
Domantas: Lietuviškas tekstas klausytoją pasiekia greičiau. Pirmąkart klausantis kūrinio su angliškais žodžiais sunku iškart suvirškinti tai, ką išgirdai – neretai prasmės tenka ieškoti atsivertus lyrics‘us. Išgirdus lietuvišką tekstą greičiau veikia smegenys.
Leonas: Žinoma, tai kalba apie vietinius klausytojus. Analogiškai užsieniečiams lengviau apsiprasti su angliškais žodžiais. Turbūt viskas palaipsniui, galbūt su laiku, nes tiek aš, tiek Vytenis jau turime sukūrę nelietuviškų tekstų, tačiau kol kas mus žavi būtent tokios krypties grupė.
Ne tik kuriate tekstus ir garso takelius, bet ir patys inicijuojate vaizdo klipų filmavimus, generuojate pastariesiems idėjas ir jas pildote. Kreatyvas nuolat sprogsta. Nepavargstate nuo minčių pliūpsnių ir jų išpildymo daugiau nei vienoje srityje?
Vytenis: Visa tai yra bendras kūrinys – tiek muzika, tiek tekstai, tiek vaizdas pristato grupę. Stengiamės kuo labiau suderinti šiuos dalykus ir visa tai pateikti iš savęs, iš Abudu.
Domantas: Manau, kad pradžioje daryti viską reikėtų būtent mums tam, kad atsiskleistume. Tiesa, išnyra tas pats vystymosi klausimas, kadangi vis dar neturime išgryninto grupės koncepto.
Lukas: Lengva tikrai nėra. Mėgstame vaizdą, mėgstame šį formatą – filmuojame, po to montuojame. Greitai pasirodysiantis naujausias vaizdo klipas mums patiems bus tikrai nemažas reikalas. Filmuotas pačių du savaitgalius, itin aukštos kokybės – tikiu, kad tokį sukurti ne savomis jėgomis mums būtų atsiėję aštuonis kartus brangiau. Stiprų palaikymą jaučiame iš mano pusbrolio Lauryno Skeisgielos bei jo draugės Austėjos Masliukaitės, kurie ir yra būsimo klipo kūrėjai. Iš tiesų viską esame pratę daryti patys, net būtų keista kažką samdyti.
Leonas: Turime daug kūrybinio polėkio ir minčių – smagu jas įgyvendinti.
Virtuvėje vyksta pertvarka: į lėkštes kraunami ką tik išvirę makaronai, kotletai ir salotos. Vaišių neišvengiu ir aš. Į Luko pusę juokais laidomos kandžios pastabos apie jo kulinarinius sugebėjimus. Skamba istorija apie milžinišką kartu valgytą kiaušinienę.
Foto: Rokas Milius / FiftyFifty
Galbūt galite šiek tiek patyzinti ir atskleisti naujo vaizdo klipo tematikos gaires?
Lukas: Labiau paerzinsime, kai jis bus beveik baigtas. Galime užsiminti, jog kūrinio „Įkvėpimui“ klipe Domantas dar tik ieško ir užčiuopia pirmuosius įkvėpimo gurkšnius, o „Tu miegi“ klipo herojų Leoną ta inspiracija ir palaiko, ir skandina.
Naujo klipo filmavimas Šakių baseine – autorius: Matas Petkūnas
Pridedame ir keletą kadrų iš filmavimo aikštelės ir pačio klipo!
Dalyvavote konkurse „KlipVid“ su kūrinio „Įkvėpimui“ vaizdo klipu. Žiūrovai išreiškė maksimalų palaikymą (antroji vieta pagal žiūrovų balsus ir didžiausias klipo peržiūrų skaičius tarp visų dalyvių), tačiau komisija apsidirbo ir, nors tai prieštarauja elementariems logikos dėsniams, nepakliuvote net į dešimtuką. Vėliau feisbuke išreiškėte nusivylimą. Ką apie tai galvojate dabar, galbūt nenuleisite rankų ir bandysite dar kartą?
