Jie groja savo muziką jūsų emocijų klavišais

Rašyti šia tema po didžiojo į Lietuvos istoriją įeisiančio ginčo, įtraukusio filosofus bei kino kūrėjais save vadinančius asmenis būtų šiek tiek nepadoru, bet nuolatos empatijos stygas siekiančios suvirpinti šlykščios socialinės akcijos („Aš ne daunas, Aš žmogus“), ašarėlę išspausti siekiančias socialinių tinklų „viralinės“ kampanijos bei clickbaito pavyzdžiai verčia būti šiek tiek nepadoriu.

Mes nebenorime (o tiksliau nebeišgalime) mokėti už žurnalizmą, mes nebeišgalime palaikyti bent kiek civilizuoto diskusijos apie einamuosius reikalus ir kaip jau krintančioje rinkoje dažniausiai nutinka – mus priverčia prisitaikyti prie žemiausio bendro vardiklio – emocijų, nes emocijos par(si)duoda, o kai dauguma vartotojų nebemoka, jie ir jų reakcijos tampa preke.

Po Aylano Kurdi, vaiko nuskendusio Viduržemio jūroje 2015 metų rugsėjį, Paryžiaus skerdynių 2015 metų lapkritį, ar kovą vykusių teroro išpuolių Briuselyje patekome į naują, interaktyvią santykių su globaliais įvykiais erą. Sąlyginai sočiam ir saugiam europiečiui šis interaktyvumas išreiškiamas per emoticon mygtukus, bei galimybę nusispalvinti savo profilio nuotrauką šios dienos tragedijos spalvomis suteikia puikią progą interaktyviai reaguoti į atsivėrusias skyles mūsų saugumo ir sotumo kupole. Mums leidžiama reaguoti, reaguoti greitai ir realiu laiku, dalyvauti kolektyviniame siaube ir gedėjime tuo pat metu liekant savo saugiame kupole, tik pajutus tą gailestį ir bejėgiškumą. Adam Curtis šią neveiksnią reakciją įvardino oudearizmo vardu (angl. Oh dearism) – tai yra atsiribojimo forma, kurioje nepolitinis ir sąmoningus ideologinius pasakojimus praradęs subjektas su siaubu stebi pasaulį, kuris pilnas sudėtingos politikos ir smurto, nė vieno kurių jis nebesupranta, vienintelis būdas reaguoti yra panikos pilna apatija. Tokia patirtis yra visapusiškai nemaloni – ji sukuria stiprias emocijas, ji kelia nesaugumo ir bejėgiškumo jausmą, neleidžia jaustis gerai. Siekiant išvengti tokių situacijų reikalingi filtrai – kad toks pasyvus reaguotojas galėtų jaustis gerai – nuo spoiler allertų literatūros kūriniuose, filmuose, kompiuteriniuose žaidimuose ar serialuose, kad šis pasyvus reaguotojas teisingai ir saugiai patirtų nuostabą ir suvartotų medijas, iki saugių erdvių, kuriose būtų ginami, saugojami ir konservuojami identitetai. Anot kai kurių „saugių erdvių“ šalininkų persekiojamas ir istoriškai politiškai prastai reprezentuojamas grupes, reikia apsaugoti nuo išorės ir nuo kritikos, ypač jei ji išsakoma kažko už aptariamos grupės ribų, nes už šių identitetų „saugių erdvių“ ribų gyvena privilegija.

