Viena stotelė traukiniu arba keliolika minučių S.Batoro “autostrada” ir patenki į Naująją Vilnią. Oficialiai – Vilniaus miesto dalis, tačiau morališkai – kitas pasaulis, turintis mažai ką bendro su sostinės veganiškais brunch’ais ir latėmis. Tačiau nuolat ryškiai papildantis Lietuvos muzikos žemėlapį. Šiandien kalbamės su the Joneikis bros iš Garbanoto Bosisto, o prieš daugiau nei 10 metų sveikinomės su the Sinicki bros iš Gravel. Abi šios grupės savo skambesio pradėjo ieškoti Naujojoje Vilnioje.
2006-ųjų pradžioje tuometinis “Ore” redaktorius Marius Listopadskis keliavo “į labai ypatingą Vilniaus miesto dalį”, kad susitiktų su broliais Sinickiais ir pakalbėtų apie jų Gravel. Tais metais mūsų grotuve jų kūrinys “Fundamentals” užėmė antrąją vietą, o visa kita – jau istorija. Šiandien T.Sinickis yra sėkmingas verslininkas, bet kartais dar pavaro.
Su Joneikiais susitinkame kavinėje Kauno gatvėje prie stoties, vienas jų šiuo metu gyvena Markučiuose, kitas – name priešais, bet viskas prasidėjo “Vileikoje”. Mantas ateina nešinas gitara ir efektų pedalais – po pokalbio iškart į repeticiją. Kadangi gyvena prie pat, Šarūnas šiek tiek vėluoja.
Prireikė laiko, kol prisijaukinome šią grupę. Iš pradžių atrodė, kam indie laikais gali būti įdomus jaunimas, grojantis senimo muziką? Led Zeppelin ir Jimi Hendrix 2008-aisiais? Kažkas būtų parašęs #kamtaipdaryt, jei tuo metu jau būtų “Instagram’as”. Vis dėlto tai neprasprūdo pro “Ore” radarus – pirmą kartą su Garbanotais kalbėjomės prieš 5 metus. Užaugę su roko klasika, Joneikiai ir ansamblis laiku pasigavo psichodelinio Tame Impala roko bangą ir jų pirmasis pilnavertis albumas “Above Us” tapo įvykiu Lietuvos muzikos scenoje. Minėtas kažkas pradėjo rašyti #malonudirbt ir net #fuckyeah kartais prideda.
Šiandien Garbanotas Bosistas pristato savo naujausią darbą – albumą “Room for You”, kuris, pasirodo, nebuvo sukurtas taip sklandžiai, kaip gali nuskambėti iš pirmo klausymo. Grupė šį darbą pristato taip: “Nauja dokumentika, sustabdytas laikas ir daug įvairios mišrainės vinilo pavidalu. Broliai, tėvai, draugai, mylimieji, visi čia pateko. Nuo vienos žiemos iki kitos. 50-20-50. Žiauriai įdomu, kaip viskas bus toliau, tai, matyt, irgi čia pateko.”
https://garbanotasbosistas.bandcamp.com/album/room-for-you
Grupės soundcloud’e parašyta: “dreamy neo-kraut-psychedelic flowers growing out of the amplifiers“, bet Mantas sako: “Sudėjom viską, kas buvo. Kažkada buvau susigalvojęs, kad šitas žanras turėtų vadintis oak barrel. Muzika iš ąžuolo statinės.” Gal iš tiesų Garbanotas Bosistas turi subręsti kaip geras gėrimas, kad įgautų savitą skonį?
Sėdam su Mantu ir Šarūnu Joneikiais prie stalo ir pradedam…
Kokie prisiminimai apie pirmus muzikos garsus, kurie jums įstrigo ir galbūt davusių pirmąjį impulsą?
Mantas: Man asmeniškai, taip greitai perbėgant, pirmi prisiminimai susiję su muzika, tai turbūt dar Justiniškėse, kur gyvenau iki 5 metų, šiaip tėvai labai daug klausė muzikos visada, tai pirmi tokie įstrigę Genesis “I Can Dance”, atsimenu tėtis mane pasiimdavo ir šokdavom pagal ją. Dar atsimenu Šarą mažą, nes jis 3 metais jaunesnis, turėjom tokį maniežą aukštais kraštais ir žiauriai mėgom “Lambadą”, nes tada buvo madoje. Tai šitie pirmi, dabar kai pagalvoji.
Muzika dažnai skambėjo namuose?
Mantas: O, labai daug. Tėtis ypač mėgo, turėjo sukaupęs visai didelę vinilų kolekciją. Tie Genesis ir “Lambada” gal vaikystėje labiau prilimpa, tokie šiltesni gal. Bet paskui augom su žiauriai daug roko klasikos…
Šarūnas: ir šiaip – klasikos. Mama leisdavo daug klasikos.
Mantas: Bet irgi įvairiai. Prisimenu, patiko mamai Geršvinas. Gal nesakytum, kad čia ta tikroji klasika, ne Mocartas. O iš tėčio, tai ledzepai, kvynai ir pinkfloidai buvo.