Vienbalsiai: Žinoma. Su vadyba – viskas įmanoma (juokiasi). Jei rimčiau: išėjo taip, kaip išėjo – judame į priekį.
Dar truputį apie dainų turinį. Odė „Pavasaris“, dialogas „Įkvėpimui“, optimistiškas „Patinka“, net kelios dedikacijos merginoms pirmojo koncerto metu. Visa tai, daugiau ar mažiau – laisvė, pozityvas, harmonija, pacifizmas, net savotiška XXI amžiaus moderni hipių kultūra. Mieliau renkatės šviesius dalykus, o ne tamsumas?
Lukas: Parašyti gera nuotaika prisodrintą gabalą turbūt yra sunkiau nei atvirkščiai – tamsų.
Domantas: Galbūt – pyktis yra stipresnė emocija. Tiesa, aš nesirenku. Visa tai kyla iš vidaus.
Lukas: Domantai, „Patinka“ juk iš esmės net nėra pozityvus, o labiau liūdnas kūrinys?
Leonas: Melancholiškas.
Domantas: Taip. Jį pradėjau kurti visai paprastai. Prieš trejus, galbūt ketverius metus nuvažiavau pasėdėti po tiltu. Pasiėmiau knygelę – galvojau, kad galbūt pavyks kažką parašyti. To padaryti iškart nepavyko, tad pradėjau rašyti apie tai, ką mačiau, kas man patiko. Sėdžiu vienas ir raportuoju – saulė teka, čiurlena upė.
Neretai būna, jog rašau kažkokį tekstą, jo nebaigiu, verčiu lapą ir varau toliau. Tuomet retsykiais sklaidau seniau prirašytus lapus ir ieškau, ką būtų galima iš jų pasiimti. Iš esmės derėtų pridurti, jog Šakiuose nėra daug… tokių kaip mes.
Leonas: Gana paradoksalus kraštas.
Domantas: Visi draugiški. Galbūt ne kiek draugiški, kiek yra garantas, jog vakare išėjęs į gatvę negausi į galvą. Tiesa, pasitaiko ir pašaipių apraiškų: yra badančių pirštais, kad esi kažkoks menininkas, jog esi kiek kitoks.
Leonas: Krypsti link aliuzijos į „Įkvėpimui“?
Domantas: Taip, iš tiesų daug mano parašytų tekstų yra būtent iš to laikotarpio.
Kūrinyje „Įkvėpimui“ savotiškai paslėpta Šakių meninė ir kultūrinė padėtis?
Vytenis: Iš dalies taip. Dainoje yra žodžiai: „Mano amžiaus grupėj – tuščia.“
Lukas: Tas pats ir su kūriniu „Patinka“ – „Žmonės nekenčia to, ko nesupranta, /Kaip būtų gera rasti tokį kaip tu.“ Esame tai patyrę. Esi kitoks, kitoks ir palaikymas.
Leonas: Taip ir išeina, kad tie tekstai nėra jau tokie ir linksmi. Galbūt muzika yra paradoksaliai pozityvesnė, nes lyg ir žvelgi į šviesesnį rytojų, bet tie žodžiai truputį atsilieka.
Vytenis: Tuo nenorime pasakyti, jog Šakiuose nėra aktyvių žmonių. Paprasčiausiai visos kūrybingos personos viena apie kitą žino, turbūt taip ir mes suradome vienas kitą.
Lukas: Kai tau yra penkiolika ar šešiolika metų, nėra lengva būti toje kitokioje terpėje. Turi tų draugų, bet kai eini gatve per Šakių meno dienas prisigaminęs visokių nesąmonių ir viskas, ką išgirsti, yra „pydarai“ – nesmagu.
Leonas: Aš pasakyčiau taip: Šakiai yra kraštas, kuriame tikrai nėra ypatingo palaikymo, bet kažkodėl yra labai daug veiklių, su kultūra susijusių žmonių, kurie yra kilę būtent iš šio krašto: nuo Shaltmiros iki Pauliaus Ambrazevičiaus.
