VDFF: filmai, kurių scenarijus rašo gyvenimas

Pastaruoju metu vis dažniau akiratyje atsiranda dokumentiniai filmai. Gal todėl, kad vis mažiau meninių filmų su įtikinamai išvyniotais siužetais – vis išlenda kokios smulkios kliurkos ir klausimai? O gal norisi tikrų, nesuvaidintų istorijų? Nesinori kasdienybės ir realybės? Norisi nuo jos pabėgti? Tuomet vertėtų susimąstyti apie savo realybę…

Dokumentika seniai peržengė nuobodžios pompastiškos didaktinės “kronikos” ribas – tai ką, žiūrovus versdavo žiūrėti prieš “normalius” filmus viena ar kita autokratinė sistema. Šiandienos dokumentika – įvairiažanrė ir įvairiaspalvė. Gerai susuktas dokumentinis – dažnai daro didesnį įspūdį nei pasakiškas blokbasteris. Nes tai – tikra, nes tai – apie mus ir mus supančią aplinką, o scenarijų rašo… pats gyvenimas, kad ir kas tai bebūtų.

„Skalvijos“ kino centre (su trupučiu seansų “Pasakoje) 12-ą kartą surengtas Tarptautinis Vilniaus dokumentininių filmų festivalis, kurio programoje – apie 40 rinktinių dokumentinių pasakojimų, susitikimai ir pokalbiai su filmų kūrėjais, diskusijos po seansų ir specialūs renginiai.

Vilniuje festivalis baigiasi šiandien. Pirmą kartą renginys “dokumentuos” uostamiestį – spalio 2-4 d. dokumentiniai pasakojimai suksis Klaipėdos kultūros fabriko ekrane.

Šiemet festivalyje – daug visko: konkursinė lietuvių, latvių ir estų filmų programa (nugalėjo Audriaus Stonio “Avinėlio vartai”, antroje vietoje – Giedrės Žičkytės “Meistras ir Tatjana”, trečioje – estų Liivo Niglas ir Priit Tender filmas “Kelionė pas kirminų maitintoją”), Albert ir David Maysles’ų retrospektyva, speciali programa “Šoa” ir daug kitų filmų. Spėjome pamatyti šiuos:

“Iris” (rež. Albert Maysles, 2015)

Festivaliui parinktas paskutinis žymaus dokumentinio kino klasiko Alberto Maysleso filmas „Iris“ – pasakojimas apie 93 m. niujorkietę Iris Apfel, garsią mados kolekcionierę, ekspertę, interjero dizainerę ir ironiškai kandžią močiutę, savo dviaukštėse spintose turinčią daugybę drabužių istorijos eksponatų nuo diorų, lagerfeldų iki kiniečių šamanų kostiumų. Gerbiančią tradicinius siuvinėtojų ir audėjų amatus ir nesuprantančią šiandieninių dizainerių: “Jie susiranda seną drabužį, persiuva keletą sagų ir parduoda kaip savo”. Deja, neteko matyti L.Plioplytės “Amžinai stilingų”, bet, spėju, kam patiko, turėtų pamatyti ir “Iris”, nes ji – iš jų chebros, tik gal gyvenime galėjo sau daugiau leisti. Filmas ne vien apie madą ir dėl jos gražiai išprotėjusią moterį, bet ir apie aistrą ir meilę gyvenimui, suteikiančią įkvėpimo ir energijos šimtui metų. Apie meną turėti savo nuomonę ir nekreipti dėmesio į kitus. Štai jums tikrasis “La grande bellezza”.

