Galima sakyti, kad viskas prasidėjo Kopenhagoje 2009-aisiais, kai buvo įkurtas “Posh Isolation” leiblas. Būtent ši kompanija įgarsino naująją Danijos post-punk-hardcore kartą su jos projektais: Sexdrome, Damien Dubrovnik, Marching Church, “Kablyje” grojusiais Lust For Youth, Vår, Lower ir labiausiai iškilusiais Iceage. Pamenu, pirmą kartą išgirdus Iceage “New Brigade” net šiurpas nuėjo. Pernai festivalyje “Off” jie savo šaltą melodramą “vaidino” antroje pagal dydį scenoje.
Tačiau persikelkime į mūsų šiandieninių pašnekovų gimtąjį miestą Stokholmą, kur nėra nieko panašaus į danų sceną. 2011-aisiais čia pradėjo groti Andreas Lagerström, Anton Strandberg ir broliai Anton bei Filip Spetze, pasivadinę Holograms, savo skambesiu artimi minėtam Kopenhagos sindromui. Jau po metų jie išleido savo debiutinį albumą “Holograms”, o netrukus pasirašė sutartį su žinomu indie leiblu “Captured Tracks”, kurie išleido antrąjį švedų darbą – “Forever”. Jei tai skamba kaip sėkmės istorija, vertėtų paminėti, kad dėl grupės vaikinai prarado darbus, buvo apvogti ture, net negalėjo nusipirkti reikalingų instrumentų ir šiandien jie priversti dirbti “normalius darbus” tam, kad galėtų groti.
Melancholiškai depresyvų, lengvai sintezuotą Holograms skambesį sunkoka apibrėžti. Vieni jame girdi Bauhaus, krautrock laikmečio the Cure ir ’80-ųjų hardcore/punk grupių Adolescents ar Middle Class lydinį, kiti mini Joy Division, New Order, Killing Joke ar Black Flag. Toks kritikų “neapsisprendimas” sufleruoja, kad Holograms atrado savitus Stokholmo priemiesčių atgarsius.
Su grupės vokalistu ir bosistu Andreas Lagerström pakalbėjome apie post-punk, Stokholmą ir “Velnio akmenį”, kur Holograms gros penktadienį.
Užaugote klausydami tam tikros muzikos, daugiausia legendinio leiblo “Factory” garsų. Kaip atradote tokią muziką?
Grupės narių muzikinis skonis pakankamai eklektiškas. Aš užaugau daugiausia su post-punk, ypač patiko grupės prodiusuotos Martin Hannett, tačiau mus įtakojo žymiai platesnis muzikos spektras. Mano atveju, post-punk tapo logiška susidomėjimo įprastu punk77 tąsa.
Yra legenda, kad ir susitikote factory, t.y. fabrike. Koncertams pasiėmėt atostogas ar išėjot iš darbo?
Istoriją su fabriku, man rodos, sugalvojo kažkuris žurnalistas, tikrai keistokas gandas. Pirmajam turui iš tikrųjų pasiėmėm atostogas, tačiau tai buvo tikra katastrofa. Nuo tada grojome grupėje “pilnu etatu”, tačiau tai buvo per daug sudėtinga. Šiuo metu visi turime nuolatinius darbus.
Pirmajame savo koncerte apšildėte The Vaccines. Kaip jums tai patiko?
Tai visiškai nebuvo mūsų pirmasis koncertas. Prieš tai jau daug kartų buvome groję Stokholme, tačiau tai buvo pirmasis, kai apšildėme “didelę” grupę. Mums iš tiesų nelabai patinka The Vaccines ir visa ta patirtis atbaidė nuo tokių koncertų, todėl pastaruoju metu stengiamės jų vengti.
Skaičiau, kad Stokholmo scena – gana skurdi, palyginus su Kopenhaga (nekalbant jau apie Lietuvą…). Ar ji vis dar tokia bloga? Nes mums Švedija atrodo kaip rojus bet kokiai muzikai nuo ekstremalaus metalo iki pop…
Švedijai sekasi “patiekti” daugybę gerų grupių, tačiau Stokholmas iš tikrųjų yra per brangus, kad išlaikytų gerą sceną su daugiau pogrindžio atlikėjų. Turiu omeny, yra žmonių, dirbančių su tokiomis ezoterinėmis grupėmis kaip Thomas Savage ar Fylkingen, tačiau, mano galva, čia nėra jokios darnios scenos.
Tikri, emocingi ir grubūs dalykai dažniausiai gimsta atitinkamoje aplinkoje. Ir ta pati skurdi Stokholmo scena pagimdė jus, o turtinga Kopenhagos scena gali pagimdyti dar vieną nuobodžią indie grupę. Ką apie tai manai?
Kartais daug apie galvoju – kaip skirtingos aplinkos: kultūrinės, socialinės, ekonominės ir kitos įtakoja meną. Stokholmas kartais yra pakankamai šaltas ir emociškai atokus miestas, todėl man atrodo, kad mūsų muzika čia gerai įsipaišo.
“Captured Tracks” yra vienas geidžiamiausių leiblų bet kuriam nepriklausomam atlikėjui. Kaip jūs juos, ar jie jus surado?
Tiesą sakant, nusiunčiau jiems video, kurį padarėme savo gabalui “ABC City” ir jie iškart atsiliepė.
Kodėl pasirinkote amerikietišką kompaniją, o ne ką nors iš gimtosios Švedijos? Beje, daugelyje nuotraukų atrodote tarsi amerikietiška grupė…
Na, bandėme susilaukti dėmesio iš kai kurių Švedijos leiblų, tokių kaip “Luxury”, bet niekam nebuvome įdomūs. “Captured Tracks”, iš tikrųjų, buvo vieni iš keleto, kurie atsakė į mūsų meilus. Manau, mums tikrai pasisekė, kad kažkas panoro išleisti mūsų įrašus. Pasirinkau “Captured Tracks”, nes man labai patiko ankstesnė kompanijos savininko grupė Blank Dogs.
Negalvojame apie savo įvaizdį, bent jau nebandome, todėl nežinau, kas ten tokio amerikietiško, cha cha.
Ką tau reiškia post-punk? Kas nutinka pankrokui po post-? Kiek anksčiau beveik visa muzika tapo indie ir prarado savo pirminę reikšmę. Dabar beveik viskas yra post-punk…
Stengiuosi neklijuoti savo kūrybai etikečių, nes taip pati muzika praranda savo reikšmę. Man “tikras” post-punk yra grupės, grojusios 1978-82 metais. Truputį intelektualesnės ir įvairesnės nei pankrokas. Meno mokyklų studentų muzika.
Antrasis jūsų albumas – žingsnis į platesnes erdves, tačiau išlaikėte glaudų ir intensyvų Holograms skambesį. Dažnai antrasis albumas yra labai svarbus grupei. Kartais muzikantai tampa savo kūrybos įkaitais, publika tikisi iš jų to paties, bet grupė nori judėti į priekį…
Na, pastaruosius kelis metus dirbome su naujuoju albumu, kuris jau beveik baigtas. Nepasakyčiau, kad palikome viską, ką darėme anksčiau, tačiau jis neabejotinai skirsis nuo paskutinių dviejų albumų.
5 metai grupėje – keli įrašai ir daugybė koncertų. Kas labiausiai džiugina?
Mane labiausiai domina kelionės po pasaulį ir susitikimai su žmonėmis. Manau, daugiausia įsimena dalykai, vykstantys už koncertų ribų.
Ką manai apie lietuviškai-sirišką reperę Silvana Imam, kuri neseniai laimėjo švedišką “Grammi”. Ar tai komercinis pramogų verslo projektas, ar įdomi charizmatiška atlikėja?
Negaliu komentuoti, nes visiškai nesidomiu šiuolaikine muzika…
“Devilstone” buvo tiesmukas metalo festivalis, tačiau pastaraisiais metais išsivystė į šiuolaikinį gitarinės muzikos renginį. Ar pats mėgsti sunkesnę muziką?
Manau, esu toks vienintelis grupėje, tačiau klausausi daug tokios muzikos, ypač kaip buvau jaunesnis. Daugiausia doom ir black metalo.
Ar mėgsti virtualius holograminius koncertus?
Ne. Bet juk tai iš tikrųjų nėra koncertai, ane? Žinai, man pavadinimas Holograms reiškia dviprasmišką jausmą, kai esi realybėje ir tuo pačiu už dabarties ribų.
Internete:
Komentarai