Kiekvieną dieną beveik kiekvienas žmogus stengiasi (to jis yra mokomas nuo vaikystės) taupyti laiką, vertinti laiką, skubėti ir išnaudoti laiką turiningai. Didysis American way of life teoretikas Benjaminas Franklinas, kaip žinia, pasakė „Laikas – pinigai“. Būtent Franklino laikais, atsiradus kapitalizmui, prasidėjo apdoroto pasaulio plėtimasis ir išgyventos patirties nykimas.
Kiekvieną dieną žmonės skuba į darbą, į mokyklą, į universitetą, o paskui skuba namo. Jie taupo laiką, naudodamiesi viešuoju transportu ar nuosavu automobiliu. Pastarojo pranašumas juk, dažno manymu, ir yra jo greitis. Viešojo transporto tinklas bandomas sutvarkyti taip, kad būtų įmanoma kuo greičiau, kuo sklandžiau nusigauti iš taško A į tašką B. Visi šitie patobulinimai paremti Franklino mintimi.
Kalbėdamas apie discipliną, Michelis Foucault nurodo daugybę pavyzdžių, kaip dar XVIII a. pab. teoretikai laužė galvas, kaip taip efektyviai išnaudoti laiką, kad nebūtų švaistoma nė viena sekundė. Iš esmės, jiems atrodė, kad galutinis tikslas – išnaudoti laiką maksimaliai efektyviai. Tai reikštų, kad turi būti einama link ribos, tokio greičio, kuris visiškai panaikintų erdvę. Matyt, galiausiai, galėtume akimirksniu iš vienos vietos persikelti į kitą, visiškai neišgyvendami jokios kelionės.
Dažnas žmogus, turėdamas pasirinkimą, renkasi į už kelių šimtų metrų esančią parduotuvę ar už kelių kvartalą esančią įstaigą keliauti nuosavu automobiliu ar viešuoju transportu. Mes akivaizdžiai susiduriame su reiškiniu, kurį kadaise aprašė Marshallas McLuhanas: žmogus medijomis pratęsia savo paskirus sugebėjimus, pvz., šakutė pratęsia pirštus, ratas pratęsia pėdą, drabužiai pratęsia odą. Po to seka ta stadija, kai be šitų patobulinimų, leidžiančių žmonėms būtų greitesniems, aukštesniems ir stipresniems, natūralūs, nemedijuoti sugebėjimai atrofuojasi ir kartais atmiršta, yra „amputuojami“. Pirmykštis žmogus nuogas nesijautė taip jau blogai, o civilizuotas žmogus jaustųsi nekaip, ypač lauke ir kai šalta. Pripratus prie peilių ir šakučių, be jų apsieiti darosi sunku. Tačiau ypač šita tendencija akivaizdi, kalbant apie transportą. Pripratęs keliauti transportu žmogus sparčiai netenka sugebėjimo vaikščioti.
Gal aš kiek perdedu? Na, taip, žmonės vis dar vaikšto. Tačiau jų fizinis pajėgumas toli gražu neprilygsta ankstesnių laikų žmogaus sugebėjimams. Vaikščioti mėgo Kantas ir Nietzsche, Schopenhaueris ir Kierkegaard‘as, o jaunasis poetas Arthuras Rimbaud pėsčiomis apkeliavo didžiulius plotus. Jaunasis komunistas Marinusas van der Lubbe, labiausiai išgarsėjęs, kaip žmogus, padegęs Reichstagą, į savo žygį išsiruošė pėsčiomis, nuėjęs į Vokietiją iš Olandijos, taip pat jis baudėsi pėsčiomis nueiti į SSRS, taip pat į Kiniją (nukeliavo iki Jugoslavijos ir apsisuko namo…). Kiek žmonių ryžtųsi tokiems žygiams dabar?
Galima pažvelgti į šią problemą iš dviejų perspektyvų. Iš vienos pusės, kaip akcentuoja filosofas Paulis Virilio, žmogaus gyvenimą nusako greitis. Greitis laipsniškai didėja ir dabar yra pasiekta ta stadiją, kai apkeliauti pasaulį įmanoma per gana trumpą laiko tarpą. Svarbiausia Virilio įžvalga yra ta, kad žmogus, važiuodamas automobiliu, realiai negyvena, o viso labo stebi vaizdus, kurie nuo jo yra nutolę dėl jo greičio, lyg ekrane. Filosofas teigia, esą, įlipęs į mašiną, žmogus „miršta“, važiuodamas būna „miręs“, o išlipęs jis „prisikelia“. Tai tokia pat patirtis, kaip sėdint kino teatre.