“Vilkų gauja” (rež. Crystal Moselle, 2015)

Štai jums pavyzdys, kai gyvenimas suraito tokį scenarijų, kad belieka tik išsižiojus tylėti ir žiūrėti. Pagarba Crystal Moselle, kuri debiutuodama kaip režisierė, sugebėjo šią istoriją parodyti jautriai ir subtiliai (gal todėl jos komandoje, išskyrus kompozitorius, dirbo vienos moterys?). Be to – dar ir gražiai nufilmuoti. Ir su savo pirmuoju filmu gauti Sandenso festivalio didįjį žiuri prizą. Tėvas, saugodamas savo vaikus nuo blogos gatvės įtakos, uždaro juos viename Niujorko butų. Šeši broliai auga mažame kambaryje, išleidžiami “į lauką” kelis kartus per metus (“wow, čia viskas 3D” – stebisi jie eidami gatve) arba nėkart. Tai, kas galėtų virsti depresija, agresija, apatija ir kitu negatyvu, sprogsta begaliniu kūrybingumu, broliams atkuriant jų pabėgimo nuo realybės “lango” – meninių filmų situacijas. Krišnaitų vardais pavadintų ilgaplaukių “vilkų” išradingumui nėra ribų.Puiki gražiai nufilmuota ir sumontuota istorija ir geras garso takelis: vienas stipriausių pastarojo meto filmų kompozitorių duetas Danny Bensi ir Saunder Jurriaans bei Aska Matsumiya. “Kryptis buvo sunkus šiuolaikinis prog-rokas – tokių grupių kaip Godspeed You! Black Emperor skambesys. (…) “Nieko komercinio ar lyriško”, – prisimena Saunder Jurriaans.
Vienas stipriausių ne tik festivalio, bet ir visų 2015-ųjų filmų, po kurio norisi patylėti.

“Pabėgimas iš Rygos” (rež: Dāvis Sīmanis, 2014)

Du genijai – kino kūrėjas Sergejus Eizenšteinas (iškart rieda vaikiškas vežimėlis Odesos laiptais kultiniame “Švarvuotis Potiomkinas”) ir Britų imperijos mentorius filosofas Isaiah Berlinas gimė Rygoje, bet keičiantis santvarkoms abu turėjo emigruoti. Vėliau jie buvo susitikę tik vieną kartą. Režisierius keliauja jų gyvenimo vingiais, bandydamas rasti jų, tuo pačiu ir savo, tapatybę. Juosta nuflimuota to laikmečio juodai balto nebylaus kino stiliumi, žinoma, su S.Eizenšteino kūrybos bruožais. Jame panaudoti tik keli archyviniai kadrai, visa kita – atkuriamoji menamoji dokumentika “kaip galėjo būti”. Režisierius pagyvina filmą atgijusiais eskizais – ši technika įsiminė ir šiemetinėje juostoje apie Nirvana lyderį “Kurt Cobain: Montage of Heck”. Verta, jei nesibaidai juodai/baltos prietemos ir istorinių faktų labirintų.

“Meistras ir Tatjana” (rež. Giedrė Žickytė, 2014)

Gana keista žiūrėti filmą kino teatre, kurio kieme juostos herojus gyveno ir žuvo, bet gal tik čia jis ir turėtų būti rodomas? Pastaraisias metais Vitas Luckus iš užmaršties gana skambiai grįžo į LT fotografų elitą – iš pradžių paroda NDG, kiek vėliau – gandai apie šį intriguojantį filmą su pavadinimo aliuzijomos į M.Bulgakovo kūrinį “Meistras ir Margarita”. Kadangi ši juosta buvo rodoma viename seanse su “Pabėgimu iš Rygos” – jie nevalingai lyginosi. Mano galva, forma ir montažo ritmas latviams pavyko įdomesnis ir intensyvesnis, nes kalbama apie V.Luckaus energiją ir keistumą, o fone skamba vos-ne-pageidavimų-koncerto-lyrika (muzika – J.Šeduikytė, bet tai sužinojau tik vėliau, tiesa, buvo kažkiek ir labiau “lipusios” hipiškos psichodelikos), ekrane tuo tarpu irgi panaši vizualinė pauzė. Suprantama, tema jautri, bet, stebint V.Luckaus nuotraukas ir gyvenimą, norėtųsi daugiau purvo ir rokenrolo. Kalbinami sugėrovai iš Kijevo ar Maskvos (įdomu, kodėl vaizdai iš Amerikos atrodo ne tokie buitiški, kaip iš Rusijos?), tačiau stebėtinai mažai vietinių herojų, kurie turbūt jį pažinojo geriau (ar per daug gerai?). Vienas ryškesnių pasakotojų – fotografo asistentas, tuo tarpu LT foto šulas A.Sutkus atrodo dviprasmiškai ir pats tą pripažįsta. Norėtųsi daugiau Tatjanos veido ir žodžių, bet gal kaip ji sako: “Palikim, kaip yra”.