O kaip supratot, kad galit ne tik klausyt, bet ir patys grot?
Šarūnas: Su tuo klausymu… buvo toks tėvų draugelis Edziūnia. Matai patį žmogaus tipą, kuris žiauriai paniręs į muziką, klauso įsijautęs…
Mantas: senas hipis…
Šarūnas: parodė mums Zappą, Cream, žiūrėdavom koncertus ir jis komentuodavo viską. Mums po 10, gal mažiau metų, o jis varo su mumis kaip su suaugusiais. Mums atrodė: “Wow, kas čia per žmogus!?”
Mantas: Namie niekas nerūko, jis vistiek rūkydavo…
Šarūnas: …prie židinuko, nors mama virtuvėje, jis žiūri Cream’ų koncą ir slapta traukia. Ir tokie dalykai labai žavėjo – labai atvirai su mumis bendravo. Ir kažkaip įstrigo, ką jis rodė. Tada pirmą kartą ir pamačiau ledzepų koncus…
Mantas: pradinėje mokykloje buvo Scooter’is, Spice Girls, Bomfunk’ai, atsineši namo ir tėvams rodai, va, man patinka, man įdomu. Ir niekad nesusilaukdavom iš jų neigiamos reakcijos. Pakraipydavo galvą ir sakydavo, bet gal paklausom šito. Nors mamai Bomfunk’ai buvo visai pradėję patikt…
Šarūnas: Arba Scooter’io tas (dainuoja) “Break it up, break it up, my love”.
Mantas: Kiekvieną ryta atsibundi, nes namie staiga pradeda žiauriai garsiai groti muzika. Kokie nors kvynai arba iš tų kas nors. Mama ir U2 mėgo, romantic collection, Yes’us labai. Įkala žiauriai garsiai muziką ir prisimenu, kai atvarydavau į mokyklą ir klasiokams bandydavau papasakoti: “Eina sau šiandien su tokiu ir tokiu gabalu atsikėliau”. Pradinėje mokykloje, kur visi diskutuodavo, ar esi reperis, ar reiveris ir ar Sel’as, ar Mamontovas parašė “Saulės miestą”. Visi buvo pasiskirstę ir niekas, atrodydavo, nesuprasdavo, ką tu ten pasakoji…
O kaip jūs patys jautėtės klausydami tokią “seną” muziką? Tarp tų klasiokų, kurie gyveno visai kitame muzikiniame pasaulyje…
Mantas: Ką aš žinau… visai sudylindavom. Mes irgi klausydavom Spice Girls ir kitų, tik namie – ne. Klasėje turėjome magę ir per pertraukas darydavom šokius. Tuo metu neskirstai, sena muzika ar nesena. Patinka arba nepatinka. Po to atėjo toks laikas, kai pradėjai galvot, kad galima užsikapstyt tik senienose ir nepajudėt niekur. Čia tas “po to” atėjo tik prieš kokius 6-7 metus, nes iki tol aš buvau visiškai nukeliavęs tik į seną muziką. Iki kokios 12-tos klasės nieko nerasdavau faino iš to, kas vyksta dabar. Šaras gal daugiau atrado ir man parodė. Turbūt nuo Fleet Foxes prasidėjo. Visada pirkdavau daug kompaktų, bet tik visokius Bob Dylan, King Crimson ir panašiai.
Turėjom dar tokią kiemo draugę Miglę. Ji buvo visiška melomanė ir mums labai daug davė. Šaipydavomės iš jos, kad klauso B.Dylan, bet kai pats pradėjau jo klausytis, ji jau buvo nukeliavus į visokius Sonic Youth ir kitus. Ir aš niekad nespėdavau paskui, man vis atrodė, kad ji klauso kažkokias nesąmones, bet tuo pačiu suvokiau, kad velkuosi iš paskos.
O kaip vis dėlto jūsų pačių rankose atsirado gitara ar mikrofonas?
Šarūnas: Aš tai lankiau muzikos mokyklą, “Ąžuoliuką”. Savo ar ne savo noru buvau priverstas eiti. Pirmieji prisilietimai prie pianino, choras, solfedis… Tik nelabai patiko. Tuo metu visai kas kita buvo galvoje. Važiuodavom į stovyklas ir ten visokius Nirvana koveriukus grodavom. Tas man žiauriai patikdavo. Atrodė, ką aš čia veikiu tam chore, nes visą laiką galvoje skambėjo tik “Rape me”!
Mantas: Važiuodavom į krikščioniškas stovyklas su šeimomis. Sustoja visi ir Šaras su draugeliu bažnyčioje “Rape me” varo. Nelabai net žinojo turbūt, ką ten reiškia, tik kad geras gabalas.