Manau, nesunku įsitikinti, jog važiuodamas negyveni. Įsivaizduokite, kad važiuojate autobusu. Pro langą matote plaukiančius vaizdus, kurie artėja, priartėja, pralekia pro šalį, tolsta. Pasirinkus vis kitą atskaitos tašką, situaciją kartosis tol, kol išlipsite iš transporto priemonės. Sustojus prie šviesoforo, filmas bus pristabdytas – reklama. Tačiau, po kelių ar keliolikos minučių, jeigu pasitaiko užstrigti kamštyje, kelionė tęsis.
Verta atkreipti dėmesį į giluminį šios kelionės pasyvumą. Vienintelis jums likęs pasirinkimas – užsimerkti. Kaip kino teatro lankytoja/s ar TV žiūrovas/ė, jūs esate ne veikėjas, o veikiamasis: jus veikia, jums rodomi vaizdai, jus tempia per tam tikrą erdvę, einant laikui. Net vairuotoja/s tam tikra prasme pasyvus/i: vairuodami, žmonės patys nejuda, jie tik apriboja greitį, tačiau greitis numato, kad visi esame nešami kažkur, bet patys nieko nedarome, negalime greičiui pasipriešinti. Jis pasirodo kaip svetima jėga. Mūsų individualumas greičiui neįdomus, esame jo sutriuškinami. Gal todėl žmonės taip mėgsta „užsimiršti“, lėkdami automobiliu ar motociklu didžiuliu greičiu…
Kitas aspektas yra Debord‘o išsakyta mintis, kad erdvė yra naikinama kapitalizmo reikalaujamo greičio. „Pati modernizacija, atėmusi iš kelionės laiką, taip pat atėmė iš jos ir erdvės tikroviškumą.“ – teigė jis („Spektaklio visuomenė“, tezė 168). Realiai, erdvė nyksta milžinišku greičiu. Pasauliui drastiškai sumažėjus, didėjant transporto pasiekiamam greičiui, beveik nebelieka realios erdvės.
Debord‘as su Virilio sutartinai teigia, esą geografiniai atstumai kapitalizmo laikais yra panaikinami. Pasak Debord‘o, kapitalizmo atliktam „pasaulio suvienijimui“, kuris eina koja kojon su banalizacija, suvienodėjimu, įtakos turėjo tai, jog nebeliko „išorinių visuomenių“. Dabar nebeliko vietų, vertų pažymėti Hic sunt leones (lot. k. „Čia gyvena liūtai“). Visa erdvė yra kolonizuota, o kapitalizmo tikslas, kaip ir jo pagimdytos disciplinarinės sistemos, – visiškas užvaldymas. Tai liečia ne vien erdvę, bet ir laiką, ne vien mūsų išorę, bet ir mūsų vidų.
Vėlgi, ar žmogus jaučia erdvę, keliaudamas transportu? Ar skrydis į Londoną reiškia kelionę per visą Europą? Jeigu žmogus, važiuodamas transportu, yra tik žiūrovas, pasyvus ir priklausomas nuo transporto priemonės jam teikiamo greičio, jeigu jis atsijungia nuo pasaulio kelionės metu, grįžta, Virilio žodžiais tariant, į gyvųjų tarpą, tik išlipęs iš automobilio ar autobuso, kaip jis gali tikroviškai patirti erdvę? Tai būtų tas pats, kas filmo žiūrovui patirti erdvę. Važiavimas transportu yra nutolimas nuo pasaulio, pasaulio atsižadėjimas. Vis didėjantis greitis siūlo galimybę galutinai panaikinti kelionę. Panaikinamas ir kelionės laikas (trukmė), ir jos metu įveikiama erdvė.
Kad tai pajausti, reikia atsisakyti transporto. Aš tai esu padaręs (aišku, ne visiškai). Dažnai keliauju pėsčiomis į miesto centrą ir atgal, kelias į vieną pusę yra 8 km. Iš pradžių tai buvo didelis iššūkis grynai fiziškai. Tačiau, galiausiai, tai man tapo paprastu keliavimo būdu, alternatyva viešajam transportui.
Keliaujant pėsčiomis, patiri erdvę, išgyveni erdvę ir esi veikiamas erdvės (ir ją veiki), kiekvieną žingsnį reikia žengti. Taip pat, jausmas toks, kad, išėjus iš namų ir grįžus, vis dar esi tame pačiame filmo kadre, priešingai, negu keliaujant viešuoju transportu, kai pati kelionė yra aiškiai jaučiama kaip „pertrūkis“. Kiti žmonės renkasi dar labiau paryškinti šį pertrūkį – klausosi muzikos, skaito, skaito „Facebook‘o“ srautą savo išmaniajame telefone ar žaidžia žaidimus tame pačiame telefone. Žmonės bando kompensuoti išgyvenamos patirties stygių, bando įsteigti prasmę ir išnaudoti ir šį tarpinį laiką. Galiausiai, patirtis, žiūrint pro langą nėra nė kiek labiau privilegijuota ar autentiška, negu žiūrint į telefono ekraną. Tai tik du ekranai.