Kuo dar žavus Šakių kraštas be to, kad garsėja Jumis, ką tik paminėtomis asmenybėmis ir zanavykais?
Vienbalsiai: Džordana Butkute. Renginių apšvietimo ir įgarsinimo komanda “Šviesiaigarsiai”.
Vytenis: Jonu Jablonskiu.
Domantas: Vincas Kudirka gyveno šalimais. Nepritapo.
Lukas: Kažkada garsėjome turbūt didžiausia emigracija ir neverslumu. Iš pozityvesnės pusės – miestelio gamta nepaliesta ir labai graži, turime ir dvarų.
Domantas: Tiek kūrinys „Patinka“, tiek „Pavasaris“ yra įkvėptas gimtinės gamtos – impresionizmo apraiškos.
Leonas: Šakiai turi stiprią istoriją. Iš šio krašto yra kilusi bendrinė lietuvių kalba.
Atrodote visiškai nesugadinti, t.y. atkapstyti negatyvų turinį jumyse yra gana sunku. Tai natūra – tokie esate ir kasdienybėje?
Vytenis: Turbūt, kad taip. Turint galvoje naglumą, pyktį – jo su mumis ant scenos nėra. Labiau kartais bandome tokiais būti, nes yra priimta, jog toks įvaizdis yra kietas įvaizdis.
Leonas: Nepasakyčiau, kad labai skiriamės scenoje ir kasdienybėje. Scenoje galbūt dar nesame maksimaliai įsidrąsinę, nėra to didelio pasitikėjimo savimi. Tiesa, galime lipti ant kolonėlių ar sienomis – tokių bajerių tikrai gali pasitaikyti. Mes ne scenos chuliganai, bet ir ne super fainuoliai. Viskas natūralu.
Domantas: Tiesa, norisi to maksimalaus atsidavimo ir išsitaškymo.
Lukas: Žvelgiame realistiškai: nėra ko pūstis. Tenka susidurti su grupėmis, kurios yra tokios pat jaunos kaip ir mes, bet jų nariai jau vaikšto iškėlę galvas. Mums iki to – toli gražu.
Domantas: Turbūt dar iki galo neatsirakinome, net atvirkščiai: slepiamės po spyna. Manau, kad dar prasiveršime.
Vytenis: Skleidžiamės: tiek muzikoje, tiek ant scenos. Visi turime velnių, bet jų labai nepropaguojame.
Foto: Rokas Milius / FiftyFifty
Domai, Vyteni, koks jausmas kurti kartu su broliu?
Vytenis: Turbūt niekada negalvojome, kad taip bus, nes už Domantą esu vyresnis beveik aštuoneriais metais. Manau, kad gerai, jog grupėje yra broliai. Sunkumų ir konfliktų tikrai pasitaiko – kaip ir šeimoje, bet visada domėjomės panašiais dalykais bei ta pačia muzika, tad tokia jungtis – tikrai neprošal.
Domantas: Šiaip… myliu brolį. Gerai, kad grojame kartu. Nesijaučia ir to didelio amžiaus skirtumo – kad būtume vienoje grupėje, jaustumėmės gerai, laisvai, reikia šiek tiek susilyginti. Labiau prisitaikyti turbūt reikia Vyteniui.
Leonas: Aš anksčiau turėjau apie Vytenį susikūręs stereotipą. Jis draugavo su mano broliu (Leono vyresnėlis – Despotin Beat Club narys Laurynas Rėčkus-Elboe – „Ore“ past.). Galvodavau: „Ai, seniai kažkokie.“ Dabar, žinoma, viskas pasikeitė.
Lukas: Iš tiesų viskas susiję: brolių sesė Saulė – Tautvydo mergina.
Leonai, Lukai, Tautvydai, o kaip jums sekasi kooperuotis su ta brolyste?
Leonas: Brolystė muzikoje yra puiku, aš irgi esu kūręs su Laurynu. Kalbant apie Domą ir Vytenį – kartais jaučiame viena kryptimi sklindančius broliškus principus ar tai, jog vienam broliui nepatogu dėl to, ką jam pasakė kitas brolis, bet viskas yra gerai.