“Pilkieji sodai” (rež. Albert ir David Maysles, 1976)

Ekscentriškas priklausomybės ryšys tarp Big Edie ir jos dukters Little Edie, Jacqueline Kennedy Onassis tetos ir pusseserės. Beje, pirmoji pasirodžius filmui po metų mirė. Broliai Maysles išgirdo apie šias moteris po to, kai miestelio valdžia pagrasino jas iškelti dėl antisanitarinių sąlygų, kuriose jos gyveno, švelniai tariant, apsileidusios, o pirmoji JAV ledi pasirūpino, kad “Pilkuosiuose soduose” būtų atsatyta bent minimali tvarka. Direct action stilistika leidžia kalbėti pačioms herojėms, ypač reiškiasi buvusi aktorė ir modelis Little Edie, turinti nuomonę visais klausimais. Beje, internete galima rasti 2006-aisiais režsierių paleistą dar ilgesnę filmo versiją, o 2009-aisiais sukurtas ir TV filmas. O juk buvo kažkokia istorija ir su mūsų valdžios giminaičiais, bet, žinoma, geriau ką nors “apie gamtą”…

https://www.youtube.com/watch?v=ijPIfZt72vc

“Bananiniai blynai ir lipnūs ryžiai” (rež. Daan Veldhuizen, 2015)

Iš karto dėkoju režisieriui, kad leido dar kartą, kad neakivaizdžiai, pabūti nuostabiajame Laose. Filmo temos – taip pat labai artimos: pats buvau tas falang, bandantis ir pasukti iš “Lonely Planet” kelio ir atrasti neatrastą, dalyvavau linksmame senelės mirties metinių minėjime, kur vietiniai girdė “BeerLao” su ledukais ir kt. Tiesa, paslaugos formuluotė “getting in touch with local people” niekada neskambėjo nuoširdžiai ir įtikinamai.  Todėl buvo labai įdomu, ką apie mus galvoja vietiniai. Pasirodo, vieni turistų srautą priima ciniškiau, kiti – nuoširdžiau, bet iš esmės jiems tai patinka gerokai labiau, nei atvykėliams, kurie nori čia ramiai vieni čilinti ir pabėgti nuo palangos. Nes su turistais ateina elektra, mobiliakai, internetas, gali parduoti tai ką moki arba tiesiog priversti turistus patikėti, kad jiems to reikia. Falangai, priešingai, bėga į kaimą nuo viso šito progreso. Faktas, po šio filmo, tas kaimas niekada nebebus toks… bet banana pancakes tikrai čirškės.

