Pastaruoju metu tapo įprasta kalbėti apie demokratijai kylantį pavojų. Pradedant nuo Didžiosios Britanijos referendumo, imta skambinti pavojaus varpais – fake news, Rusijos propaganda, WikiLeaks ir oligarchai pražudys demokratiją. Be to, pavojų kelia masėse plintantis nepasitikėjimas demokratija, kai žmonės nebepasitiki demokratiniais procesais, politinėmis partijomis, institucijomis, valstybe ir tampa lengvu taikiniu Putino propagandai ir populizmui. Kaip gelbėti demokratiją?
Abejoti demokratijos nauda yra blogo tono ženklas. Visgi, pabandysiu pateikti savo abejones.
Iš esmės, pagrindiniai, mano galva, priekaištai demokratijai, yra tokie: a) dauguma nebūtinai teisi; b) tęstinumo ir stabilumo trūkumas.
Suprantama, kad dauguma dažnai gali klysti. Demagogas gali įtikinti daugumą savo „tiesa“, tačiau tai nėra tiesa, o tik „nuomonė“, sakytų Platonas. Jei skauda dantį, nori, kad dėl gydymo spręstų ta/s, kas žino, o ne dauguma. O negi valstybės valdymo reikalai mažiau svarbūs negu dantų sveikata?
Antra problema – stabilumo trūkumas. Dideli darbai tęsiasi ilgai, ilgiau negu viena kadencija, ir gali iš karto neatnešti žadėtų rezultatų – tam gali prireikti kantrybės, susikaupimo, susitelkimo siekti tikslo – visos šios savybės atrodo nesuderinamos su demokratija, kurioje dauguma visada gali pakeisti savo nuomonę, paveikta apatijos, nusivylimo ar įtaigiai kalbančio propagandisto. Statant namą, statybininkai kas penkias minutes nebalsuoja dėl jiems patikėto vykdyti projekto, o vykdo kažkieno geriau žinančio sudarytą planą. Nejaugi valstybės valdymas mažiau svarbus už namo statybą?
Šie priekaištai buvo žinomi nuo senų senovės, tačiau pabandykime įžvelgti demokratijos trūkumus šių dienų įvykių fone.
Visų pirma, dažnai mums sakoma, kad rinkėjai prieš referendumą dėl išstojimo iš ES Didžiojoje Britanijoje buvo suklaidinti, tam esą buvo skirti milžiniški išstojimo šalininkų Ruperto Murdocho, žiniasklaidos magnato, ir kitų pinigai.
Tas pat esą nutiko JAV, kai rinkėjus paveikė fake news, už kurių galimai stovi Rusija, tos pačios Rusijos hakeriai ir troliai, galiausiai, tos pačios Rusijos specialiosios tarnybos, paviešinusios Hillary Clinton laiškus ir įvairius Demokratų partijos dokumentus, kuriuos paskui paskelbė WikiLeaks. Esą todėl žmonės nubalsavo už Donaldą Trumpą. Be to, Rusija kišosi į rinkimus ir bandė „nulaužti“ balsų skaičiavimo sistemą ir t.t.
Toliau tas pats scenarijus kartojosi Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Vokietijoje: baimė dėl galimo Rusijos kišimosi, interneto ir socialinių tinklų cenzūra, bijant fake news, nuolatinės kalbos, kad demokratija pavojuje.
Ką visa tai reiškia? Akivaizdu, kad kyla dvi išvados: 1. bet koks rinkėjų klaidinimas ir manipuliavimas jų jausmais delegitimizuoja rinkimų rezultatą; 2. rinkėjai nėra atsparūs propagandai ir melui, todėl jie paprasčiausiai nepajėgūs priimti svarbių sprendimų.
Jei rinkimų rezultatui atmesti pakanka to, kad rinkėjams buvo meluojama, tuomet per visą liberaliosios demokratijos istoriją teisėtų rinkimų buvo gal 2-3. Per kiekvienus rinkimus yra apeliuojama į žmonių jausmus, pažiūras, politikai nešioja ant rankų kūdikius, kalbasi su paprastais žmonėmis, geria alų bare su jais ir pan. Kvaila teigti, kad referendumas JK kažkuo išsiskyrė iš kitų. Per kiekvienus rinkimus politikai žada ir dažnai pačius absurdiškiausius dalykus. Jei rinkėjai tuo tiki – tai dar vienas argumentas, kad jie nėra pajėgūs racionaliai mąstyti.
Taip pat absurdiška reikalauti, kad referendumas būtų pakartotas, nes sprendimas priimtas per maža persvara. Tai tiesiog išduoda taip sakančių šališkumą ir nusivylimą rezultatu.
Bet kokiu atveju, rinkėja/s privalo mokėti atskirti propagandą nuo logiškų teiginių. Jeigu ji/s to nesugeba, tai kelia pagrįstų abejonių demokratijos racionalumu. Jei rinkėjai balsavo už Trumpą, nes perskaitė kažkur, kad, pavyzdžiui, Hillary Clinton yra kanibalė, tai tik dar vienas įrodymas, kad tokie rinkėjai apskritai nepajėgūs mąstyti. Propagandą atskirti nuo faktų nėra taip jau sunku – tam nereikia būti konservatoriumi. Propaganda turi tam tikrą semantinę struktūrą, kurią nesunku įžvelgti. Jei rinkėjai to nesugeba, tai kaip jie apskritai gali kažką spręsti?
Kita vertus, nuolat bandoma generalizuoti ir sakoma, jog visi balsavusieji už kažką yra tokios pat nuomonės ir visi jie balsavo dėl tos pačios priežasties. Pvz. už Trumpą balsavo dėl fake news, už Vokietijos kraštutinės Dešinės partiją AfD balsavo, nes yra neo-naciai ir t.t. Teoriškai žmogus galėjo nubalsuoti už vieną ar kitą partiją, nes jos pavadinimas gražiau skamba. Arba todėl, kad susapnavo, kad reikia už juos balsuoti. Jokia statistika nepaneigs, kad tai įmanoma. Niekas tiksliai nebesužinos, ar jie balsavo dėl fake news, ar dėl kažkokių kitų priežasčių.
Veikiausiai, dauguma balsuojančių už populistus tiesiog norėjo parodyti savo nepasitenkinimą status quo. Kodėl žmonės nepatenkinti, yra kitas klausimas, tačiau sunku būtų paneigti šį nepasitenkinimą. Tikinti save, kad Trumpo rinkėjai nesuprato, už ką balsuoja, yra juokinga; kita vertus, tikinti save, kad jie, pvz., pritaria jam visais klausimais, taip pat naivu – gal jie balsavo „prieš Clinton“. Lygiai taip pat už Macroną ar Merkel dažnas balsavo „iš bėdos“.
Galiausiai, Trumpas išrinktas demokratiškai, JK nusprendė išstoti iš ES demokratiškai, AfD Vokietijoje į parlamentą pateko demokratiškai, be to, nebūkime naivūs – daugelis rusų, deja, iš tikrųjų palaiko Putiną, daugelis turkų – Erdoganą, o daugelis lenkų – savo valdančiąją partiją, o praeityje demokratiškai į valdžią atėjo naciai… Po galais, kas gi nutinka, kai kur nors Artimuosiuose Rytuose nuverčiamas senas diktatorius? Demokratinius rinkimus laimi „Musulmonų brolija“ ir įveda šariatą. Demokratiškai? Demokratiškai. Tai skaudu pripažinti, bet mes turime pažvelgti tiesai į akis.
Beje, ar jums nekeista, kad pasaulyje beveik visos valstybės yra „demokratiškos“ – nuo Saudo Arabijos iki Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos? Visur vyksta rinkimai. Putinas su Erdoganu irgi skelbiasi, kad „gina“ demokratiją.
Tad kaip gelbėti demokratiją? Nuo ko ją reikia gelbėti? Nuo rinkėjų apgaudinėjimo? Tačiau juk neįmanoma tiksliai nustatyti, kada politikas žada, o kada – meluoja.
Galiausiai, ar demokratija nėra ginama nuo rinkėjų, taigi, nuo savo pačios esmės? Tai, kad žmonės išrenka Trumpą ar AfD nereiškia, kad įvyko kažkas sensacingo: jie teisėtai kandidatavo ir rinkėjai galėjo pasirinkti, balsuoti už juos, ar ne. Trumpas neužgrobė valdžios jėga. Tai, kad, kaip sako anglai, kalakutai balsuoja už Kalėdas, nereiškia, kad jie nebalsuoja demokratiškai.
Matant tai, jog rinkėjai balsuoja ne už tuos, už ką reikia, valdžiai reikia imtis priemonių. Pavyzdžiui, negalima leisti, kad rinkėjai sužinotų kažkieno paslaptis, nes „tai kenkia demokratijai“. „Demokratijos labui“ rinkėjai turi žinoti mažiau ir ramiau miegoti. Demokratijos gynimas, tokiu atveju, tampa puikia priedanga politikams slėpti savo machinacijas.
Atrodo, kad demokratija yra tiek silpna ir negyvybinga, kad įmanoma tik uždarose erdvėse, šiltnamio sąlygomis. Vos papūtus žvarbiam vėjui, ji nuvysta. Tačiau tai kažkodėl yra argumentas ne prieš ja, o už ja – bent jau taip mano demokratijos gynėjai.
Ką noriu pabrėžti, yra demokratijos paradoksalus pobūdis. Demokratija yra daugumos valdžia, o dauguma gali rinktis, ką nori. Tad dauguma gali demokratiškai nuspręsti panaikinti demokratiją. Atimti iš jos šitą teisę reiškia elgtis nedemokratiškai (nebent, aišku, atimsi demokratiškai). Demokratija buvo įsteigta, arba bent jau taip sakoma, nes to norėjo liaudis. Jei liaudis to nebenori (kad ir dėl kokių priežasčių), ji turi teisę demokratiją panaikinti ir įvesti monarchiją, aristokratiją ar oligarchiją.
Demokratija yra vienintelė valdymo forma, kurią galima panaikinti jos pačios priemonėmis. Monarchiją panaikinti galima tik prieš jos prigimtį. Demokratijos panaikinimas kyla iš pačios jos prigimties kaip galimybė, kuria teoriškai galima bet kada pasinaudoti. Tai parodo, kokia ji paradoksali.
Jei mes, labiausiai išsilavinę ir apsišvietę protai, sutariame, kad liberalioji demokratija – geriausia įmanoma valdymo forma, mes turėtume labiausiai bijoti tų, kas naudojasi savo demokratinėmis teisėmis, nes, jomis besinaudodami, jie gali „ant bajerio“ ją panaikinti. Juk tai kaip duoti vaikams automatą ir pasakyti, kad dabar jie laisvi spręsti, ko jie nori.
Aha, aš pasakiau „vaikams“? Hmm, nejaugi aš laikau daugumą žmonių vaikais, o elitą, prie kurio diskretiškai priskiriu save, laikau suaugusiaisiais? Juk tai nedemokratiška, juk tai prieštarauja liberalizmui, egalitarizmui, juk tai baisus klasizmas, o dargi elitizmas. Bet juk būtent taip mano elitas, kuris stengiasi tikrą automatą vaikų rankose pakeisti žaisliniu. Juk jeigu mes nepasitikime masėmis – kurioms statistikos patys esame priskiriami, – tai kaip mes galime ginti demokratiją, kai masės mus varo į neviltį savo patiklumu, bukumu ir užsispyrimu.
Kita vertus, atrodo, kad demokratijos trūkumus dabar bandoma įveikti tokiais būdais, kurie iš esmės ją panaikintų… Teigiama, jog demokratija trukdo darbų tęstinumui, tad esą reikia „ilgalaikių strategijų“ ir „susitarimų“, kurie užtikrintų, jog, nepaisant rinkėjų valios, strategija būtų vykdoma. Tokie „nacionaliniai susitarimai“ Lietuvoje jau pasiekti dėl finansavimo kariuomenei didinimo, algų didinimo. Visos partijos tam pritaria ir jų potencialūs rinkėjai neturi kito pasirinkimo, bet tik sutikti su tokia pozicija – apskritai, jų nuomonės nebuvo atsiklausta. Rinkėjai netenka galimybės keisti planą, kurį numatė ankstesnė valdžia.
Ir tada man kyla klausimas, ar nebūtų logiška atimti iš jų balsavimo teisę. Juk taip gaunasi iš to, kas mums sakoma. Žmonės nepajėgia atskirti tikrovės nuo propagandos, tad jie paprasčiausiai nėra pajėgūs spręsti, kaip reikia valdyti valstybę. Kita vertus, jie gal nepritars taupymo politikai, nenorės daugiau dirbti, nenorės tarnauti kariuomenėje, dar daug ko nenorės, kas yra būtina ir be ko valstybė neišgyvens. Tad, jei tik jų nuolat atsiklaustume, nė viena reforma nepajudėtų iš vietos ir mes vis dar gyventume Viduramžiais.
Kaip rašė Witoldas Gombrowiczius: „Toji diena, kai analfabeto balsas reiškia tiek pat kiek profesoriaus, kvailio balsas – tiek pat kiek išminčiaus, tarno – tiek pat kaip didiko, galvažudžio – tiek pat kiek doruolio, man yra labiausiai klaidinanti iš visų dienų. Nesuprantu, kaip tas fantastinis aktas gali keleriems metams nulemti tokį svarbų dalyką kaip šalies valdymas.“ [1] Dauguma, manau, su mielu noru pritartų mirties bausmės grąžinimui, kankinimams, LGBT teisių panaikinimui…
Tad, užteks, tegu valdo profesionalų vyriausybė, tegu sprendžia ekspertai ir Skandinavijos bankų analitikai.
Beje, šios idėjos nėra naujos. Hannah Arendt teigė, kad dar Platonas norėjo veiksmą (action, praxis) pakeisti „darymu“, tai yra, amatu. Tad politiką iš sferos, kurioje gali įvykti bet kas, jis norėjo paversti sfera, kurioje gaminami įstatymai, o, galiausiai, teigė, jog valdyti turi netgi ne filosofai, o Įstatymai.
Kita vertus, štai Slavojus Žižekas teigia, kad kapitalizmo ryšys su demokratija nebūtinai trūks visada. Kinija gali būti kapitalistinė, bet ne demokratinė, o neoliberalizmas atsirado visiškai nedemokratinėje Augusto Pinocheto valdomoje Čilėje. Gal ateityje mus valdys dirbtinis intelektas, kuris nuspręs, kokie bus įstatymai? Iš Arendt analizės plaukia būtent tokia išvada. Jei reikia ne spręsti, o apskaičiuoti, tai dirbtinis intelektas tai gali padaryti greičiau, efektyviau ir patikimiau negu žmonės. Nusilenkti žinančiojo valdžiai yra dorybė, teigė Platonas. Kas ginčytųsi?
Galiausiai, klausant kalbų apie demokratijai gresiantį pavojų, kyla įspūdis, kad iki praeitų metų demokratija buvo beveik be trūkumų. Tačiau argi taip kada nors buvo, po galais? Ar politikai nemaustė rinkėjų ir anksčiau? Mes visi, jei tik mums nepatinka Trumpas ar Le Pen, paprasčiausiai esame kviečiami pagal nutylėjimą pritarti status quo ir pripažinti, kad iki šiol valdžia buvo gera.
Problema, kad žmonės, kurie rinkimų dieną balsuoja, visi dėl to yra lygūs prieš įstatymą – kiekvieno/s balsas lemia tiek pat, tačiau gyvenime yra kitaip. Kitą dieną vienas eis šluoti gatvių, kitas – vadovauti Skandinavijos banko filialui. Tai, kas stebino Gombrowiczių, – kad kiekvieno/s balsas reiškia tiek pat, tėra iliuzija, nes tikros lygybės tarp žmonių nėra. Todėl, pasak Guy Debord‘o, žmogus savo nuomonę aiškiau pareiškia ne per rinkimus, o streikuodamas ar dalyvaudamas sukilime.
Kokia būtų mano siūloma alternatyva? Aš manau, kad demokratijos vertė – tame, kad liaudis ją renkasi savo noru, laisvai. Jei demokratija yra šventenybė, kuria negalima abejoti net mintyse, ji jau negyva. Reikia drąsiai prisiimti rizika ir leisti žmonėms spręsti. Jeigu mes jais netikime, mes netikime pačia demokratija, netikime, kad galime įtikinti kiekvieną, kad demokratija – geriausia santvarka, netikime, kad visi esame lygūs ir visi esame mąstančios būtybės. Tad, arba manome, kad esame, arba užteks save apgaudinėti. Kiekviena/s turi turėti galimybę tapti ekspertu/e, o ne klausyti dabartinių ekspertų ir nieko nesuprasti. Tam reikia kokybiško išsilavinimo. Kita vertus, demokratija yra idealas, o ne realiai egzistuojanti santvarka. Ji visada galima, bet jos dar nėra. Jos neįmanoma galutinai pasiekti, visiems laikams. Italų anarchistas Errico Malatesta rašė, kad demokratija yra melas, tačiau šis melas bent jau suriša rankas valdžiai – ši negali elgtis, kaip tinkama, turi bent jau neprieštarauti sau ir savo priimtiems įstatymams. Jei „demokratijos“, kaip idealo, nebūtų, mes, anot Malatesta‘os, būtume tikri, kad gyvename priespaudoje, be vilties. Tad tikslas turėtų būti ne atsisakyti demokratijos, kaip melo, ir pasirinkti nuoširdžią diktatūrą, o nuolat siekti tikros demokratijos, nesuderinamos su bet kokiu išnaudojimu.
1. Gombrowicz, Witold. 1999. Dienoraštis: 1957-1961, 2 t. vertė Irena Aleksaitė, Vilnius; Vyturys, p. 124
Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus.
Daugiau autoriaus tekstų gali rasti jo bloge “Aesthetic Trees”
Komentarai