Jau daug metų (iš tikrųjų – nuo 2003-ųjų) Rygoje vykstantis meno ir muzikos įvykis „Skaņu mežs“, po pernai labai gerai praleisto laiko, suviliojo ir šiemet. Pensininkai ir vėl susiruošė į festivalį. Šį kartą apsigyveno dar prabangesniame viešbutyje. Pusryčiams gėrė šampaną, pietums valgė juodus ikrus, o vakarienei ir desertui mėgavosi eksperimentine muzika. Todėl nesąmones kalba tie, kas sako, kad magiškiausi dalykai vyksta tik peržengus komforto zonos ribas. Viskas yra atvirkščiai. Ir aš atsakau už bazarą.
Festivalis, kaip ir pernai, vyko muzikos salėje „Dailė“. Patogus išplanavimas buvusiame kino teatre kaip niekad pritaikytas senjoro diskotekai. Tai reiškia, kad tereikia nusipirkti alaus, susirasti patogią sėdimą vietą balkone ir kaifuoti nuo to, kaip gerai groja grojikai. Ne mano jau amžiui stovėti ar šokti salėje ištiesus kaklą penkias valandas ir tuo džiaugtis.
Atlikėjai šiais metais buvo labai skirtingi, bet garsų miške susiliejo į vieną didelę muziką, todėl išskirti į kažką blogo ir gero nepavyks. Kaip pamenu, pradinių klasių mokytoja sakydavo: „vaikai, aš jus visus myliu“, taip dabar ir mane visi festivalio muzikantai apdalino meile. Apie ją trumpai.
Klara Lewis (Švedija) – vos 23-ejų sulaukusiai merginai teko atsakingos pareigos – ji pradėjo įvadinę pensininko kelionę garsų miške. Su užduotimi susidorojo puikiai, mane, kaip žmogų nuo kaimo… oi tpfu… Kauno, ypač sužavėjo elektronikos aparatėliais sintezėje su videomedžiaga perduoti gamtos garsai ir vaizdai. Pasijutau tarsi koks Bronius Radzevičius, kaime kojomis tipenantis per šerkšnu padengtą žolę.
Charles Gayle, John Edwards, Roger Turner, Thomas Lehn (JAV, JK) – matant, kaip garbaus amžiaus džiazistai duoda garo scenoje, supranti kas yra jaunystės eliksyras. Taip, tai muzika. O dar tiksliau free džiazas, kuris jiems atnaujinana kūno ląsteles ir gamina deguonį. Klausiausi ir gailėjausi, kad vaikystėje niekas neieškojo mano džiazo sugebėjimų. Būdavo ateina koks šokių mokytojas ar krepšinio treneris ir, tipo, pamato šviesią vaiko perspektyvą, taip ir nušvinta durys į ateitį. O iš džiazo mokyklos niekas neatėjo, matomai taip ir liko neatskleistas talentas.
King Midas Sound + Fennesz (JK/Austrija) – penktadienį „Dailės“ koncertų salė buvo nukabinėta įspėjimas, tipo, „Dėmesio, atsargiai! King Midas Sound gros garsiai“. Ir tikrai, grojo jie garsiai, vietomis gan skaudžiai patriukšmaudami. Kiek supratau, prie to labai prisidėjo Fennesz, nes nors King Midas vokalistė ir buvo užsidėjus ant galvos ragiukus, bet dainavo labai ramiai. Apskritai jei ne noizas, tai dėl jamaikietiškos poezijos, pasirodymas labiausiai būtų artimas Tikiman‘o ir Rhythm Sound estetikai. Galbūt prie to prisidėjo ir ramiose vietose puikiai girdima ir jaukiai pukšinti dūmų mašina.