Tautvydas: Jeigu apie brolius, tai maniškis galėtų garsistu būti. Gera jo klausa, truputį pasimokytų ir pirmyn.
Lukas: O mano brolis Olandijoje.
Domantas: O mano brolis… ai, čia mano brolis.
Lukas: Visa grupė pilna brolių.
Domantas: Yra net tokia grupė – Saulės Broliai. Mūsų su Vyteniu sesė – Saulė, tad taip išeina, kad mes irgi esame Saulės broliai (juokiasi).
Šįvakar dalyvaujate jaunų grupių konkurso „Garažas’16“ finale. Kaip jaučiatės – spardysitės?
Lukas: Jaučiamės persivalgę. Jei rimčiau, soundcheck‘as buvo skubotas ir nelabai pavykęs, bet turime labai daug palaikymo. Tikrai pasispardysime – norisi kažką laimėti.
Domantas: Šiek tiek jaudinamės. Žinoma, bus smagu, jei ir nelaimėsime.
Leonas: Niekas nevyksta, kol neatsistoji ant scenos – tada išnyksta visas jaudulys, atsijungi. Bet kokiu atveju bus geras laikas. Įdomu klausytis kitų grupių, teisėjų patarimų. Pralaimėtojais nebūsime.
Lukas: Kas geriausiai pavarys, tas ir laimės, kalbant tiek apie patį konkursą, tiek apie po jo atsiveriančias galimybes.
Vytenis: Padarysime viską, kas priklauso nuo mūsų.
Domantas: Jau matau visų penkių stage dive‘ą – niekas nebegroja. Švęsime – „Garažas“ yra jaunos muzikos šventė.
Lukas: Šventė, su kuria prasidės ir aktyvus mūsų koncertavimas. Ketvirtį metų stipriai dirbome, nors to ir nesimatė – buvome užsidarę. Dabar prasideda!
Pabaigai – žodis klausytojui – esamam ir būsimam.
Domantas: Mama…
Vytenis: Nesustokite Lietuvoje ieškoti naujos, jaunos muzikos, nes čia yra ne tik Andrius Mamontovas ir SEL.
Lukas: Ačiū visiems, kurie neapleidžia ir padeda. Kas paveža, kas paskolina audiojack‘ą, kas arbatos padaro – labai didelės smulkmenos, iš kurių susidaro labai malonus ir reikalingas palaikymas. Galvoju, ką dar esu daręs gyvenime ir sulaukęs tokio palaikymo. Daręs daug ką, bet per petį seniai kas taip plekšnojo.
Domantas: Kursime toliau, tobulėsime, stengsimės nustebinti ir nenurimsime – evoliucionuojame.
Leonas: Tikrai judėsime toliau – juk visi dainas kuria.
Tautvydas: Aš žodžių turiu, bet dainos nė vienos.
Leonas: Tu žodžių turi? Ko tu nieko nesakei?
Tautvydas: Ne psichodeliniai tie žodžiai, folkloro dvasioje labiau, tad slepiu (juokiasi).
Domantas: Parašyk, jog trys grupės nariai yra vieniši – draugautų su fanėmis. Domantas saviškes labai myli ir nori kuo daugiau bučinių. Po koncerto. Su liežuviu. Backstage. Užteks tų apsikabinimų (juokiasi).
Lukas: Man rašo fanės ir prašo Domanto numerio. „Puiku“, – galvoju.
Derėtų pridurti, jog vasarą dar turime laisvo laiko ir norime koncertuoti.
Artimiausios galimybės susipažinti arba pažintį pratęsti su Abudu: rausva psichodelika kartu su latviais The Pink Elephant – balandžio 21 dieną kultūros bare „Kablys“ Vilniuje ir balandžio 22 dieną muzikos klube „Orixo“ Kaune. Kviečiame ir rekomenduojame.
Internete:
Komentarai