Vienu metu kieme visi pradėjo groti gitaromis ar šiaip ką nors su muzika daryt. O aš galvojau: “Eina sau… čia mada kažkokia? Aš tikrai šituo neužsiimsiu.” Ir buvo viena vasara, kai Šaras buvo išvažiavęs ir nebuvo ką veikti. Ir buvo gitara, kurią jis gavo dovanų. Tada ir pradėjau mokytis, 16-os metų. Žiauriai patiko ir tuomet užsiparinau, kad per vėlai pradėjau ir nespėsiu. Reikėjo zubrinti žiauriai daug. Mama jau sakė, kad išvarys iš namų, nes 4 valandas groju Cranberries “Zombie” – paprasčiausią gabalą pradedant mokytis gitara.
O kada supratot, kad ir patys galit kurti muziką?
Mantas: Jau ir kieme kurdavom, turėjo tokią, tipo, grupę Dantys. Repetuodavom Naujoje Vilnioje, dom kultury.
Šarūnas: Nu kaip… nepasakyčiau, kad per daug repetuodavom…
Mantais: Susirinkdavom. Bandydavom pačius neritmiškiausius žmones iš kiemo pasodinti už būgnų. Išeidavo kokie du taktai ir viskas sugriūdavo. Nuomavomės tą studiją ir visai juokingų dainų buvome prikūrę. Net įsirašinėjom, bet nežinau, kur tie įrašai. Būtų įdomu dabar sau paklausyt.
Turėjom nuostabią kiemo chebrą savo rajone, visi vieni kitus palaikė ir veikė. Nes buvo labai daug vadinamo marozyno aplink. Taip sukrito, kad mūsų susidarė kokių 10 žmonių chebra ir žiauriai daug leisdavom laiko kartu. Grodavom ir užsiiminėdavom didžiausiom nesąmonėmis. Žaisdavom sims’us plastilinu, kad nereikėtų žaisti kompu, pasidarydavom milžinišką lentą ir skaičiuoji dienas, atlyginimus išsimoki mažus doleriukus pasidaręs iš plastilino gal iki 17-os metų. Kol mano geriausias draugas įstojo į univerą ir tada viskas truputį pasikeitė. Bet ten turbūt prasidėjo kūryba, o paskui – ir muzika.
Dar pranciškonai labai prisidėjo. Mūsų šeimos tokia istorija, kad tėvams reikėjo ateit į bažnyčią. Broliai pranciškonai Bernardinų bažnyčioje buvo labai jauni ir žiauriai entuziastingi. Buvo toks brolis Algis, kuris buvo ledzepų ir ypač U2 fanas, ir jis Šarą vis kviesdavo pagrot. Pradėjom mokytis groti ir kai jau pramokom, sako, atvarykit per mišias pagrot tą šlovinimo muziką. Pasirašėm, subūrėm grupę ir varydavom kiekvieną sekmadienį per mišias.
Turėjom grupę Apaštalai, prisijungė Augis, Gabi, Naris… (Augustinas Čobotas, Gabrielė Tamutytė, Narimantas Besakirskas – Ore past.) Iš pradžių bandėm dviese, paskui Kalėdoms paprašė surinkti pagrot visą chebrą. Pradėjom tas giesmes groti, gavom repeticijoms studiją su gera aparatūra. Repetuodavom mišioms, paskui pradėjom turint po visą Lietuvą. Tada supratom, kad norisi daugiau, likdavom ir džemindavom. Darydavom koverius the Doors, White Stripes ir kitų. Nusprendėm, kad viskas – jau turim visai daug tų koverių pasidarę ir reikia išlįst į Gatvės muzikos dieną. 2008-aisiais buvo pirmas GB pasirodymas, iš Bernardinų atsivedėm elektrą ir prie A.Mickevičiaus paminklo grojom. Tiesa, tuomet dar vadinomės Gipsas. Turiu to koncerto vaizdo įrašą, dabar žiūriu ir nesuprantu, kaip žmonėms galėjo patikt… Taip kreivai viskas, Šaras, tuo metu dar Nirvana ir ledzepų fanas, rėkia…
Šarūnas: …ir šiaip sukom kokias 3 valandas 4 gabalus. Jo, jo, juokinga (žiovauja)…
Mantas: Paskui su Apaštalais baigėm grot… paaugom, pradėjau kitaip žiūrėt į religiją ir formą. Man religija – svarbus dalykas. Dažnai žmonės painioja religiją ir tikėjimą, bet… Daug domiuosi psichoanalize, K.G. Jungas man yra vienas iš tokių idealų, žmogaus proto ir drąsos. Pagal jį, religija žmogui svarbi kaip būdas tvarkytis su galva. Tikėjimas, religija, bliamba, bažnyčia, čia jau atskira tema. Bažnyčia yra kaip institucija, socialinis reiškinys, o religija yra tradicija kaip mitas, tokios sudėtingos struktūros, kurių žmogui reikia. Galvoji, kad religija mūsų taip nebeveikia ir visas tas grojimas gitaromis yra kažkoks keistas dalykas, šou elementai, kurių iš tikrųjų religijai nereikia. Gal reikia institucijai? Daug visokių klausimų ir tada nusprendėm, kad nebenorim… į mišias nueinam, gal nereguliariai, neturiu nieko prieš šituos dalykus. Liko tik grupė. Ir tada prasidėjo. Gabi nustojo dainuot, pradėjo vadybint. Sakė, nelabai išeina ir dainuot, ir vadybint, nes kai dainuoja scenoje, niekas į ją nežiūri rimtai kaip į vadybininkę. Pradėjo tvarkytis bardakėlis…
Atrodo, jums artimas hipių judėjimas ir jo filosofija?
