Sveiki! Aš esu Kelionė Klajonė ir buvau festivalyje OFF 2018. Ten atsidūriau ne šiaip sau, o su specialia kultūros žurnalo Ore.lt misija – skelbti geras naujienas apie kultūrą. Šiuo atveju apie muziką.
Šiais metais OFF’o line’upas vėl buvo toks pat karštas kaip ir oras, tik aš iš pradžių to nežinojau. Labiausiai nusitaikęs buvau į mėgstamą atlikėją John Maus, kuris retokai užsuka į Europos žemyną. Kitas paskelbtas grupes ir atlikėjus lyg buvau girdėjęs, bet bendras vaizdas plaukiojo migloje. Artėjant OFF’ui, kaip perkūnas iš giedro dangaus, atkeliavo žinia, kad dėl brolio mirties (beje Latvijos festivalyje “TĪRKULTŪRA_Unexpected Sources”) John Maus atšaukia visą savo turą, tarp jų ir festivalyje OFF. Gaila labai.
Neliko nieko kito kaip tik pasinerti ir ieškoti dar negirdėtų naujų muzikinių atradimų.
08.03 sužvejotos įdomybės:
- punk’n’roll grojantys airiai Fontaines D.C. Dar net albumo neišleidęs ir iš pažiūros jaunas kolektyvas sužavėjo savo energija. Vokalisto judesiai scenoje labai priminė klipuose matytas Ian Curtis’o iš Joy Division manieras. Nežinia, ar tai buvo daroma sąmoningai, bet, panašu, šėlstantiems žiūrovams patiko. Ir apskritai, mano manymu, Fontaines D.C. nuoširdumu aplenkė nykų lygiagrečiai kitoje scenoje vykusį M.I.A. koncertą;
- gyvai grojusi IDM ir lounge žvaigždė Jon Hopkins. Kiek gyvumo būna grojant elektroninės muzikos atlikėjams niekada iki galo nėra aišku. Kita vertus, nėra ir labai svarbu. Ekrane mirga graži filosofinė animacija, kala unikalus J. Hopkins’o beat’as ir to pilnai užtenka sintetinei laimei patirti;
- japonų saksofonistas Yasuaki Shimizu. Dar devintame dešimtmetyje išleidęs tokius kultinius albumus kaip “Kakashi” ar “Music for Commercials“, o taip pat įrašęs ne vieną filmų garso takelį, Y. Shimizu festivalyje pasirinko groti lyrišką ir ambient’inę programą. Ir nė kiek neprašovė. Kristalinis saksofono skambesys karštą vakarą gaivino kaip vėsus kondicionieriaus oras.
08.04 sužvejotos įdomybės:
- turkiškos muzikos interpretacijas nešantys Derya Yildirim & Grup Şimşek. Iš įvairių žemės kampelių susirinkęs kolektyvas grojo visai kaip The Doors tik dainų tekstai buvo turkiški. Beje, tai geras pavyzdys įrodantis, kad norint susilaukti muzikinio pripažinimo visai nebūtina dainuoti angliškai;
- vietoje John Maus pakviesti dar vieni japonai BO NINGEN. Iš išvaizdos labai panašūs į pernai Vilniuje (o taip pat ir pačiame 2017-ųjų OFF’e) apsilankiusius Kikagaku Moyo, įspūdingo ilgio plaukų savininkai grojo uždegantį noise rocką. Gitaromis lyg samurajaus kardais mojavę muzikantai sugebėjo kartu ir groti ir šokti šiuolaikinį šokį.
- OFF‘as myli japonus ir tai labai smagu… nepatikėsit, bet… dėmesio!… dar viena japonų atlikėja Wednesday Campanella. Taip vadinimu, j-pop stiliumi dainuojanti mergina, gal ir nenusipelnytų tiek dėmesio, bet eksperimentinės muzikos palapinėje ji užkūrė tikrą pirtį: nardė po žiūrovų salę, skraidė kažkokiame pripūstame celofaniniame maiše ir neretai nuo popso pereidavo prie aštresnių IDM ritmų.
- man daugiau kaip aktorė žinoma, bet dabar, pasirodo, dar ir puiki atlikėja Charlotte Gainsbourg. Tikrai nuoširdžiai maniau, kad C. