Kai gyvenimas duoda citrinų….

Būna, gyvenimas duoda tiek citrinų, kad nebežinai kur tą limonadą pilti, ir ką su juo daryti, ir nori tą gyvenimą priversti pasiimti citrinas atgal.

Standartiniam medijų skiltininkui šios trys savaitės turėjo būti tikru Klondaiku – nuo Brexito iki Darbo kodekso iki protestuotojų palapinių miestelio, bandančio atkartoti tai, ką jie matė progresyviose medijose, nuo buldozeriu priimamų įstatymų, premjero A. Butkevičiaus išsakomų anekdotų, kad arkivyskupo pamokslai nulemia partnerystės įstatymo atidėjimą. Beje, šis humoro jausmas vietoj būsimos kadencijos leis šiam nuostabios disertacijos autoriui prisijungti prie lygiai tiek pat juokingo Humoro klubo. Be šio clusterfucko dar buvo ir vieša viešųjų ryšių kompanijos atlikta defekacija ant Žaliojo tilto, kuri, be abejonės, pastato Vilnių į tokių miestų kaip Kaliningradas, Maskva ar Astana būrį, nes mes akivaizdžiai turime panašias vertybes ir nuostatas nes lygiai taip pat elgiamės su viešosiomis erdvėmis. Atrodytų – tik imk ir po vieną spausk šias citrinas. Tačiau žemai kabantys vaisiai neįdomūs ir neskanūs.

Virš mūsų visuomenės kabo pamėklė – pozityvaus mąstymo pamėklė. Šios pamėklės įtakoti pimpačkiukai, suvaryti (visai kaip „senais laikais“, tų pačių bernatornių) agituoti už naująjį darbo kodeksą, klaidingai galvoja, kad tinkamas „pakoučinimas“ ir „pašeipinimas“ pakeičia analizę ir bent kiek funkcionuojančią galvą. Tai tie patys žmonės, kurie maitina nepamokamų stažuočių ir neapmokamo darbo madą, kliedi apie „savirealizaciją darbe“. Tai yra tie patys žmonės, kurių pagrindinė problema su pasauliu yra ne tai, kad jie kenčia ar yra išnaudojami, bet tai, kad greta galeroje sėdintys irkluotojai nepakankamai garsiai reiškia pasitenkinimą savo darbu.

Būtent šis raginimas irkluoti su šypsena sukūrė Brexit fenomeną, nuo kurio mes žagsėsime artimiausią dešimtmetį. Žmonės iš metropolijų, išdidūs the Guardian skaitytojai, kurių nuomone, pagrindinė problema šioje visuomenėje yra ta, kad tie treninguoti provincialai negražiai kalba, nėra baigę gender studines kursų universitete ir yra (be abejonės) pasislėpę seksistai/rasistai/homofobai (išsirinkite pagal savo dienos temą). Tai, kad krizė didesnė, ilgesnė ir gilesnė, besitęsianti beveik 30-40 metų, ir kad žadėti vaistai nuo šios krizės – neoliberalios ekonomikos priemonės – ne tik kad negydo ir negali išgydyti paciento, bet sukelia šalutinį poveikį pavadinimu „fašizmo grįžimas į Vakarų pasaulio politiką“ (tai kas vyksta Austrijoje ar Prancūzijoje yra tik pradžia), nėra svarbu – svarbu būti pozityviam. Iškelti save iš pelkės už savo batraiščių.

Šis raginimas būti pozityviam praktiškai sunaikino ne tik racionalią analizę ar bent jau egzistuojančių problemų pripažinimą. Šis pozityvumas suvienodino ir nudrengė visą politinę klasę, pavertė politikos mokslų ir kitas politikų gamybos įstaigas Tonio Blero reprodukavimo fabrikais. Įvaizdis tapo viskuo, manipuliavimas medijomis ir tuščiomis žinutėmis tapo kasdienybe, ir tradicinės politinės klasės atstovai nebegali pasiūlyti išeities, nes nebegali ištrūkti iš pozityvios žinutės vergijos.

Todėl kiekvieną kartą kai aš ar mano artimiausią aplinka išgirstame apie siūlymus būti pozityviam ar kad #viskasbusgerai, ar tai kaip mes progresuojame man pasidaro baisu, kaip linijinė, vadinamoji „whig‘ų“ istoriografija (idėja apie linijinį pasaulio istorijos judėjimą link didesnės laisvės, mokslinio ar socialinio progreso), kaip pasaulėvaizdis įsitvirtino. Dar daugiau – toks pasaulėvaizdis suponuoja, kad pasaulis keičiasi be asmeninio ar kolektyvinio indėlio, kad jis nekonfliktiškas, ir kad tie kas besipriešina pokyčiams yra „regreso jėgos“, reikalaujančios „grįžimo į Viduramžius“ (ar į laikmetį ar vietą, kurioje nėra to progreso). Didžioji problema su tokiu požiūriu, kad tai yra ideologema, turinti mažai bendro su istorijos mokslu. Nėra nei vieno verto atsiminti žmonijos pasiekimo, dėl kurio nebuvo kovojama, nebuvo nei vieno laikotarpio žmonijos istorijoje kurioje nebuvo galimybės egzistuojančiai paradigmai griūti, ir „naujos pradžios“ mus ištiko ne vieną kartą.

Laurynas Šedvydis yra VDU doktorantas, istorikas