“Gimme Shelter” (rež. Albert Maysles, David Maysles, Charlotte Zwerin, 1970)

Toliau keliaujam po A.Maysles & co. kūrybą. Vienas seniausiai sukurtų festivalio filmų, gal todėl – neišverstu pavadinimu. “Suteik priegblobstį” ? Nors jau daug dešimtmečių Rolling Stones tik atrajoja patys save ir atrodo kaip mumijos, bet tuomet jie buvo no.1 grupė pasaulyje, kokiomis vėliau stengėsi tapti daugybė tiesioginių ir nelabai pasekėjų. Tuomet jie sėkmingai turavo po JAV, o kelionės pabaigai sugalvojo nemokamą koncertą San Franciske. Be dokumentinių kadrų, nuolat rodomi studijoje su režisieriais sėdintys ir medžiagą peržiūrinėjantys muzikantai. Pusė filmo atrodo tarsi nuobodokas tradicinis filmas apie muzikos grupę: koncertai, užkulisiai, kelionės, įrašų studijos, spaudos konferencijos ir panašiai. Tačiau turui artėjant prie pabaigos, turbūt paskatinti prieš kelis mėnesius įvykusio  legendinio Vudstoko, organizatoriai sugalvojo kažką panašaus. Jiems pavyko pritraukti apie 300 tūkst. žmonių, tačiau nepavyko susitvarkyti su keliomis dešimtinis “Hells Angels” baikerių, turėjusių saugoti sceną ir aparatūrą. Pabaigoje atrodo, kad pagrindiniai atlikėjai ne – muzikantai, o “angelai”. Grupės bendravardžiai žurnalas “Rolling Stone” pavadino šį renginį blogiausia rokenrolo diena – “a day when everything went perfectly wrong.” Beje, šiandien tikrai juokingai atrodo, kaip Rolling Stones su svita sprunka iš festivalio sraigtasparniu.

“Nematomas miestas” (rež. Viesturs Kairiš, 2014)

Černobylio apylinkes gaubia savotiška post-atominė romantika, gyventi čia oficialiai uždrausta, tačiau apleistuose kaimuose pilna “nelegalų”. Tarp pagyvenusių ir badą-karą-avariją pergyvenusių žmonių, kūrybinė komanda netikėtai sutinka 30-metį Igorį, pabėgusį nuo civilizacijos ir gyvenantį iš to, ką pavyksta rasti, sužvejoti, pagauti gamtoje. Tiesa, turi jis ir ranka sukamą senovinį generatorių, kuriuo per valandą pakrauna savo telefoną. Žmonės gyvena bakužėse, kurias po truputį vijokliais ir medžiais gobia gamta. Valdžia nori čia kurti rezervatą, bet kur dėtis “nematomo miesto” gyventojams. Jie gali čia gyventi iki mirties, tačiau jų sukriošusio turto negali niekas paveldėti. Dar kelios dešimtys metų ir čia karaliaus tik paukščiai ir žvėrys.

“Labas, Rasma!” (rež. Laila Pakalniņa, 2015)

Antrą kartą užsiroviau ant dvigubo seanso, kuriame niekada nežinai, kokia tvarka rodomi filmai. Pirmu atveju abu filmai buvo geri, todėl nebuvo ko pykti, tačiau filmo apie nuskendusį latvių laivą “Rasma” nenorėjau žiūrėti, o pamatęs neapsidžiaugiau. Prailgo net tos neilgos 38 minutės. Pradžioje dar buvo įdomu pažiūrėti, kaip atrodo Estijos provincija, kur nuskendo laivas. Bet paskui greitai pabodo, nuolatinis prašymas parodyti siuvimo mašinas ir dviračius (kurių, neva, vietiniai prisirinko iš skenduolio). Vienodai dėmesio skiriama tiek antikvariniam ir gal-iš-laivo “Singer’iams”, tiek akivaizdžiai naujoms mašinoms ir dviračiams. Linksmiau, kai visi prisimena, kaip ilgai vartojo miltus iš laivo. Suprantama, filmas ne tiek apie laivą, kiek apie toje pakrantėje gyvenančius žmones, bet kažkaip paviršutiniškai.

