Po penkerių metų pertraukos naują albumą pristatė vieni spalvingiausių Lietuvos hiphoperių Despotin Fam. Grupė savo globalųjį kūdikį išnešiojo keturiose šalyse – „Vienas“ įrašinėtas įvairiose Lietuvos vietose, taip pat – Londone, Berlyne ir Melburne. Albumo geografija dar platesnė, nes muziką kūrė bytmeikeriai iš Latvijos, Vokietijos ir net egzotiškosios Karibų salos Gvadelupos.
Iš keturių despotin’ų šiuo metu Lietuvoje gyvena tik Vaiperis. Liežuvis reziduoja Berlyne, Shmekla Londone, o Laikrodis nusigrūdo net į Melburną. Prieš palikdami Lietuvą reperiai sudrumstė LT pramogų verslo ramybę pasirodydami (ir keliskart nusikeikdami eteryje) tuštybės mugėje M.A.M.A. apdovanojimuose. Sukritikuoti sacharininės muzikos prodiuserio Gintaro Bendžiaus, Despotin Fam viešai suabejojo pastarojo kompetencija. „Sulaukti komentaro apie lietuvišką hiphopą iš Gintaro, prilygsta velionio Šiaurės Korėjos lyderio kinematografijos muziejui, kuriame panašu, kad jis pats išrado kiną. Galbūt praeitume pro šalį, tačiau šio prodiuserio siūlymas pateikti Lietuvai realią muzikos situaciją turi protinio genocido užuominų. Siūlome nebegrįžti į tuos laikus, kai televizija ilgai ir skausmingai sėdėjo „ant kaktuso“, – sakė Vaiperis.
Kol Svaras iš G&G viena ranka priima apdovanojimus iš Prezidentės, o kita vis dar kviečia gerti alų Vokiečių gatvėje, Despotin Fam nenori vien švęst ir ėst bei siūlo vienus įdomiausių lietuvių kalbos sąskambių ir tvarkosi savo “vidinius kiemus”. Nors viename kūrinių, Liežuvis prisipažįsta, kad Vilniuje vis dažniau jaučiasi kaip svečiuose, albumo tekstuose – visas šiuolaikinių Lietuvos kultūrinių ir socialinių realijų spektras. Tikra šiuolaikinė poezija.
Lietuvos repo scenos senbuviai albumą pateikė dalimis – keturiais kas mėnesį internete pasirodžiusiais mini albumais. Kiekviename jų – po 4 kūrinius. Simboliška, nes grupėje – keturi MC, kurių kiekvienas albume atskleidžia savo požiūrį skirtingomis vienatvę ir individo egzistenciją gvildenančiomis temomis.
Anksčiau už kitus naujus kūrinius išgirsti galėjo prie jo gimimo prisidėję gerbėjai. Pirmiausiai albumo kompaktinės plokštelės pasiekė tuos, kurie jo gimimą sekė nuo pat pradžių ir įsigijo pirmąsias tris jo dalis.
Prieš pasirodant antrajam albumo “Vienas” tiražui, jungiame Melburną, Londoną, Berlyną, Vilnių ir kalbamės su despotin’ais.
Pirmas klausimas – koks pas jus oras už lango?
Vitalijus Vaiper: “Vilniuje, tikriausiai tiek, kiek ir pas jus, ka tik buvo kaitra, šiandien jau +5 naktį ir vėjuota 3 m/s.
Paul Shmekla: Nuostabus ir saulėtas. Londone +25. Prieš kelias dienas buvo +12, jungiausi šildytuvą
Liežuvis: “Karšta, šiandien labai karšta, gal koks trisdešimt, bet už lango, nors esu pačiam Berlyno centre, čiulba paukščiai, matosi upė ir girdisi, kaip mano šuo loja ant praeinančių dylerių.
Gyvenate įvairiuose pasaulio kraštuose, kur repo situacija turbūt skiriasi iš esmės, ar vis dar randat bendrą Despotin šeimos vardiklį?
Paul Shmekla: Manyje repo, ko gero, yra likę tik tiek, kiek jis susijęs su Despotin Fam. Žinoma, perklausau įdomias naujienas bei patinkančius įrašus, nueinu į vieną kitą koncertą, bet iš esmės vietine, ir ne tik, repo situacija per daug nesidomiu.
Bendrą vardiklį vis dar randam. Būta kelių ginčų dėl vieno ar kito techninio dalykėlio, bet visada randam kompromisą.
Liežuvis: Visada, būna, kad pradžioje išsiskiria kažkokios nuomonės dėl muzikinių dalykų, bet tai vienas kitam atvirai pasakom, paskui po kurio laiko, žiūrėk, jau viskas kitaip atrodo.