Mantas: Mane tai labai stipriai veikia. Kai perskaičiau “Rūgštimi įkrauto gėrimo testas” (autorius Tom Wolf – Ore past.), tai man buvo… that’s life! San Franciskas, summer of love! Vudstokas ir visa kita, mes gi tiek žiūrėdavom, tiek žavėdavomės, skaitydavom… Tik dabar jau neskiriu tiek laiko šitiems dalykams, nes atrodo jau visai išdigginta, bet klausau daug tos muzikos vistiek.
Šarūnas: Tos idėjos kinta. Tuo metu jos suveikė. Kai pradėjom groti, koveriavom to laikmečio bendus ir, atrodo, turi judėt tas hipiškumas, jei galima taip pavadinti, jis keičiasi, transformuojasi pagal laiką. Dabar tos idėjos nebebūtų reikalingos, nes jos jau kažkokios… įvykusios.
Mantas: Kalbėjom su Šaru apie Kamilės Gudmonaitės spektaklį “Trans Trans Trance”. Iš tikrųjų nematėm dar to spektaklio, bet matėm, kiek daug jis sukėlė pykčio ir panašiai. Ir Šarukas sako, bet jei tu nori pamėgint susikalbėt, tai kam reikia taip radikaliai daryt. Tom temom visiškai pritari, bet kaip jas pasakyt. Su Elijumi (aktorius, poetas ir slam’eris Marius Povilas Elijas Martynenko; šiuo metu gyvena kartu su Mantu – Ore past.) priėjom išvados, kad mums domėjimasis hipių judėjimu sutapo su paauglyste ir radikalumu. Dabar žiūri, kad viskas labai niveliuojasi, internete ir visur kitur, ir supranti, kad reikia atrasti kitų būdų, nes tas radikalumas tavęs nebežavi, jis tau nieko nesako. Jis tavęs nešokiruoja, nes jo tiek daug. Supranti, kad jis buvo skirtas pradėt kalbėt, o dabar tiesiog reikia ieškoti būdų, kaip tą kalbą tęsti. Taip žiūrint, aš hipių judėjimui nebepritariu. Bet visos tiesos… hipiai ne hipiai, bytnikai ne bytnikai, reformacija, Prancūzijos revoliucija – visada viskas tas pats per tą patį. Tai ir dabar viskas taip pat, tik reikia surasti būdų, kaip kalbėt.
O koks jūsų santykis su narkotikais, kurie hipiams buvo tokie svarbūs?
Mantas: Tiesą pasakius, net nežinau… Aš savo gyvenime esu turėjęs tiek daug visokių patirčių be narkotikų. Įdomių psichinių reiškinių. Baisu prasidėti su narkotikais, nes man visada atrodo, kad jie grąžins tokias emocijas, kurių niekam nelinkėčiau. Kalbėjom kaip tik apie vieną draugą ir ajahuaską. Tai ką jis papasakojo, tas nebūties siaubas, aš jį patyriau be jokių priemonių. Daktarai sako, čia tau nuo pervargimo. Nes klausydavau muzikos iki 3-4 ryto, o 7-tą reikėdavo keltis. Taip variau, nes reikėjo žiauriai daug ką perklausyt. Nežinau, kas tai buvo, bet porą mėnesių teko pagyvent pragarėly. Ir, tarkim, žolė man po to visada grąžindavo tą jausmą. Atrodo, labai rimtas dalykas visi tie drugs’ai… Bandžiau visokių dalykų…
Šarūnas: …ir iš kur gavai dar pasakyk…
Mantas: …ir nelabai man pasirodė įdomūs tie tūso drugs’ai. Kažkaip atrodo, kad ir taip visai smagu. Bet kokie nors, pavyzdžiui, grybai tai žiauriai įdomus reikalas. Arba LSD. Visą paauglystę svajojau, kad pabandysiu, bet kai nutiko tų kitų dalykų, tai pagalvojau, kad dar reikia pabuildint save, iki šito prieit. Nes jau grybukai padaro fainų dalykų, bet jei paleisi, tai žinai… Neturiu nieko prieš, bet jei žmonėms kartais atrodo, kad grojam apsinešę, tai prieš koncus niekada nieko nevartojam. Vieną alaus, kad atsipalaiduotum ar šotuką tekilos. Šiaip tekila labai gerai, nes ant durnumo truputį paima.
Dar ir mūsų šeimos istorija ir svaigalai turėjo didelės įtakos daugybei dalykų, tai kažkaip mes dar šitą background’ą turim. Norisi prisižiūrėt ir atsakingai šitą dalyką daryt. Nes matėm, kas būna, kai nelabai atsakingai darai…
Pavyzdžiui, parūkius klausytis muzikos – vienintelis būdas, kai man patinka parūkyt.