“Gryno mąstymo erdvė” (rež. Puu Estonia, 2015)

Teatralo debiutas kine prasidėjo vieną vakarą Taline. Mieste vyko du susitikimai: respektabilioje aplinkoje posėdžiavo prezidento patarėjai, o viename rūsių susirinko šiuolaikinių Estijos mąstytojų elitas. Režisierius negalėjo suprasti, kodėl šviesiausių protų nėra pirmajame susitikime. Ir jis nusprendė sukurti savo pirmąjį filmą apie savo seną draugą Jan Jõemets – vieną Estijos naujosios filosofijos bangos lyderių, savanoriškai pasitraukusį į kaimą, kur jis skaldo malkas ir medituoja raudonai dažytą šluotą. Alaus skardinė arba šamano būgnas rankoje, užuominos apie žolę, net liberalioje Estijoje toks personažas nėra pageidaujamas oficialioje bendruomenėje, todėl jis priverstas glaustis rūsyje, kuriame būti nemalonu, todėl leidžia laiką bare. Daug kam jis atrodo, švelniai tariant, keistuolis, tačiau akademinėje veikloje išsilaikę jo bendražygiai pripažįsta, jog Jan nėra eilinis gatvės filosofas.

https://vimeo.com/131909588

“Suokalbis” (rež. Artūras Jevdokimovas, 2015)

Vienas linksmesnių VDFF seansų su filmo herojų parėkavimais iš galiorkos. Kitaip ir neturėtų būti kalbant, tiksliau rodant, apie kultinę Vilniaus kavinę “Suokalbis”. Kaip tik pastaruoju metu su kolegomis kalbėjome, kad Vilniuje nėra išlikusių barų su bohemiška istorija… “Neringa” ir “Sultiniai” iš to laikmečio, bet tai – labiau maitinimo sektorius, o girdymo… Vienas tokių iki 2010-ųjų buvo rašytojų sąjungos kavinė “Suokalbis”, pagarsėjusi įvairiausiais suokalbiais. Režisierius išsaugojo autentišką tabako dūmuose paskendusią 1995-96 medžiagą. Tiesa, originalus garso takelis buvo pavogtas ir atkurtas kartu su Vladimiru Golovnitskiu – tai leido režisieriui suteikti juodai baltai juostai tokių garso spalvų kaip degtuko brūkštelėjimas – tokių garsų originale tikrai nebuvo. Filmas įdomus ir vertingas kaip istorinis audringų pereinamųjų laikų urbanistinės kultūros dokumentas. Užtenka pamatyti filmo herojų titrus, kuriuose – (beveik) visas LT literatūros (ir ne tik) žiedas. Deja, daug jų – jau juoduose rėmeliuose.

“Amy” (rež. Asif Kapadia, 2015)

Vienas “Klubo 27” narių Kurt Cobain sakė: “Geriau greitai sudegti, negu lėtai užgesti…” 2011-aisiais į šį įstojo vieno originaliausių pastarųjų dešimtmečių moteriškų vokalų savininkė Amy Winehouse. Ji norėjo tik dainuoti, tačiau nebuvo pasiruošusi tokiai dėmesio lavinai – gyvenimo pabaigoje aplink jos namus nuolat trindavosi paparaciai, visiems rūpėjo kaip su kuo kodėl ir kada. Nebuvo pasiruošusi ir žaidimui aukščiausioje pramogų verslo lygoje, kur net žvaigždės negali elgtis kaip panorėjusios. Bet labiausiai Amy nebuvo pasiruošusi, kad “love is a losing game”. Tačiau ji buvo pasiruošusi liepsnoti ir sudegti dėl meilės. Juostoje kalba visi, kada nors su ja susidūrę: Amy vaikystės draugės, tėvai, vadybininkai, muzikantai ir kiti, tačiau kalbančių galvų nėra: ekrane nuolat sukasi archyvinės medžiagos koliažas. Tragiškai ironiška, kad paskutiniais mėnesiais vienu artimiausių dainininkės žmonių buvo… jos apsauginis. O youtube prieš Amy klipą “Rehab” rodo medicinos klinikos reklamą…

Internete:

VDFF 2015