Pavasaris užtruko ir niekaip nesibaigia. Kalbėti apie tai jau tapo lyg ir blogo tono ženklu. Kaip ir klausti, kiek filmų matei, atrodytų, niekaip nesibaigiančio “Kino pavasario” metu. Pučia ir pučia žvarbūs “nauji vėjai” ir skersvėjai. 1995-aisiais prasidėjęs “Kino pavasaris”, dabar jau – Vilniaus tarptautinis kino festivalis, per kelias savaites pristatė daugiau nei 200 filmų. Nuo rumunų naujosios bangos iki D.Lynch retrospektyvos, nuo lenkų kino metro K.Zanussi iki “Išlaisvinimo dienos” kūrybinės grupės vizitų, nuo keliolikos ar net kelių minučių trumpametražių iki ilgų 3 valandų epų.
Festivalio favoritai toliau keliauja po Lietuvos ekranus ir (neslėpkim) naminius monitorius, o mes šiemet nusprendėme ypatingą dėmesį skirti ne vaizdui, o garsui.
Natūralu, raudono kilimo atidarymo ir uždarymo ceremonijose muzikinė programa labiau priminė visišką štilį nei gaivų vėją: Jurga Šeduikytė ir Vidas Bareikis (šį “žmonių” pora išvis yra vienas blogiausių dalykų, nutikusių pastarojo meto lietuviškai scenai) Sister of Wire, The Independent, The Roop, MaNNazz, Netikėti svečiai, Z on A, Justas Kulikauskas, fusedMarc… gal tik Solo Ansamblis kiek prapūtė galvas. Bet nieko nuostabaus – ką jau čia reikalausi alternatyvos filharmonijoje… Bet, ar nebūtų įdomiau pamatyti ir išgirsti, tarkim, filmų garso takelių kūrėjus: “Lošėjo” ir “Redirected” autorius The Bus (Paulius Kilbauskas šiuo metu gyvena užsienyje, tačiau Domas Strupinskas itin sėkmingai apšildė Vilniuje Jose Gonzales), Vytą Rasimavičių, Giedrių Puskunigį, Gediminą Jakubką, o gal po kelis kartus Vilniuje koncertavusius D.Lynch mūzą Chrysta Bell ar J.Jarmusch filmo “Only Lover Left Alive” garso takelio autorių Jozef van Wissem. Na, bet tokiuose renginiuose muzika reikalinga tik transliacijos pauzėms užkamšyti, tad pogrindžio policija šiuos “pažeidimus” praleidžia pro ausis.
Tai – tik šalutiniai efektai, sėskimės į kėdę ir pasinerkime į kino salės prietemą. Po pernykščių “B-Movie: Lust & Sound in West Berlin 1979-1989”, “Junun”, “The Lure” ir “The Show of Shows” lūkesčiai muzikai festivalio programoje buvo gana dideli. Prieš juos stojo “Eat The Question: Frank Zappa In His Own Words”, “Liberation Day” apie Laibach koncertą Šiaurės Korėjoje, pirdūnų “The Rolling Stones: A Trip Across Latin America” ir dar keli.
Kaip jau ne kartą minėjome, šią dokumentinę juostą būtina pamatyti visiems vilniečiams ir besidomintiems miesto kultūriniais sluoksniais. Nes 1995-aisiais skverelyje kiek žemiau Rožių alėjos buvo pastatytas paminklas šiam muzikos kompozitoriui ir atlikėjui. Nors jis niekada neturėjo nieko bendro su Lietuva ir nėra niekada čia buvęs. Filme rodomos ištraukos iš F.Zappos vizito Prahoje 1990-aisiais – permainų įaudrinti žmonės atrodo panašiai kaip Lietuvoje, tačiau sunkoka būtų įsivaizduoti, kad V.Landsbergis ar juolab A.M.Brazauskas susitiktų su prieštaringai vertinamu muzikantu. Tuo tarpu Čekijos prezidentas mielai spaudžia jam ranką. Negana to, V.Havelas, nepaisydamas oficialaus Vašingtono prieštaravimų, paskyrė muzikantą Specialiuoju ambasadoriumi prekybai, kultūrai ir turizmui.