Šarūnas: Bet parūkius groti neišeina, nesąmonė. Atrodo, gėda dėl viso to, ką darai, nes nieko nebemoki. Arba yra tokių žmonių, kurie tiek įpratę rūkyt, kad jiems tas grojimas yra nieko naujo, nes jie taip pat jaučiasi. Pastebėjau, kad jeigu žmonės rūko, tai dažniausiai žostkai daug. Jie nusirūko ir tada nieko nebegali. Kartais jauti, kad tau reikia labai mažai, kad tavo smegenis paveiktų, bet dar galėtum viską fainai kontroliuoti, jaust daug dalykų, jaust patį substancijos poveikį, koks jis yra, kaip aš jį galiu išnaudot.
Mantas: Toje pačioje knygoje “Rūgštimi įkrauto gėrimo testas” K.Kizis pabaigoje sako, tiksliai neatsimenu, bet maždaug it’s the key, but it’s not the door. Jeigu taip naudot, tai jėga.
Ir dar apie K.G. Jungą. Man labai patinka tokia mintis – pamėgint, kad niekas gyvenime tau netaptų plan of escape. Jis įvardina, kad religija dažnai taip veikia žmones. Man svarbu buvo tai išgirst. Tas pats ir apie drugs’us, ir bet ką kitą. Saikas gal ir paremtas tuo, kad tai netapų pabėgimo planu. Nuo realybės, nuo savęs. O kaip Šaras ir sako, kartais matai, kad žmonės nesusidylina su savimi, su aplinka.
Pakalbėkime pagaliau apie jūsų naująjį albumą “Room for You”. Perklausius, atrodo, kad jau pabėgot gana toli nuo savo pradinių įtakų ir šiaip nuo tiesioginų įtakų… Ar šis įrašas labiausiai jūsų?
Mantas: Pasakyčiau, kad nepabėgom, bet jų tiek daug susimaišė, kad pradedi nebeatskirt. Nes neįmanoma, kad niekas neįtakotų, spėju.
Šarūnas: Kai pagalvoji, pirmas albumas – ledzepai, Edward Sharpe & The Magnetic Zeros, akustiniai visokie, Fleet Foxes, tada antras – Tame Impala ir visa ta banga, o dabar atrodo, kad nieko taip ir neatsirado, kas tave sužavėtų.
Mantas: Atsiranda mažų dalykų. Pavyzdžiui, Kikagaku Moyo. Šakės, visiškai ištaškė. Vienas gabalas taip patiko, kad norėjau pamėgint pagroti, taip kaip jie. Dabar kartais galvoju, kad čia grupės parkė, ir Šarukas taip sako, išlaikyti vientisumą, nes man žiauriai įdomi visa muzika, norisi imt kuo plačiau…
Tai – iš esmės jūsų antras pilnavertis albumas. Dažniausiai jis būna sudėtingas: norisi išlaikyti tą pačią liniją, bet tuo pačiu nesinori kartotis… Neslėgė jūsų jau esantis Bosistas?
Mantas: Apie tai negalvojom…
Šarūnas: D.Užkuraitis (muzikologas ir radijo stoties LRT Opus vadovas – Ore past.) yra keliskart sakęs, bet čia antras, žinokit, šitas būna sunkus etapas (juokiasi).
Mantas: Tas albumas šiaip yra kelių metų istorija…
(priėjusi pažįstama giria naująją Manto šukuoseną)
Žiemą, kai buvo daug parkių, buvau pažadėjęs, kad nusikirpsiu, jei įrašysim šitą albumą. Pasakiau ir pamiršau. Vėliau nusikirpau, bet visiškai dėl kitų dalykų. Nusinešiau test press’ą pas draugelį, jis mane kerpa ir staiga mintyse: “Etno” baras ir tas pažadas. Sutapo dalykai. Done. Taip ir turi būti.
Šarūnas: Žiemą Jonukas (būgnininkas Jonas Narbutas aka Kabloonak – Ore past.) baigė groti. Negrojom kurį laiką. Tada pradėjom groti su Mančiu (būgnininkas Mantas Augustaitis aka Chung Kran – Ore past.)… Visi buvom užsiparinę, nežinojom, kaip čia viskas judės, ką daryt, kokie tie žmonės. Ir iš viso netgi atrodo, kad mes vieni kitų nepažįstam. Atrodo, čia brolis, ten Kipras (GB bosistas Kipras Pugačiukas – Ore past.), bet iš tikrųjų irgi nelabai pažįsti, tik bandai… Šitas laikas tapo dar didesnės pažinties laikotarpiu. Tada prisijungė dar Mantys, kuris irgi “užstrigęs” žmogus.
