Pokalbis su grupe materic iš Karelijos – tarsi gerai subrandinta beržo tošies trauktinė. Prasidėjęs nuo jų koncerto Vilniuje 2015-ųjų pabaigoje ir pasibaigęs beveik po pusantrų metų, pagaliau sulaukus visų atsakymų iš Petrozavodsko. Mūsų dėmesį atkreipė jų sugebėjimas groti nuožmiai ir triukšmingai, tuo pačiu, tarsi viltį tolumoje, išlaikyti lyrinę melodiją. Savo karjeros pradžioje tai puikiai darydavo Sonic Youth su Thurston Moore ir Kim Gordon priešakyje. Beje, materic bosine gitara taip pat groja mergina vardu Natalija. Tarp noise rock, screamo, post-rock ir shoegaze klaidžiojantys materic Vilniuje grojo savo sunkaus ir varginančio turo pabaigoje, tačiau netrukus publika nesipriešindama atsidavė jų vilionėms užsimerkti ir ant grupės atributikoje vaizduojamo banginio nugaros patekti į nekontroliuojamą draugystės, meilės ir įniršio energijos pilną srautą.
Debiutinis grupės albumas “Меж каменных плит” (“Tarp akmens plokščių”) buvo išleistas dar 2014-ųjų pabaigoje, tačiau aidi iki šiol: “triukšmingas ir šaltas tarsi kareliška naktis, šauksmą primenanti gitara, nerimą keliantį būgnų stichija, isteriškas ir nuoširdus vokalas, nunešantis tolyn nuo žmonijos saulėlydžio”. Po albumo pasirodymo grupė apvažiavo Rusiją, Ukrainą, Baltarusiją bei Pietų ir Rytų Europą, koncertavo kultiniame “Fluff fest” Čekijoje ir “Troyka” Maskvoje, apšildė neveltui minėtą Thurston Moore.
materic gitaristas ir vokalistas Timofejus Lavinas pasakoja apie grupę ir gyvenimą Petrozavodske. Spėju, ne vienas jūsų dabar tikrinasi, kur ta Karelijos sostinė. Beje, jos miestas-dvynys Lietuvoje yra Alytus.
Jūsų grupė susibūrė 2011-aisiais. Kaip tuo metu atrodė jūsų miesto kultūrinis gyvenimas? Turbūt dažniau grojate Piteryje nei Petrozavodske?
Miglotai prisimenu, kas tuo metu vyko mieste, įtariu, kaip visada, nieko. Mes neišlįsdavome iš šaltos ir drėgnos radijo gamyklos, kur buvo mūsų draugų studija ir, tuo pačiu, butas be patogumų ir šildymo. Nuožmus industrinis skvotas žaliomis sienomis, padengtomis šerkšnu. Kartu turėjome vegan chaotic hardcore projektą, kuriame susipažinau su Tioma. Labai gaila, kad ši grupė taip ir nepaliko šios studijos ribų, net pavadinimo neturėjo, kartais ilgiuosi tų laikų. Organizuojant pirmuosius materic pasirodymus labai padėjo draugai tiek Petrozavodske (PTZ), tiek Piteryje (SPB). Taip mums netgi pavyko prisivilioti į PTZ Baton Rouge, kurie tuo metu turavo po Rusiją. Šiuo metu SPB pasirodome gana retai, nes esame užsiėmę naujaja kūryba.
Kaip manote, ar turi įtakos tai, kad gyvenate tokiame nuo visko nutolusiame mieste kaip PTZ? Kuri kompozicija labiausiai atspindi šią vietą?
Žinoma, aplinka daro įtaką. Anksčiau, kai girdėdavau, kad PTZ vadina Rusijos pankų sostine, nesuprasdavau, kodėl, o pavažinėjęs su koncertais supratau, kokia dvasinga ir kieta buvo mūsų tusovkė. Mažų miestų problema ta, kad iš jų labai greit išaugi, todėl dabar dauguma išvažiavo į Europą, SPB, Maskvą. Atstumai pasikeitė, tačiau susitikimai nuo to tapo tik šiltesni.
Pats petrozavodskiškiausias kūrinys man yra “Soloma” :)
Kaip atsitiko, kad jūsų naujausią albumą “меж каменных плит” suvedinėjo Will Killingsworth savo “Dead Air Studios” studijoje? Dalyvavote procese ar viską patikėjote Vilui?
Antonas iš “Hidden Rainbows”, kuris leido mūsų plokštelę, pasiūlė Vilą, kaip patikrintą mėgėją padaryti įrašą purvinesnį, plius už darbą jis ima gerokai mažiau nei įprasta pas mus, be to, jis suvedinėja ir daro masteringą analogine aparatūra, o ne plug-in’ais. 3 mėnesius dirbom su šiuo įrašu, buvo gana sudėtinga dėl kalbos barjero ir, žinoma, atstumo. Geriau tai daryti gyvai būnant studijoje, iškart suprantant kur ką ir kaip pataisyti. Tačiau bet kuriuo atveju mes patenkinti rezultatu ir netenka kiekvieną kartą klausant galvoti, kad reikėtų kažką pakeisti, skamba jis kietai ir gyvai, už ką ačiū Vilui. Taip pat – Česteriui iš legendinės PTZ grupės Minuala, kuris tiesiogiai padėjo su įrašais ir buvo mane įkvėpęs muzikantas, kai aš dar tik bandžiau įsisavinti gitarą. Mažai kas žino apie šią Minuala istorijos dalį, kada buvome paaugliai ir vėžinomės nuo Deftones ir Slipknot. Pirmoji grupė, kur išbandžiau save kaip vokalistą, buvo būtent su Česteriu ir Dima už būgnų. Pamenu, buvau priblokštas, kai po žemomis studijos “Ogonek” lubomis pirmą kartą gyvai išgirdau, kad kas nors taip luptų būgnais vieną mano mėgstamiausių to meto dainų Sepultura “Territory”. Paprasčiausiai apakau! Bet išsilaikiau vos kelias repeticijas, man buvo gal 14-ka, varinėjau su kožūcha, tai buvo metalas ))
Jūsų bandcamp’e daug visokių žymų: “90s punk diy emo fuzz materic noise noise rock post-hardcore russia screamo shoegaze vegan Petrozavodsk”. Kurie jų jums patys aktualiausi?
Tai greičiau etiketės dalykų, padariusių mums didžiausią įtaką. Aš iki šiol negaliu tiksliai nusakyti, ką mes grojame, be to, ir nematau tam ypatingo reikalo, muzika visada kalba pati už save.
Jūsų muzika gana kinematografiška. Kokiam kino filmui norėtum parašyti garso takelį?
Išties labai malonu tai girdėti :) Norėtųsi parašyti muziką kam nors naujo, gilaus ir epiško. Perrašinėti kieno nors garso takelį būtų šventvagystė. Neseniai pasirodžiau kaip drone atlikėjas Дрож (rus. Virpintojas – ore.lt past.) ir man teko garbė įgarsinti filmą “Žemės gyventojai” (“Earthlings”), nežinant, kad jį rodo man už nugaros kaip vizualizaciją. Jei atvirai, sumaišiau pavadinimą su “Namai” (“Home A Visual Portrayal Of Earth”) ir gavosi visiškai nenuspėjama pasirodymo eiga. Mano geras draugas Antonas užsiminė, kad tai buvo galingiau nei Sunn O))). Minėtame filme rodoma visa tiesa apie mėsos gamybos industriją ir jos žvėriškumus, susijusius su gyvūnų priespauda, o skambėjo griaunamojo gitarinio garso škvalas.
2016-ųjų pabaigoje apšildėte Thurston Moore (iš Sonic Youth) grupę ir Metz. Pirmieji – senod legendos, antrieji – šių dienų skambesys. Kokie įspūdžiai buvo po šių koncertų? Pavyko pakalbėti su Thurstonu?
Bijau, kad neįsivaizduoju svarbesnio įvykio savo muzikinėje “karjeroje”, nebent įrašyti su Thurstonu albumą. Ak, tos svajonės ) Jie visiškai mielai bendraujantys žmonės, kurių norisi tiek daug visko paklausti, kad galiausiai paprasčiausiai tik apsikeiti mandagiomis frazėmis, suprasdamas, kiek tokių fanų jie matė per savo gyvenimą. Labai gaila, kad jie taip retai pas mus atvažiuoja. Vienas Thurstono albumų netgi baigiasi tais standartiniais turų klausimais. Jis net kelis kartus pakartojo, kad kitą kartą norėtų sugroti apleistoje gamykloje Petrozavodske, pažiūrėsim, ar čia tik juokelis, hehe.
(ir, pastebėjai, nė žodžio apie Metz – ore.lt past.)
Vilnius buvo priešpaskutinis jūsų pernykščio “No Omega” turo koncertas. Iš viso sugrojot beveik 30 koncertų Rusijoje, Ukrainoje, Moldovoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Graikijoje, Makedonijoje, Serbijoje, Slovakijoje, Lenkijoje, Lietuvoje ir Latvijoje. Nesusipykot?
Reikia pripažinti šis turas buvo pats paprasčiausias. Bet kuriuo atveju, tai – neįkainojama patirtis, tokių ilgų turų iki šiol nebuvo groję. Buvom prisižadėję grįžti į Balkanus po nesėkmės 2015-ųjų vasarą ir No Omega vaikinų dėka šį pažadą ištesėjome. Labai džiugino svetingumas. Visur jautėmės kaip namie, be proto dėkingi visiems, kurie organizavo mūsų koncertus! Chebra padarė viską, ką galėjo ir mums labai džiugu suvokti, kad mus nori ten matyti. Palaikome su No Omega ryšius ir tikimės su jais išsirauti į turą po Skandinaviją, labai daug kas sieja mus su šiuo regionu, juk mes praktiškai išaugome toje pačioje platumoje – Šiaurėje, Karelijoje.
Mes vadinamės “Ore”. Jeigu viskas gerai, sakome “viskas ore”. Kada jautiesi ore?
Kada groju muziką.
Ačiū ir laukiame Vilniuje!
Ačiū jums, būtinai dar atvažiuosim, tai buvo nepamirštamas pasirodymas, vienas geriausių ture su “No Omega”! Saugokite save ir savo artimuosius.
Internete:
Komentarai