Vaiper Vitalijus : Jiems išvis lietuviška scena tapo egzotika, kas tas lietuviškas repas pamato tik internetu. Man tai smagu kad jie neįtakojami, sąlyginai pasaulietiškesni. Išties rasti bendrą vardiklį lengviausia, kai turime ką pasakyti, tada kompromisai atsiranda. Vistiek daugumoje dainų reiškiamės atskirai. Bet bent vienas kitam pritariam. Būta ginčų ir aršesnu, bet kažkaip diskusijoje gimsta tiesa.
Esate iš didmiesčių, bet albumą Lietuvoje įrašinėjot kuo toliau nuo jų: Druskininkuose, Molėtų raj., Švenčionyse… norėjot pabėgti nuo visko?
Paul Shmekla: Taip labiau susikoncentruoji į kūrybinį procesą. Niekas neblaško. Įsivaizduok: žiema, -20, medinis namukas vidury miško, artimiausia civilizacija už 10km, pusnys iki kelių. Telefonas ryšį gaudo tik antrame aukšte, o tame namuke keli reperiai, susivežę reikiamą įrašams aparatūrą, sėdi prie židinio ir brainstormina, tada įrašinėja, vėl brainstormina, ir taip savaitę. Idealios kūrybinės atostogos. Repo romantika :)
Vitalijus Vaiper: Reikėjo, kad nebūtų interneto ir šiaip ryšio su išore, nes labai blaško, bent jau aš labai priklausomas: nuolat kažką derinu ar žiūrinėju. Jie ant manęs už tai griežė dantį. Toks atsiribojimas palengvina tą inkubacinį periodą, kai ilgai nesimatai ir reikia rasti bendrą nuotaiką. Kartą įrašinėjom, kažką dirbom pas Paulių Londone, o miestas aplink vien tiktai juda ir dūzgia, tai teko kartu su juo nusigerti, kad tik suvaibintume.
Liežuvis: Įrašinėjom ten, kur buvo smagiausia susitikti ir leisti laiką kartu. Aišku specialiai rinkomės tokias vietas, kurios toliausiai nuo didmiesčių, kad būtų kuo mažiau pagundų ir visą laiką galėtume skirti albumui.
Daug atlikėjų, net ir tokių, kurių kūryba orientuota į vietinę sceną, bendrauja angliškai, o jūs, būdami maksimalūs kosmopolitai, išlaikot lietuvišką žodį – kodėl?
Paul Shmekla: Taip jau susiklostė nuo seno. Pradėjau tuo užsiiminėt apie 2000-2001, kai vyravo nuomonė, kad lietuvių kalba yra netinkama repui. Vienas variklių buvo įrodyt sau ir kitiems, kad visgi galima. Kitą vertus, supratau, kad dalis tiesos visgi tame buvo. Lietuvių kalboje labai daug ilgų ir nedaug vienskiemenių žodžių, dauguma tokių – jungtukai, dalelytės ir pan. Tas kiek riboja. Ką anglas gali pasakyt 6-iais skiemenimis, lietuviui prireikia virš 10-ies – dar didesnis iššūkis, kaip viską preciziškai sudėliot į harmoningą visumą.
Laikrodis: Manom, repas lietuviškai yra literatūrinis paveldas, tai mūsų, kaip meninkų, pareiga ateinančiom kartom, todėl siekiam, jog visos eilės ne tik rimuotųsi, bet ir “nesentų”. Mūsų neliks, o muzika ir lietuviškas žodis bus.
Vitalijus Vaiper: Aš nežinau iš tiesų, daug žmonių sako, kad mūsų lietuviškas žodis labai gera skamba užsienietiškai ausiai. Tai mano, kaip prodiuserio, pareiga ir toliau gludinti tą lietuviškumą detalėse, kad būtų gera parodyti nesuprantančiam kalbos. Nes lietuvių kalboje yra savita melodika. Net balsas muzikoje, manau, skamba kitaip priklausomai nuo kalbos.
Beveik pusės albumo kūrinių muzikos kredituose – mažai girdėtos pavardės: Manuel ‘Mellow Jack’ Asentic, René ‘iGadget’ Pfennig, Niklavs ‘Niklavz’ Sekacs, Hubert ‘Highleef’ Lagin. Galit trumpai pristatyt šiuos bytmeikerius?
Laikrodis: Užsienio atlikėjai/bytmeikeriai neturi to keblumo, nes bytus supranta visi, tai mūsų draugai, visų visi ir visa.