Kita vertus, kelionė pėsčiomis yra iššūkis nusistovėjusiai tvarkai ta prasme, kad elgiesi asocialiai, eini vienas (aišku, galima keliauti ne vienam/ai) ir beveik išsivaduoji nuo taisyklių. Autobuse ar troleibuse reikia pirkti bilietą, jį pažymėti, taikytis prie kitų žmonių; vairuojant automobilį, privalai laikytis kelių eismo taisyklių; abiem atvejais yra, atitinkamai, keleivių kontrolė ir policija, kurie užtikrina, kad tu laikytumeisi taisyklių. Galiausiai, tave nesunku susekti. Einant, gali nepaisyti beveik jokių taisyklių, ypač, jei nereikia dažnai kirsti gatvių (tiesa, tave vis dar apriboja gatvės, šaligatviai, pėsčiųjų perėjos). Gali sustoti, eiti greičiau ar lėčiau. Tokia kelionė nieko nekainuoja. Jei tavo telefone nėra GPS (ar neturi telefono), tavęs beveik negalima rasti. Emancipuojanti vaikščiojimo patirtis reiškia laikiną atsiribojimą nuo visuomenės, atsisakymą socializuotis ir paklusti.
Toks keliavimo būdas, aišku, kelia paprastą ir normalų klausimą: ar tai apsimoka? Mano kelionė į vieną pusę trunka apie valandą dvidešimt minučių, kuomet autobusu tą patį atstumą galiu įveikti per 30-35 minutes. Nuostolis akivaizdus. Protestantiškoji etika neatleistų. Tačiau čia mes prieiname prie dar vieno svarbaus klausimo: o kam mes taupome laiką?
Paprastas paaiškinamas, dažnai sutinkamas reklamose, yra, jog mes tą sutaupytą laiką galėsime skirti sau. Kam gaišti beveik pusantros valandos, kai gali sutaupyti 45-50 minučių? Galiausiai, jei paskaita prasideda 9:00, ėjimas atrodo visiškai absurdiškas sumanymas. Geriau pamiegoti ilgiau ar pasiruošti seminarui.
Tačiau, kaip pastebėjo Debord‘as, taip pat – Baudrillard‘as, milžiniškas kiekis sutaupyto laiko yra panaudojamas vartojimui. Pastarasis pateikia pavyzdį, kad technika išlaisvina žmogų nuo sunkaus darbo, tačiau atsiradęs laisvas laikas panaudojamas vartojant. Netgi TV žiūrėjimas nėra, tiesiogine to žodžio prasme, laiko švaistymas, o vartojimas.
Laisvalaikis, kuriame mes neva privalome pajusti išsipildymą, tėra pigi reginiška (spectacular) veiklos imitacija (todėl turime atidirbti atostogas – kaupti banalius įspūdžius iš aplankytų lankytinų vietų). Tikro gyvenimo, tikros patirties nebelieka, lieka tik medijuota, perkonfigūruota, kažkieno padaryta imitacija, kuri mums įbrukama, kaip the real thing. Tą ypač gerai pabrėžia Baudrillard‘as: nelikus gamtos, mes kviečiami į sukultūrintą parką, nelikus graffitti‘ių – į legalių „piešinių“ parodą po atviru dangumi. Tuo remiasi didysis miesto žalojimo vajus – gentrifikacija. Elementariausi dalykai mums kažkieno suteikiami, kaip paslauga.
Anot Debord‘o, laikas iš mūsų jau atimtas. Jis mums grąžinamas kaip prekė, gamybos laikas į mūsų kasdienybę grįžta kaip tariamai cikliškas laikas. Todėl „Laikas – pinigai“: Franklinas buvo visiškai teisus. Tad negalima jo švaistyti. Tiksliau – mes laiką „švaistome“ būtent todėl, kad jis – ne mūsų. Žmogus išgyvena laiką. Švaisto (taip jaučiasi) tik tas, kuris negyvena čia, o kenčia dėl nepageidaujamo buvimo kitur (nori būti vienur, o yra kitur).
Tačiau kyla rimtas pavojus mano pamėgtam keliavimo būdui ir tai – ne faktas, kad aš švaistau brangų laiką, o tendencija, kad bet kokia revoliucinė veikla greitai būna aproprijuojama.
Štai, grįžkime prie pradžioje mano paminėtų pavyzdžių. Žmogus nevaikšto, nebegali vaikščioti, nes reikia skubėti į darbą ar į mokyklą. Tačiau judėti reikia, judėti sveika, populiacija virs beformėmis amebomis, jei nejudės, tačiau, tuo pat metu, reikia ir taupyti laiką… Išeitis rasta: sporto klubai. Biopolitiškai apdorojant liaudį, ją reikia ir išmuštruoti, kad sportuotų, ir skubinti į darbą ar į universitetą. Sporto klubai visiškai išpildo šitą poreikį: žmogus, netekęs natūralaus judėjimo (keliavimo tikslais, darbo, kovos, medžioklės tikslais), jį atgauna iš meilių šeimininko rankų, gražiai aplaižytą, atnaujintą, gražiai įpakuotą ir už prieinamą kainą! Tai, ko neteko, vystantis technologijoms, jis atgauna, tačiau jam tai suteikiama, kaip paslauga, parduodama, kaip prekė. Ar vaikščiojimui gresia tas pat?
Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, kad ši tendencija jau apėmė ir keliavimą pėsčiomis – tam atrastas „šiaurietiškas ėjimas“, chrestomatinis pavyzdys, kad pinigus galima darytis iš bet ko. Kita strategija – paversti šią „nemokomą pramogą“ kažkuo elitiniu ir rafinuotu. Taip atsiranda trekking. Vaikščiojimas, nors ir labai primityvus veiksmas, ištremiamas į „laisvalaikį“.
Šias tendencijas pastebi ir knygos apie vaikščiojimo naudą autorius, filosofas Frédéricas Gros [Frederikas Gro] interviu laikraščiui „The Guardian“. Nors ir atmeta trekking, taip pat ir išskirtinius reikalavimus aprangai ir avalinei, Gros labiausiai vaikščiojimą akcentuoja kaip tam tikrą laisvalaikio formą ar įkvėpimo šaltinį, suteikiantį galimybę mąstyti, beveik kultinį veiksmą. Kad ir kiek įdomių pastebėjimų apie vaikščiojimą filosofas pateikia, atrodo, jo vertinimas yra kiek elitistinis. Tokiu atveju, nors, anot Thoreau, kurį jis cituoja, ėjimas yra „nepaklusnumo forma“, jis vis tiek ištremiamas už kasdienybės. Filosofas karčiai pripažįsta, kad pats kasdienybėje neranda laiko vaikščiojimui.
Jis netraktuoja ėjimo kaip susisiekimo būdo, kaip būdo nusigauti iš taško A į tašką B. Man vaikščiojimas yra būtent būdas kažkur nueiti, tai man – visai ne sportas (tą teigia ir Gros), ne atskirta nuo „tikro gyvenimo“ pramoga, o tikras gyvenimas. Lieka neaišku, ar filosofo siūlomas vaikščiojimas yra revoliucinė praktika, ar tik kažkokia egzotiška laisvalaikio forma. Paverčiant vaikščiojimą dvasine praktika, jis padaromas dalimi to paties lifestylism‘o, kuris būdingas neoliberalizmo laikams.
Kita vertus, jei disciplinos tikslas, kaip matėme, buvo kuo efektyvesnis laiko išnaudojimas, visiškas kelionės panaikinimas, erdvės panaikinimas, post-industrinis kapitalizmas kuo puikiausiai gali pakęsti laiko švaistymą. Tačiau tokie dalykai kaip „Pókemon Go“ nereiškia išsivadavimo iš imperatyvo skubėti, o reiškia viso labo tolimesnę vartojimo (ir efektyvumo imperatyvo) plėtrą (sistema gali pakęsti nukrypimus nuo normos, kurie reiškia kūrybingų alternatyvų integraciją).
Tad, galiausiai, mes esame verčiami skubėti ir atsisakyti gyvenimo, erdvės išgyvenimo dėl… paties gyvenimo. Mums sakoma, kad sutaupytas laikas bus skirtas mums patiems, tačiau tiesa ta, kad ir jis bus iš mūsų atimtas. Mes nebeturėsime teisės net būti Walterį Benjaminą žavėjusiais flâneurs. Jie klajojo po Paryžiaus gatves tarp parduotuvių, bet nieko nepirko. Mes pirksime patį vaikščiojimą. Laisvalaikis nepamąstomas be kitos jo pusės – darbo. Mes skubėsime ir skubėsime, kad galėtume našiau, efektyviau, greičiau dirbti ir vartoti, kol vieną dieną mirsime, taip ir nesužinoję, ar gyvenome, ar tai mes veikėme, ar tik buvome kažkieno sudedami ir atimami skaičiai.
Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus.
Daugiau autoriaus tekstų gali rasti jo bloge “Aesthetic Trees”
Komentarai