Jautrumas, empatija ir siekis pajusti svetimą skausmą tampa ir pakaitalu bet kokiam prasmingam veiksmui. Nesvarbu, ar tai islamistų terorizmas ar pabėgėlių krizė pasyvus reaguotojas į sistemines krizes reaguos taip, kaip jam diktuoja moderni vėlyvojo kapitalizmo mantra – kaip entrapenierius jis/ji šios problemos sprendimus priims pats/pati, sprendimą apie „tai, ką reikia daryti“ priimti individualiai (taigi, ištikus pabėgėlių krizei veršis pasiimti pabėgėlį į savo namus, veikiausiai, kaip naminį gyvūną, neklausiant savęs, ar nesibaigs ši įnamystė taip, kaip dažnai baigiasi, kai naminis gyvūnas atsibosta), referuos į ilgą purviną ir nešlovingą kolonialistinę Europos praeitį prisiimdamas sau nebūtas skriaudas, teisinant žvėriškumus vykdomus totalitarinės ideologijos vardu,arba tiesiog neigs, kad problema egzistuoja.

Tačiau tai nėra vienintelis šio ašarotojo subjekto bruožas. Be vojeristinių poverty porn pomėgių ir siekio susitapatinti bei susijausti su šio pasaulio kenčiančiaisiais ašarotasis subjektas yra visiškai priklausomas nuo būtinybės reaguoti. Net jei tai, į ką reaguojama, nenusipelno reakcijos. Visų šios žemės Puškalnių, Plaučių ir Papinų funkcija šioje žemėje yra jų sugebėjimas iššaukti reakciją, dažnai iš mūsų aptariamo ašarotojo subjekto, turinčio daugelį pavidalų. Ši, atrodo, nesibaigianti dvikova tarp nesubtilių trolių ir ašaringųjų reaguotojų, tarp visų mūsų pasaulio gražulių ir anti-gražulių, tarp identity politikos nuodais persunktų ginčų apie Vyrus ir Moteris, lyčių kvotų ir maskulinizmo, gyvenimo būdo politikos yra mūsų gyvenamojo laikotarpio fonas, vieta išsiblaškymui bei galimybė pasinuomoninti, pažaisti diskusiją bei pamaitinti emocijų ištroškusią nuomonių rinką. Tokioje būklėje protestas bei asmenys, išeinantys į viešą (?) erdvę išreikti savo teisėto ar kvailo protesto tampa linksmintojais, kurie įsitvirtusiam medijų elitui suteikia pigią ir koncentruotą naujieną, galimybę sukurti dar vieną emociją, pigiai apmokamiems didžiųjų portalų žurnalistams suteikia parašyti dar vieną „piliečių“ žurnalistikos straipsnį, kuri įpūs tolesnę netikros diskusijos ugnį.

Tačiau jei ieškosite alternatyvos, jei galvosite, kad tai – šiuo metu vyraujančių politinių ir ekonominių galios centrų naratyvas, liksite nusivylę – žmonės ar organizacijos, keliančios sau visuomeniškai aktualius tikslus, nevyriausybinės organizacijos ar protestuotojai – visi įsitraukę į emocijų karą ir net yra šios kovos priešakyje. Nes tik prastų viešųjų ryšių kompanijų bei reklamščikų akimis yra priimtina prašyti ar maldauti iš „tyliosios daugumos“ (kuri neegzistuoja) teisės būti žmogumi, tik dehumanizuojantys viešieji ryšiai reikalauja žmonių su psichine negalia ar LGBT pripažinti kad jie yra žmonės, tik gerokai iškrypusios fantazijos žmonėms ašaros yra argumentas prieš šauktinių kariuomenę.

Nesusidarykite klaidingo įspūdžio – emocija ir patosas turi teisę ir net ne tik teisę – bet ir būtinybę egzistuoti. Didieji ideologiniai pasakojimai, suteikiantys prasmę būti ir gyventi, negali apsieiti be jų, be jų negalime būti, ir juolab – negalime nieko siekti. Mano problema yra ta, kad mūsų visų emocijomis tarytum fortepijonu koncertą virtuoziškai groja žmonės, kuriems reikia nukapoti rankas.

Šiam tekstui parašyti buvo suvartoti du skirtingo viskio stiklai, todėl tekstas gali būti šiek tiek nevientisas

Laurynas Šedvydis yra VDU doktorantas, istorikas