Vitalijus Vaiper: Čia tarptautinė komanda, visi yra vienaip ar kitaip draugai, mano, Laikrodžio ar Liežuvio. Visi, galų gale, jaučiam tą pačią garso bangą panašiai. Smagu, kai komanda tarptautinė: Latvija, Gvadelupa, Vokietija. Šiaip laikomės tradicijų. “Odisėja 49” irgi buvo tarptautinė.
„Vienas“ – tai vieno žmogaus žvilgsnis į pasaulį, iš skirtingų jo kampų. Visomis prasmėmis. Tiek buvimo atskirai nuo kitų, tiek vieno žmogaus požiūrio į gyvenimą ir įvairius jo aspektus“, – sakė Vaiperis. Tai vis dėlto esame pasmerkti vienatvei, kad ir kiek meilių ir draugų turėtume?
Vitalijus Vaiper: Na, aš iš tiesų ilgą laiką jaučiausi atskirtas ir vienišas čia pasilikęs, nors ir turėjau platų ir aktyvų socialinį gyvenimą. Viskas pagrinde persikėlė į internetą. Labai dažnai turėdavom ilgas pauzes bendraujant. Laikrodis kažką sau krapštė. Išleido net du albumus ir miksteipą. Vis pylė žibalo ir druskos ant žaizdų. O aš sėdėjau ir laukiau, na, kada kada ateis ta diena ir man vėl atsiras noras sėsti prie tos mūsų muzikos. Ir, galų gale, jis atsirado visiems iškart. Tai šitas albas yra kaip ir gydymo kursas nuo vienatvės ir jo padarinių. Šiaip, žinai, paprasto žmogiško patapšnojimo per petį kartais pritrūksta. Internete gali rasti viską, ko tik nori: atjautą, vietą hedonizmui, patenkinti smalsumą ar žingeidumą, bet niekad nerasi tikros grimasos ir to gyvo bendro užsidegimo, kai būni studijoje. Geriausi gabalai šiame albume gimė per vieną vakarą, būnant kartu. Prisiekiu.
Albumą dedikavot: “atviram kodui, pasaulio lietuviams, padoriai veikiančiam internetui, naujai gyvybei, absoliučios laisvės utopijai, visokio plauko keistuoliams, vienumui ir pastoviai kaitai”. Šiandien pridėtumėt dar ką nors?
Vitalijus Vaiper: Kasdien būtų galima pridėti po vieną. Palinkėčiau dar laisvo oro, nemokamo vandens ir tikėjimo globalumu, išliekant kuo arčiau savo šaknų.
Daugiau nei 5 metus nieko neišleidot, kas per tą laiką pasikeitė Lietuvos hiphopo scena? Kaip suprantu iš kai kurių tekstų, susilaukiat kritikos iš reperių ortodoksų?
Vitalijus Vaiper: Mes patys po truputį tampame ortodoksais :D Kurie mėgsta bambėti. Ar ne ?
Liežuvis: He he, nelengva, neįsigilinus į visą Lietuvos repo situaciją, skaityt ir suprast tas visas metaforas.
Paul Shmekla: Akylai neseku Lietuvos hiphopo scenos. Yra keletas patinkančių ir įdomių atlikėjų/kolektyvų, bet kritinė dauguma, nors ir subrendę vyrai, bet paaugliškai ir naiviai banalūs arba vienas kito kopija, arba ir viena, ir kita.
Vitalijus Vaiper: Šiaip ką bepadarysi, tikrai lyriškai stiprių veikėjų procentaliai nepadaugėjo ir jų niekad nepadaugės. Muziką išmoko daryti nemažai žmonių. Bet gerai lyrikai reikia ilgo darbo ir plataus žodyno. Iš esmės tai, ką girdžiu lietuviško repo tekstuose, kartojasi nuo 2000-ųjų.
Kas įdomaus pastaruoju metu nutiko tavo mieste?
Paul Shmekla: Paulius užsibookino atostogas :)
Liežuvis: Oras labai atšilo, tai visi išsitraukė grillius, vaikščiodamas rajone visada jautiesi kaip šašlykinėj.
Kada jaučiatės labiausiai ore?
Paul Shmekla: Žiūrėdamas į dukrą. Ir studijoje krapštydamasis prie garso projektų.
Liežuvis: Šiaip labai dažnai vartoju šitą posakį “viskas ore”, bet labiausiai ore, kai šilta, bet kojas įmerkęs į vandenį, kai aplink vien draugai, kai vieną rūkai, bet jau kitą suki, kai bytelis geras pareina, kai daug vaisių, saldumynų ir varškės sūrelių, nu, ir kavytė aišku.
Internete:
Komentarai