Birželio pradžioje Vincennes pilies pašonėje įsikūrusiame Gėlių parke (Parc Floral) 23-ią kartą startavo Paryžiaus džiazo festivalis. Šių metų renginio programa pasiūlė spalvingą muzikinę kelionę bei galimybę pažinti net aštuonių skirtingų pasaulio šalių džiazo kultūrą. Prancūzija, Belgija, Šveicarija, JAV, Ispanija, Armėnija ir Kuba delegavo būrį daug žadančių atlikėjų, meistriškai derinančių klasikinio džiazo tradicijas bei eksperimentinės muzikos šėlsmą. Trumpai prisiminsiu dviejų pirmų festivalio savaitgalių „vinimi“ tapusių prancūzų Sylvain Rifflet kvarteto ir šveicarų Grand Pianoramax pasirodymus.
Sylvain Rifflet kvartetas – ekscentriškieji džiazo „mechanikai“
Pirmasis festivalio savaitgalis, tradiciškai pristatantis prancūzų atlikėjus, šiemet buvo dedikuotas muzikinės utopijos temai. Po simbolinio renginio organizatoriaus sveikinimo žodžio sceną uzurpavo spalvingas Sylvain Rifflet kvartetas (Sylvain Rifflet – saksofonas/klarnetas, Benjamin Flament – mušamieji, Philippe Gordiani – elektrinė gitara, Jocelyn Miennel – fleita/kalimba), pristatęs fantasmagorišką projektą Mechanics. Ko vertas vien žemę siekiančiu raudonu apsiaustu pasidabinęs grupės lyderis, puikiai įkūnijantis retro – futuristinę prancūzų iliustratoriaus Francois Schuiten darbų dvasią! Nuo pat pirmųjų kompozicijų garsų klausytojai tarsi paniro į savotišką muzikinį transą. Tiksliai, tarsi laikrodžio mechanizmas, skirtingų ritminių grupių variacijas atkartojantys mušamieji bei jiems „atsišaukiantis“ gitaros skambesys – čia prancūziškai švelnus ir nostalgiškas, čia rokeriškai veržlus, tarsi maištaujantis prieš tikslumą ir „mechaniškumą“ – meistriškai į darnų vienį jungė unikalias garsines vibracijas. Į dvilypį gitaros ir mušamųjų dialogą įsiterpusi fleita suteikė gyvumo, švelnaus muzikalumo iš pirmo žvilgsnio gan techniškai ir šaltokai pirmajai kompozicijai. Galiausiai, į šią muzikinę galaktiką energingai įskriejusi Rifflet kometa, originaliai interpretuodama klasikines saksofono partijas tarsi „įrėmino“ šį unikalų muzikinį koliažą.
Kaip po koncerto teigė atlikėjai, projektą Mechanics įkvėpė XIX – XX a. poezijoje bei literatūroje aprašomas indutrializuotas pasaulis, žmogaus – mašinos simbolis bei jame atsispindinti mokslo ir meno kova. Minimalistinėmis, tarsi aidas atsikartojančiomis ir susipinančiomis garsų kompozicijomis siekiama klausytojo vaizduotėje sužadinti metaforišką mechanizuotos ateities viziją, tarytum šiuolaikišką J. Verno bei H. G. Wells romanuose piešiamą futuristinio pasaulio tęsinį. Sylvain Rifflet kvarteto kuriama unikali science – fiction jazz utopija, tarsi kempinė į save godžiai sugeria iškilių džiazo avangardistų – Steve Reich, Moondog, Philip Glass bei Terry Riley – muzikinį paveldą, „perleidžia“ jį per vidinius kūrybinius klodus ir klausytojams meistriškai „ištransliuoja“ savo hipnotizuojančius muzikinius sapnus.
Beprotiška jazz, rap & piano pop sintezė
Pakeliui į Šveicarijos džiazui skirtą antrąjį festivalio savaitgalį neturėjau didelių vilčių. Tikėjausi tikslių, tvarkingų, idėjiniu atžvilgiu klasikinio džiazo tradicijai artimų muzikinių kompozicijų. Prisipažinsiu, mėgstu pasiduoti muzikinei intrigai ir neskubu internete ieškoti bei tuoj pat klausytis festivalyje pasirodysiančių atlikėjų video. Po 2015 m. festivalio, padovanojusio nuostabių muzikinių atradimų, su kuriais nesiskiriu visus šiuos metus, renginio organizatoriai įgijo mano pasitikėjimą. Tačiau drąsiai galiu pasakyti – tikrai nesitikėjau išvysti tokio dinamiško, veržlaus, tiesiog laukinio pasirodymo! Tris talentingus kūrėjus – pianistą Leo Tardin, būgnininką Dom Burkhalter ir vokalistą Black Cracker – vienijantis ambicingas projektas Grand Pianoramax apjungė tris iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus muzikinius žanrus: pretenzingą klasikinį džiazą, žaismingą piano pop ir chuliganišką repą.
Gan monotoniškas klavišinių ir perkusijos kompozicijas puikiai praturtino jautri ir prasminga Black Cracker poezija bei ją lydintys jausmingi šokiai. Regis, vokalistas į savo kurtus urbanistinius tekstus įsijautė visu kūnu ir siela, o nuo pat pirmų koncerto akimirkų užmegztas nuoširdus ryšys su klausytoju nepaliko abejingų. Į taktą guviai linksėjo tiek jaunimas, tiek grupelė pašėlusių senjorų, kuriomis susižavėjęs Black Cracker guviai nušokęs nuo scenos ir užsilipęs ant kėdžių dedikavo vieną paskutiniųjų kūrinių „Till There‘s Nothing Left“. Galiausiai, koncertas baigėsi tikru šokių maratonu – prie scenoje šėlstančio Black Cracker prisijungė visas būrys džiazo gerbėjų, stačia galva nėrusių į psichodelinę garsų ir emocijų bangą. Poetiškas, įžūlus ir svarbiausia – beprotiškai nuoširdus pasirodymas nustelbė net parke įsisiūbavusią vasarišką audrą, o po koncerto ore dar ilgai jautėme įelektrintų garsų aidą.
Kol nieko nebeliko…
Paryžiaus džiazo festivalis Parc Floral vyks iki liepos 31 d.
Komentarai