Vatican Shadow (JAV) – kai pirmą kartą šį atlikėją mačiau 2013 metais „Sūpynėse“, įspūdis pasiliko nykokas, o štai Rygoje šešėlio energija šovė visa jėga. Raumeningai sudėtas Dominick Fernow, apsimovęs kerzus ir pasidabinęs banguota grifka, priminė labiau kareivį nei muzikantą. Be to, už nugaros, ekrane nuolat sukosi Kalašnikovo automatų, pistoletų ir lėktuvų brėžiniai. Kartas nuo karto po kokio didesnio drop‘o atlikėjas dar imdavo šokti ir kažką šaukti, taip maksimaliai priartindamas techno link kareiviškos košės. Kažkodėl pagalvojau, kad Vatikano šešėlio pasirodymas labai tiktų festivalyje „Mėnuo juodaragis“, galėtų ten saulės ženklų fone pašokdinti visus ir pademonstruoti techno karybos pradmenis.
Black Spirituals (JAV) – scenoje špagas surėmę būgnininkas ir triukšmo mėgėjas su gitara gerokai patampė nervus. Kadangi jų pasirodymas vyko antrą vakarą, nuovargis darė savo, lūžinėjau ir tik troškau gulimos VIP vietos. Kas yra susidūrę su noizu, žino, kad kuo triukšmas intensyvesnis, tuo labiau jis ramina ir migdo. Tokiais momentais pavirsta viskas į švelnią glostančią ranką, kuri neša į sapnų karalystę. Pagalvės tik trūksta.
Tropic of Cancer (JAV) – labiausiai festivalyje laukta ir 100% viltis pateisinusi grupė, ar greičiau Camella Lobo solo projektas. Sulėtintas post-punk, ambientova nuotaika, pagrindinė moteris prie sintezo ir garbanota išblyškusi gitaristė, nusidažiusi lūpas ryškiu raudonu lūpdažiu – taip atrodo “vėžio atogrąža”. Kadangi senesniuose įrašuose girdėdavosi vyriško balso pritarimas, visą laiką buvau įsitikinęs, kad Tropic of Cancer yra vyro ir moters duetas, kaip, kad dažnai būna, bet, pasirodo, tai jau labai senas ir praeitas etapas. Beje, tas vyras buvo pats Silent Servant.
Zebra Katz (JAV) – dėl vilniečio Boyfriend padaryto remixo artimas Lietuvos draugas ir kažkada nunešęs stogus chebrai “Lofte” Zebra Katz pakartojo savo sėkmę ir Rygoje. Matytumėte, ką jis išdarinėjo scenoje: ir šampanu laistė (laimino?) žiūrovus, ir stage diving’ą išbandė, ir su fanais ant žemės raitėsi, čia buvo kunigas, čia kažkokia būtybė iš fantastinio filmo, galop nusirengė iki triusikų (jau nuo pirmų pasirodymo minučių matėsi, kad tai padarys), o savo pantaloninį kostiumą padovanojo vienam iš fanų. Publika, aišku, užskaitė smagias žaidimo taisykles ir šėlo taip, kad net dulkės į visas puses skraidė. Nors nei klausau, nei klausysiu tokios muzikos, bet Zebra fuckin’ Katz koncertas buvo fuckin’ geriausias visame festivalyje.
Skaičiau laikraštyje kažkada, mokslininkai nustatė, kad žmogus pirmą kartą pavartojęs narkotikų, po to vartoja tik todėl, kad bando atkartoti tą pirmo karto jausmą. Su „Skaņu mežs“ yra truputį kitaip – čia visą laiką pirmas kartas. Siūlau pabandyti susileisti.
P.S. Beje, festivalio metu aplankiau Nacionalinėje Latvijos bibliotekoje vykusią naujųjų medijų meno parodą “Open Fields”, kurią lygiagrečiai „Skaņu mežs“ programai organizuoja RIXC Center for New Media Culture. Išvydau tokių fantastinių dalykų, kad iki dabar nesugebu suvesti, apie ką jie. Gerai, kad išpuolė prisitrint prie parodos gido, kuris trumpai papasakojo ir pademonstravo, pvz.: nematomas skulptūras, matomas tik atsisiuntus appsą, stebuklingą delno daviklį, pagal meditaciją piešiantį peizažus, bučinio encefalogramą, paverstą garsais ir panašiai. Paroda vyksta iki lapkričio 2-osios. Dar yra laiko.
Komentarai