Auksinis lietutis ant jūsų paradų

Atriedant ir atidundant rinkiminiams zombiams į viešąją erdvę buvo išmestas dar vienas #smagus projektas – Laisvės piknikas. Taip, cinikai sakys, kad tai konservatorių bandymas šokti lietaus šokį, tam kad būsimuose rinkimuose susigražintų Kauną. Ir taip, mes tai sakysime, ilgai, nuosekliai ir tol kol tai prilips. Bet nemanykite, kad tai diskredituoja renginį, nes šiai partijai, aktyviai propaguojančiai „šeiminimą“ (kaip Šeimos politiką), abortų draudimą ir paleokonservatyvias vertybes tai yra milžiniškas šuolis į priekį.

Tačiau turbūt komiškesnės yra šio renginio atsiradimo aplinkybės. Andrius Tapinas, lietuviškasis John‘as Stewartas su kiek labiau išreikštu mesijo kompleksu, susipyko su Kauno rajono mero, socialdemokrato, pimpačkiukais. Nusprendęs parodyti savo jėgą, pasirinkti dar daugiau sekėjų socialiniuose tinkluose jis sugebėjo Laisvės piknike surinkti visus socialiniuose tinkluose veikiančius šeiperius – nuo penius ant langų paišančių (ir besipiktinančių, kad valstybės institucijos neturi humoro jausmo) blogerių iki Gazos ruožą sulyginti su žeme branduoliniu užtaisu siūlančių Vilniaus mero patarėjų – taigi visą ideologinį ir intelektualinį elitą, kurį gali pasiūlyti Tapino Lietuva. Buvo ir muzikantų, ir ne bet kokių muzikantų – buvo net ir Andrius Mamontovas, už savo darbą, manau, nusipelnęs tik plojimų.

Buvo ir visas spektras per partinius naujienlaiškius surinktų dešiniųjų partijų aktyvistų, kurie į partiją įstojo, nes tėtis savivaldybėje dirbo, arba mokyklos direktoriaus pavaduotojo vietą gavo. Tėtis lankosi tuose nuobodžiose partiniuose susirinkimuose, kur reikia patvirtinti iš Vilniaus nuleistus rinkimų kandidatus, per pilietinio ugdymo pamokas pasakoja apie vakarų pasaulio baisumus ir paleistuvystę bei kartą per porą metų pabūna vietinės rinkimų komisijos pirmininku. Jo jaunoji atžala mėto skrajutes su ta įtraukiančia Mykolo Majausko šypsena, o grįžęs namo kariauja ne World of Warcraft, o užsiima rimtesniais dalykais – būna elfas ir komentuoja delfyje. Juk šeimos tradicijos.

Kadangi kaip ir susitvarkėme su viena šio cirko puse, metas pažvelgti į reakciją iš pimpačkiukų pusės. Be abejonės, ji buvo smerkianti, apie „politizaciją“, „propagandą“, pasyviai agresyvi ir verksminga. Tarytum politizacija ir propaganda pati savaime būtų bloga. Mat pimpačkiukų jaunimas yra susitvarkęs, šlipsuotas, sekantis partine linija ir nuolankus, o šie Tapino triukai yra „pigūs“, nes juose nekalbama apie dideles strategijas su dideliais europiniais pinigais ir viskas yra nerimta. Pimpačkiukai geriau pasirūpins naujojo darbo kodekso palaikymu, kaip tikri politikai, nes ta darbo vieta valstybinėje įmonėje, arba, besisukančių durų principų – kur nors kitur, pati neateis ir minkšta kėdė po sėdyne neatsiras. Todėl beveik neabejoju kad per Europą slenkanti šluota, šluojanti pimpačkiukams vardą suteikiančias politines partijas atslinks iki Lietuvos ir bus labai #smagu.

Laisvės pikniko pasekmė buvo ir terminas, nukaltas paties A. Tapino „Naujoji Lietuva“. Nes ta sena, neteisingai mąstanti, sovietinė Lietuva netinkama. Reikia kažko kito – jaunos, progresyvios, selfių ištroškusios, feisbuke laikinančios Lietuvos, kažkokio tais sąjūdžio, nes kaip tais liberalai susimovė ir „reikia kašką dariti“. Be to, reikia papasakoti už ką balsuoti, nes su geru muzikiniu takeliu jie balsuos už bet ką (bent jau šitaip renginio organizatoriai įsivaizduoja, nors kaip skaičiukų mėgėjai parodo, 2012 metais ši, festivalininkų amžiaus grupė, buvo Darbo Partijos tikslinė, auditorija). Tad ne, čia ne Occupy, ne Indignados, bet galimybė ar potencija sukurti opričnikus yra puiki.

O kalbant apie #laisvę -, nes saviraiškos laisvė ar laisvė nesibaiminant reikšti savo politinius įsitikinimus buvo kokia tais tema, tai aš vis dar laukiu memo ar žinutės kaip Andrius Tapinas solidarizuojasi su Aukštojo Mokslo fakultetu, kurio nariai sėkmingai tampomi po teismus už kažką panašaus į viešą politinių įsitikinimų skleidimą. Labai laukiu, nes tada galėsiu paplekšnoti jam per petį, Andriui ir sakyti kad esi nuoseklus. Bet spėju, kad laisvė, apie kurią kalbama, yra balsuoti už teisingą partiją.

Kalbant apie muzikinį renginio takelį (ir čia jau sukelsiu daug daugiau kontraversijos), tai iš karto galima teigti, kad Naująją Lietuvą galima „uždaryti pirtyje ir neišleisti, kol neprablaivės“.

Reziumuojant, kaip politinis triukas buvo neabejotinai atliktas kompetentingai, sudėlioti tinkami akcentai, tik lyginant su tais piknikais, kurie būdavo organizuojami Niurnberge, buvo gerokai mažiau žmonių. Bet ką padarysi – rinkimai tik lapkritį, ir iš klaidų mokomasi.

Laurynas Šedvydis yra VDU doktorantas, istorikas