Mantas: Atsinešiau mūsų sketčus ir sakau, Manty, davaj, nenori groti su mumis, tai padėk bent jau įrašyt. Paklausyk, ar faina. O jis man atsakė, kad žostkai neturi niekam entuziazmo, bet… davaj pabandom. Ir čia toks labai stiprus šito albumo motyvas ir gabalai yra labai daug apie tai. Ir Mantys pasakė, tai, ką mes visi turėjom omeny. Apie tą entuziazmo trūkumą, griūna aplink daug dalykų, man asmeniškai. Net pats sugriauni labai daug dalykų. O paskui galvoji, kad jau neišeina kitaip – reikia sugriauti, kad galėtum buildint viską iš naujo. Skaičiau apie White Stripes knygą, kuri prasideda skyriumi apie Detroitą, kur cituojama vieno filosofo esė “Necessity for ruins” (J.B. Jackson – Ore past.). Taip dabar jaučiuosi ir šitas albumas – labai apie tai.
Kodėl sakiau, kad nusikirpsiu plaukus? Nes tikėjausi, kad neprireiks! Būdavo tokios repeticijos: Mantys guli visą repkę ant žemės, o Šaras turi groti būgnais. Bet man visada atrodė faina, kad jis ateina, jis vistiek yra grupės dalis. Mes pernešėm vieni kitus per kažkokį laiką.
Šarūnas: (svajingai) Haaa, būdavo gerų… Tada kitą dieną kam nors iš mūsų jau trūkus plionkė – ateini ir nesupranti, kas čia vyksta, grojam arba ne, nesuprantu.
Pagalvoji, grupė keturių visiškai skirtingų žmonių ir jų minčių susiliejimas. Pavyzdžiui, Mantui ir Mančiui šis laikotarpis labai aktyvus ir stiprus, man ir Kiprui – gal panašaus judesio kaip pernai ar užpernai. Kažkas vyksta, kinta, bet tokių bangavimų mažiau. Tai galbūt tas labai jaučiasi. Iš pačio grojimo, paties judesio. Daug skirtingos patirties.
Mantas: Apie gyvenimą iš tos pusės, kad žiauriai smagu jaustis gyvam. Vakar pažiūrėjau filmą “This Must Be the Place”. Rekomenduoju. Pagal Talking Heads gabalą pavadintas ir David Byrne pats pavaidina. Sean Penn vaidina užsiknisusį 50-metį rokstarą, tokioj visiškoj depkėj, nuostabiai sudėliota istorija. Čia to (režisieriaus) Paolo Sorrentino, kurio kino kalba man žiauriai patinka. Bet… kodėl pradėjau apie tai pasakoti? Tuoj pasakysiu… Ten buvo tokia frazė: “There are many ways to die, but the worst of all is to continue living”. Man atrodo, kad mūsų albumas truputį ir apie tai. Kai pradeda viskas slyst… Man knygos ir muzika visada buvo du esminiai dalykai. Ir staiga supranti, kad nebegaliu skaityt, neįdomu niekas, nebegaliu klausyt muzikos, man ji nebekalba. Tada yra draugai ir žmonės aplink. Supranti, kad jie tau pradeda nebepatikt. Nežinau, čia gal depkė kažkuria prasme? Kaip Mantys sakė, deep-rest. Nelabai tikiu depresija, kaip biologine liga. Tiesiog turi surasti bug’ą, paieškai ir surandi. Viskas per baimes pagrinde. Tas filmas, kur minėjau, kalba apie visus šiuos dalykus.
Keletas jūsų dainų buvo lietuviškos ir jos susilaukė gana didelio dėmesio, bet naujajame albume nėra nė vieno lietuviško teksto?
Mantas: Yra pora eilučių. Paskutinio gabalo priedainis – lietuviškas.
Dar “Delfinas” vadinasi lietuviškai, bet jo tekstas angliškas…
Mantas: Šiame albume 3 Šaruko tekstai, visi kiti – mano. Negaliu nieko lietuviškai parašyt, nežinau, kodėl. Labai ilgai galvojau apie šitą reikalą, bet kartą paklausiau Petručio (indie folk atlikėjas Šarūnas Petrutis – Ore past.), kodėl nerašo lietuviškai ir jis atsakė: “Bijau, kad pagaus šikantį ir myžantį”. Yra tiesos.
Anglų kalba nėra dėkingesnė už lietuvių, bet dažnai galvoju, kad Lietuva – per maža man ir mūsų bendui, kad galėtume tęsti. Pagalvoju, kad, pavyzdžiui, čekiškos muzikos niekada neklausiau vien dėl kalbos. Ir daugybės kitų. “Yucatane” buvo japoniškų reikalų, klausai ir visa faina, bet ten jau balsas yra instrumentas, o priimt, tarkim, lenkų kalbą kaip instrumentą man žiauriai sunku. O anglų kalba kažkaip istoriškai susiklostė. Kaip kanonas. Kaip sutartinės, neįmanoma, kad būtų ne lietuviškai, o grigališkieji choralai turėtų būti lotyniškai. Irgi negali taip sakyt, nes opera kažkada turėjo būti tik itališkai. Tarkim, Sigur Ros ėmė ir padarė ne taip. Bet atrasti, kaip tai padaryt. Gal kada ir atrasim. Šaras žiauriai daug lietuviškų dainų turi ir mes padarysim jas. Tikiuosi.
Semiotika… lietuviškai kiekvienas žodis žiauriai stipriai “kalba”, nes jis turi belenkiek asociacijų. Ir jei noriu kažką pasakyti sau, kad būtų aiškiau – man daug lengviau tai padaryti angliškai, nes neturiu didelio konteksto aplink kiekvieną žodį ir įsivaizduoju, kad jis reiškia tik tai, ką noriu pasakyti. O anglakalbiui automatiškai įsijungia visas laukas, tik aš jo negaliu valdyt, nes aš jo neturiu. Ir galbūt tai skamba, kaip kreiva negirdėta poezija.
Šiaip žmonės labai mažai klauso teksto. Klausiu draugų, girdi, ką dainuoja. Sako – ne. Lenkijoje “Openery” per Mac DeMarco koncertą… visi moka visų dainų tekstus.
Šarūnas: Bet Lietuvoje jau irgi prasideda. Ta jaunesnė karta, kur anglų kalbą kerta žiauriai gerai. Aš tai ne… užaugau ant Manto. Nežinau, tai yra kas žino. Visada gali paklausti.
Grupei būtina išvažiuoti į turą, nes čia jau atrodo ir siekt nelabai ko yra, nuvažiuota visur: Šiauliai, Klaipėda, Vilnius…
Mantas: Praėjusių metų vasarą varėm 21 dienos turą. 6,5 tūkstančio kilų pravažiavom. Bet buvo tik 8 koncai – per mažai. Sakyčiau, 21 diena, tai turėtų būti 18 koncų, gal 16… Bet irgi buvo nuostabu. Pusiau atostogos, pusiau turas. Keletas koncertų nuplaukė, mašina sugedo. Svarbu daug groti, kad nespėtum užsiknisti vienas nuo kito. Sugedom Prancūzijoje ir ten 4 dienas kempinge turėjom čilint… Aišku, su baseinu ir namuku, faina, bet pavargsti būti vienoje mažoje viečikėje. Bet tada nuvarėm į Leipcigą ir išsitaškėm.
Lietuvoje miestai dinginėja… Kai pradėjom groti, darydavom turiukus po visą Lietuvą, po mažus miestelius: Marijampolė, Alytus, Mažeikiai… visus apvažiuodavom. Bet dabar neišeina, nes net Klaipėdoje nėra nė vietų, nė žmonių. “Kaštonas” užsidarė, nes kiekvienais metais 30% mažiau bilietų parduoda.
Situacija blogėja, žmonės mažiau domisi?
Mantas: Ne, žmonės nesidomi mažiau, tiesiog žmonių mažėja. Yra gi du miestai, Vilnius ir Kaunas, kurie didėja, bet bendras populiacijos skaičius krenta…
Šarūnas: Gražu, smagu, kitaip, bet tuštoka…
Mantas: Yra vietų, bet jos nesurenka pinigų, negali sumokėti bendams, tada atvažiuoja tik pradedantys, kurie groja už nieką. Ką daryt? Važinėt į Vilnių į koncus? Tada 11-tokas su draugeliu susitaria, kad čia yra skeitparkas, jie skeiteriai, čia vyksta daug koncų, jie ba. fanai, o čia ba. dažnai trinasi – jėga! Palieka viską ir stoja į vakarinę Vilniuje.
O jums patiems iš to mažumo niekada nekilo minčių išvažiuot? Asmeniškai ar kaip grupei…
Mantas: Asmeniškai – ne, nes man grupė yra tas dalykas, kurį visada norėjau daryt. Faina išvažiuot kuriam laikui, pasisemt patirčių, bet gyvent – ne. Kai grojom Anglijoje, vienas muzikos industrijos veikėjas sakė, jo, jūs žiauriai įdomūs, labai tinkat čia, ir ką darot yra jėga, ir žmonėms patiktų, bet negaliu nieko padaryt, nes žmonės turi pradėt kalbėt. Atvažiuokit rudenį į Angliją, kai grįžta visi studentai, gyvenkit po tiltais ar 1 kambario bute ir grokit visur, kur įmanoma. Spread the word. Patiko, nes čia toks tikras oldskūlas. Intikas tau nieko negali pažadėt, nes visi jį turi. Patiko, kad žmogus nepradeda tau pudrint, kad aš viską galiu. Viskas vistiek yra gyvas reikalas.
Šarūnas: Yra ir tų kitų būdų. Tarkim, Jungle. Atsirado, niekur negrojo, o dabar žino visas pasaulis ir yra super populiari grupė. Tiesiog upload’ino vieną gabalą ir viskas.
Mantas: Bet tu nežinai jų background’o prieš tai. Gal jie pragrojo kaip mažas bendas, kol padarė tai. Jau vien tai, kad jie labai gerai groja. Gabi pasakojo apie filmą, kur kalba Adele, J. Bieber, U2 vadyba. Sakė, niekada nebandyk pakartot to, kas jau padaryta, ieškok kitų būdų. Pavyzdžiui, įdomu, kaip J.Bieber vadybininkas sugalvojo. Jis užčekino jį jutūbe ir sako, tu niekur nekoncertuok, tik rašyk toliau šituos gabalus ir kelk į jutūbą tuos savo levus video. Užsiėmė tik jutūbo sklaida ir J.Bieber išleido savo pirmą albumą, kai jau turėjo milijonus peržiūrų. Sugalvojo tokį tvistą. Galėjo iškart surasti prodiusą ir padaryt, bet suprato, kad tokių yra daug.
Šarūnas: Galvoju, kad mums truputį trūksta tos sklaidos ir aktyvumo. Net ir Lietuvos mastu. Pasverti kaip kur, bet parodyti, kad kažkoks judesys vyksta. Dabar atsirado, albumą įrašėm, bet ilgą laiką – nieko. Gal ir yra žmonių, kurie laukia ir jiems būtų įdomu. Matai, kad aktyvesnės grupės padaro kokį miksą ar akustinį variantą, bando surasti kažkokią formą – tam, kad būtų matomumas. Kažkas kažką veikia ir mes nepamirštam, kad yra tokia grupė. Pavyzdžiui, matau daug Solo Ansamblio – atrodo toks pro lygio bendas. Mes ne visai sugalvojam, kaip geriau pasirinkt tuos žingsnius. Laikas eina, norisi kažką… suspėt. Kaip surast tą vidurkį, kad nespėtum nusibost. Labiausiai tai gali nusibost pats sau ir tada jau sunkiai galėsi ką nors padaryt. Žmonėms gal ir patiks, bet kaip tau pačiam iš muzikos, kaip ir iš drugs’ų, išgauti tą patį su saiku? Kad nesigautų, kad daliniesi ne kūryba, o chaltūrke…
Pabaigai, klasikinis klausimas, apie grupės pavadinimą. Vikipedija sako, kad “grupės pavadinimas kilo ne dėl garbanoto bosisto išvaizdos, bet dėl jo asmenybės ir požiūrio į muziką. Taip pat dėl to, kad jaunystėje broliai Joneikiai pavydėdavo žmonėms garbanotais plaukais”…
Mantas: Visada bandom kažką išlaužt, nes tikroji istorija yra tokia, kad ėjom Basanavičiaus gatve Palangoje ir paskambino dėl pirmo koncerto Kėdainiuose ir klausia, kaip jus užrašyt. Ėjom, visi ilgais plaukais, aplink rėkauja “Valasatas!” ir panašiai. Augio brolis, mūsų bosisto, kuris iš tikrųjų buvo garbanotas, sako: “Tai gal Garbanotas Bosistas?” Galvojam, nesąmonė, bet nusiuntėm tokį pavadinimą – tegu šįkart taip užrašo. Pradėjom visur šitą pavadinimą naudoti ir prilipo. Ir dabar kartais gaila, nes užsieniečiui neįmanoma ištart. Konferencijoje Vilniuje, berods, R.Zilnys paklausė brito, ar pakviestumėt grupę tokiu pavadinimu į Angliją koncertuoti ir tas atsakė, kad, tiesą pasakius, ne.
Šarūnas: Mums visą laiką atrodė, kad tai nesvarbu. Lietuvoje atvirkščiai, pavyzdžiui, Jonas Narbutas sakė, kai pirmą kartą išgirdo pavadinimą, pagalvojo: “O, žiauriai įdomu! Kas čia tokie?” Toks keistas žodžių skambesys, nors pats žodžių žaismas nėra gražus. Bet kas tie pavadinimai. Ar labai jau geri U2 ar White Stripes? Arba King Gizzard & the Lizard Wizard? Atrodo, kad jei įkalsi kokį gerą gabalą, tai žmonėms nebus svarbu. Jie sugalvos, kaip sutrumpint. Arba netrumpins. Priešingai, pasidarys pavadinimas smagus, nes čia gi tas gabalas, ta nuotaika!
Mantas: Kaip Lietuvoje didžioji dalis sako arba Garbanotas, arba GB. Mes patys dar GarBo bandom sakyt, bet nelabai gaunasi, nes pritemptas ir nenatūralus.
Bosas yra root dalykas, bosistas – kaip pagrindas. O visas gyvenimas žiauriai garbanotas, viskas vyksta, keičiasi, vingiuoja. Visą gyvenimą žiauriai norėjau būti garbanotas, dabar jau gal praėjo. Žiūrėdavau į R.Plant ir J.Page (Led Zeppelin lyderiai – Ore past.) ir galvodavau, jie taip gerai groja, nes jų tokie plaukai.
Šarūnas: Tie garbanoti plaukai… bandai juos tiesinti, bet jie vistiek susisuka…
Internete:
facebook.com/garbanotasbosistas
instagram.com/garbanotasbosistas
youtube.com/user/garbanotasbosistas
Komentarai