Žinojau F.Zappą kaip charizmatišką ir provokuojantį grupės The Mothers of Invention lyderį, tačiau nežinojau, kad gyvenimo pabaigoje jis kūrė šiuolaikinę muziką orkestrams, nuolat aršiai kovojo su tuometiniais karbauskiais, nusitaikiusiais cenzūruoti muzikos pasaulį. Vos ne viso filmo leitmotyvas – savame kieme pranašu nebūsi – didžiąją karjeros dalį F.Zappa buvo daugiau žinomas ir vertinamas Europoje nei JAV. Savo gimtinėje jis taip ir liko nesuprastu genijumi, pasisakančiu prieš amerikietiškąją dirbk-pirk-mirk svajonę. Po šio filmo, pro F.Zappą paminklą Vilniuje pravažiuoju mintyse atiduodamas jam pagarbą.
Laibach Lietuvoje užima ypatingą vietą – galbūt todėl, kad taip pat kilę iš buvusio Rytų bloko, tiesa, pačiame Vakarų pasienyje – Slovėnijoje. Pernai grupė pasirodė festivalyje “Mėnuo Juodaragis” ir tai buvo jų pirmasis koncertas Lietuvoje. Nors jis vyko Dūburio ežero saloje, tai nė iš tolo nepriminė “egzotikos”, kurią jiems teko patirti Pchenjane Šiaurės Korėjoje. Atmintyje iškart atgimė pernai festivalyje rodytas “Under The Sun”, kuriame jauna pionierė apsiverkia paklausta apie svajones ir laimę. Šiaurės Korėja ir jos gyventojai tapo savotišku rezervatu, kur vakariečiai grupėmis įleidžiami tarsi į safarį, pasibaisėti, kaip čia jie gyvena. Beje, abi šias juostas sieja… latviški akcentai. Tiek pastarajame, tiek “Išlaisvinimo dienoje” kūrybinėje grupėje gausu latvių, vienas jų – Ugis Olte kartu su norvegu Morten Traavik ir tapo viso šio nesusipratimo idėjos autoriais ir režisieriais. Nesusipratimo, nes nelabai aišku, kodėl būtent Laibach buvo pakviesti į Išlaisvinimo dienos minėjimą. Spėju, vis dėlto ne pakviesti, o tiesiog įsiūlyti.
“Neue Slowenische Kunst” flagmanai Laibach, ne kartą kaltinti palankumu nacizmui ultra komunizmo citadelėje. Jei pirmiesiems tai tik meninis manifestas ir pasirinkta poza, tai antriesiems – gyvenimo realybė. Muzikantai samprotauja, kad turime daug bendro ir Šiaurės Korėjos santvarka – visai nieko, bet argumentai neįtikina. Neatrodo, kad žmonės ten būtų laimingi. Jie, žinoma, gyvena, kartais gal net juokiasi, tačiau Laibach pasirodymą stebi tik lygesni už lygius. Sako, Korėjos išvis nebėra, nes vienoje – nepasitvirtinės komunizmo modelis, kitoje – visomis spalvomis blykstintis Vakarų kapitalizmas.
Tiesą sakant, Rolling Stones nepatenka į “Ore” regos lauką, tai jau daugiau pramogų verslo reiškinys nei muzika. Prieš kelis metus VDFF rodytame “Gimme Shelter” apie grupės gastroles 1969-aisiais gerokai daugiau rokenrolo ir autentikos. Vienintelė šios juostos drama – pirmasis “rolingų” koncertas Kuboje. Beje, tuo pačiu režisierius išleido ir atskirą filmą, skirtą vien koncertui Havanoje – “The Rolling Stones Havana Moon”.
Mes visa tai žinome ir patyrėme – persekiojimas už džinsus ir ilgus plaukus, rokenrolo draudimus ir panašiai. Kritikė S. Lingevičiūtė lygina šią situaciją su kadaise Sąjūdžio ir permainų lozungus skelbusia Antimi, tačiau Rolling Stones niekada nebuvo politinio ir socialinio gyvenimo kritikais, šiuo atveju – jie tiesiog laisvo ir nevaldomo kapitalizmo “laisvės” šaukliai, gyvenantys prabangiuose apartmentuose. Pagrindiniai filmo veikėjai vis dėlto turbūt net ne rokeriai, o jų fanai Pietų Amerikos šalyse. Būtent jie įelektrina šį filmą ir, matyt, pačius muzikantus.
Ir štai jums istorija, paverčianti aukščiau minėtus “rolingus” tingiais poilsiautojais all-included kurorte. 1994-ųjų gruodį serbų apgultame Sarajeve įvyksta Iron Maiden vokalisto Bruce Dickinsono koncertas. Dėl intensyvaus raketų apšaudymo, muzikantai priversti keliauti sunkvežimio kėbule, niekas negalėjo 100% garantuoti jų saugumo nei vizito, nei koncerto metu. Šiuo atveju B.Dickinson ir jo komanda rizikavo gyvybe, kad atkreiptų pasaulio dėmesį į blokadą kenčiantį Sarajevą. Galima tik įsivaizduoti, kaip visa tai atrodytų, jei panašaus kalibro atlikėjas būtų atvykęs Lietuvos blokados metu. Dėl apmaudaus aplaidumo gėdingai praleistas kino seansas.
Dar vienas muzikalus filmas pasakoja apie… nemiegotas jaunų varšuviečių naktis. Kažką panašaus būtų galima susukti festivaliuose “Sūpynės”, “Tundra”, “Yaga” ar a.a. “Satta Outside”, tačiau kol kas niekas tuo neužsiėmė. Apie šokių muziką ir tuos momentus, kai pradeda brėkšti ir atrodo, kad visas pasaulis sukasi tuo pačiu ritmu. Deja, filmas rodytas tik kelis kartus ir nepavyko jo pamatyti, tačiau liudininkai sako, kad verta.
Šios juostos taip pat neteko pamatyti, tačiau aprašymas ir treileris intriguoja. “Pastaruosius 30 metų vienišius muzikantas Pepe mėgdžiojo Filipinų roko legendą Džoi Smitą, kuris yra panašus į Miką Džiagerį, o Maniloje net apšildė The Beatles koncertą.” Keliaujant Pietryčių Azijoje dažnai susiduri su vietinių muzikantų noru būti panašiais į vieną ar kitą pasaulinę žvaigždę – autorinės kūrybos ten reikia paieškoti. Čia dar kita istorija – mėgdžiojama vietinė žvaigždė, kuri mėgdžiojo pasaulinę. Kopijos kopija. Labai būdinga šiam regionui.
Muzikaliausias “Kino pavasario” renginys – muzikinių klipų konkursas, kurio nugalėtojais tapo Despotin Fam “Nemiriau”. Su “despotinais” kalbėjome prie metus, o interviu su klipo režisiere Gintare Minelgaite turėtų pasirodyti artimiausiu metu.
Pagarba organizatoriams, kad pusę komisijos sudarė žmonės iš užsienio, minimaliai susipažinę su vietinėmis realijomis ir intrigomis, o lietuviškoji komisijos dalis yra atrodė pakankamai autoritetingai.
Jums labiausiai patiko Šventinio Bankucheno, Aistės Papartytės ir Andriaus Alčiausko sukurtas “Lietuvos istorijos repas”. Taip pat šis klipas laimėjo ir apdovanojimą už nestandartišką požiūrį į animaciją.
Mūsų favoritą juodai baltą Sheep Got Waxed ir Miko Žukausko kūrinį “Forro” žiuri apdovanojo už geriausio muzikinio klipo debiutą. Keistoka nominacija, kaip suprantu, skirta režisieriui, pirmą kartą kūrusiam muzikinį klipą.
Apdovanojimų organizatoriai renginyje pakvietė pasirodyti gerokai aktualesnį vardą nei aukščiau minėtose oficialiose ceremonijose. Artypilnėje salėje pirmą kartą nauja sudėtimi kaip kvartetas pasirodė ba. Jų pasirodymą projekcijomis ekrane praturtino audiovizualinių menų studija „Miracles“.
“Kino pavasario” muzikinių klipų konkursas pasirodė gyvesnis ir aktualesnis už labai jau valstybinį ir keistomis taisyklėmis apkerpėjusį LRT rengiamą “KlipVid”, kuriame laimėjo… Andrius Kaniava su vaizdo klipu „Penktadienis 13 diena“. Išskyrus vos vieną kitą, visi 15 “pavasario” programos klipų yra savaip įdomūs, o kai kurie net įdomesni už juose skambančią muziką.
Deja, nepavyko pamatyti Andriaus Blaževičiaus “Šventojo” premjeros, bet po jos dauguma išėjo švytinčiais veidais ir įsitikinimu, kad lietuviškas kinas pagaliau persilaužė ir svetimos gėdos nebeliko. Teks laukti tikrosios premjeros rudenį, bet žinant “repo senį” Vytą Rasimavičių, norisi tikėti, kad ir garso takelis prisidėjo prie šių liaupsių.
Daug muzikinio pasaulio veikėjų randame trumpametražių filmų programoje. Jau minėto Vyto Rasimavičiaus kūryba skamba Dovilės Šarutytės “8 minutės”. Domo Petronio “Šaknys karčios” kompozitoriumi nurodomas… Ariel Pink, o vieną pagrindinių vaidmenų atlieka Solo Ansamblio gitaristas Giedrius Kiela, tuo tarpu Gerdos Krutaja “Viskas yra gamta” muzikos autorius – Matas Labašauskas, geriau žinomas kaip Matas Aerobica, vienas “STRCamp’ų” ir šiemetinio susiėjimo “Braillė Satellitė” organizatorių. “Ozo” kino salės dvasiai Valdemarui Isodai skirtame Rimanto Oičenkos opuse “Holivudas pasiūlė per mažai” garso takeliu pasirūpino Gediminas Jakubka aka Patricia Kokett, neseniai išleidęs pirmą autorinį darbą “Artefakt”, o anksčiau grojęs tokiose grupėse kaip Vilkduja ar Flesh Flash. “Petpunko” Gedimino Šiaulio animacinę pasaką apie mirtį “Kaukai” įgarsino Eglė Sirvydytė & Fusedmarc, Mixtape Club ir Jurga Šeduikytė (beje, šį filmą publika išrinko Geriausiu trumpametražiu festivalio filmu). Debiutuojančio režisieriaus, bet patyrusio kūrybininko Tomo Ramanausko animacinį vesterną – visur spėjantis Vytas Rasimavičius ir Tomo kolega iš Metal on Metal laikų Manfredas, Gerdos Paliušytės “Troškimas, kad pavyktų” – šiuolaikinė menininkė Ulijona Odišarija.
Žinoma, reikėtų keletą žodžių tarti ir apie filmų garso takelius. Šioje kategorijoje savo chillwave’iška nuotaika ir indie stilistika išsiskiria “American Honey”, kuriame skamba The Raveonettes, Mazzy Star, Bonnie “Prince” Billy ir daugelio kitų kompozicijos, įgarsinančios Vidurio Amerikos užsimiršimą. Girdėjau daug susižavėjimo “Moonlight” muzika, tačiau kaip ir pats filmas, ji pakankamai… sekli. Pramoginiai Mocarto šokio žingsneliai. Nebeužtenka tik gražiai nufilmuoti, neužtenka ir juodaodžio gangsterio su gėjiška patirtimi. Sako, jautru ir subtilu, bet tuo pačiu ir truputį apie nieką. Ir tokių gražiai įpakuotų filmų tik daugėja.
Kai ir visuose festivaliuose, kažkas dubliuojasi, kažko nespėji, kažko nebesupranti, nes prieš tai persižiūrėjai, bet bendrame kontekste išsiskyrė šie filmai:
Kaip jis pats prisipažino, beveik vilniečio, Sergejaus Ložnicos dokumentika iš buvusių Sachsenhauseno ir Dachau koncentracijos stovyklų. Stebimoji dokumentika nebyliai kaltina turistus, beprasmiškai fotografuojančius viską aplink, laidančius replikas ir juokelius. Atrodo, kad daugelis net nesuvokia, kur atsidūrė – gal sugrįžę namo pažiūrės savo nuotraukas ar video ir supras? Darbas išlaisvina.
Vienas iš daugelio šių metų festivalio filmų iš Rumunijos. Režisieriaus Cristian Mungiu „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ buvo vienas Naujosios rumunų kino bangos priešakyje, o “Už kalvų” stipriai įsirėžė atmintin. Naujajame filme toliau nagrinėjamos moralės ir pasirinkimo temos. Patepimai ir kombinavimai mūsų visuomenei taip pat labai gerai pažįstami, todėl filmas artimai skaudus.
Tema aktuali – teroristiniai sprogdinimai Paryžiuje (sukurta dar prieš teroro aktus šiame mieste). Vienu metu ryžtingai nusiteikę jaunuoliai juda link savo tikslų. Vėliau paaiškėja, kad jokių religinių ar politinių motyvų jie neturi. Tiesą sakant, atrodo, jokių neturi. Tiesiog nori ką nors ypatingo nuveikti gyvenime – kaip daugelis mūsų, ar ne? Personažai atrinkti taip, kad viskas būtų politiškai korektiška: skirtingos rasės, skirtingi socialiniai sluoksniai, skirtingi tipažai. Lieka nemažai klausimų.
Marokietiškos “Mimozos” tapo vienu festivalio atradimų. Kelionės į save tema primenantis pernykščius “Gyvatės apkabinimą”, o gal ne labiau meskikietišką “Epitafiją”. Persipina paraleliniai pasauliai: kupranugarius keičia klasikiniai marokietiški taksi mersedesai. Bet kelionė link tikslo tęsiasi, stengiantis neišduoti savo įsitikinimų. Tiesa, jų ribos nyksta, neaišku, kas teisinga, kas ne. Meditacinis pamąstymui.
Pirmasis aplankytas festivalio seansas. Ir dar vienas Rumunijos kino pavyzdys, paremtas autobiografiniais Maxo Blecherio (žinomo kaip „rumunų Kafka“) tekstais. Jaunas kūrėjas sirgo kaulų tuberkulioze ir 10 metų praleido sugipsuotas. Atrodytų, belieka nuskęsti depresijoje, tačiau viso filmo metu lydi juodasis tuberkuliozininkų humoras, vakarėliai palatose ir net meilė.
Prancūzų aktorius Rabah Nait Oufella jau matytas “Nocturama”, tačiau ne jis čia pagrindinis, o dvi seserys. Ypatingą susidomėjimą šis filmas turėtų kelti medicinos, ypač veterinarijos, studentams. Kitokius jausmus juosta sukels vegetarams ir veganams. “Makabriškai juokingas” turbūt tiksliausias epitetas “Šviežienai”, kurioje liejasi netikras ir tikras kraujas, o seserys moko viena kita sysioti stovint.
Šviesus ir paprastas kelio filmas patraukė keliais subjektyviais dalykais: nepaaiškinama trauka ir meile drambliams bei Tailando karščiui ir gamtai. Tik Pietryčių Azijoje įmanoma, kad policijos ekipažas keliolika kilometrų važiuotų paskui areštuotą dramblį ir jo savininką. Įdomu arba kaip tik nebeįdomu, jog aktualijos panašios kaip Vakaruose – sutvarkyta buitis, graži žmona ir garbinga padėtis visuomenėje nėra žmogaus laimės garantas, o dažnai – netgi trukdis. Pripažintas architektas viską meta, tikraja to žodžio prasme nusiperka dramblį ir iškeliauja su juo į savo vaiksytės kaimą.
Pamenu, „The Anarchist Cookbook“ buvo plačiai nuskambėjusi ir kiekvienai savo gerbiančio skvoto bibliotekai privaloma knyga. Joje surinkti “receptai”, kaip pasigaminti Molotovo kokteilį ar kokį rimtesnį sprogmenį. 1970-aisiais ore tvyrojo ašarinių dujų tvaikas ir jauni žmonės Vakarų pasaulyje buvo nusiteikę prieš valdžios priespaudą. Vienas jų, William Powell, pasėdėjęs bibliotekoje, sudėliojo savo “receptų” knygą. Šiandien jis yra pedagogas, su žmona gyvenantis atokioje sodyboje Prancūzijoje. JAV jam nepatinka iki šiol, daugelį knygoje minimų idėjų autorius apgina. Žinoma, radikali kova ir žmonių žudymas jam nebeatrodo geriausias kelias. Tačiau filmo kūrėjai per daug nori ištraukti iš jo atgailą dėl dabar vykstančių nusikaltimų… vien todėl, kad pas juos rastos šios knygos kopijos.
Komedijos retai būna išties geros, tačiau matyt neveltui ši, iš esmės viename bute nufilmuota, juosta tapo bene populiariausiu festivalio filmu. Netikėti siužeto vingiai prasideda, kai pagyvenusios ir, atrodytų, morališkai tvirtos poros padeda ant stalo savo telefonus, kad į kiekvieną skambutį atsakytų viešai. „Mobilusis telefonas yra tarsi mūsų „juodoji dėžė“, – intriguoja filmo režisierius. Viskas tinka ir lietuviškajam kontekstui, galbūt todėl filmas atrodo toks artimas ir aktualus. Spėju, garsiausiai juokėsi tie, kurie vienoje ar kitoje situacijoje atpažino save. Alcuni dramedija!
Kaip ir muzikoje, kine miksuojami žarnai – Hiustonai, mes turime… fiktyvią dokumentiką, hibridinę realybę, mockumentary ar kaip bepavadinsi. Sąmokslo teorija teigia, kad Šaltojo karo metu JAV už milijardus nusipirko pažangią Jugoslavijos kosmoso programą, kuri, pasirodo, neveiksminga. Galų gale, netgi padaroma išvada, kad pilietinis Jugoslavijos karas, tai JAV slaptųjų tarnybų planas-kerštas už apgavystę ir pasisavintus dolerius. Viskas iliustruojama dokumentiniais kadrais ir komentuojama apie-viską-turinčio-nuomonę S.Žižeko. Pavyzdys, kaip tinkamas montažas ir komentarai gali sukurti naują realybę ir tiesą.
Greičiau jau tas pavasaris baigtųsi…
Internete:
Komentarai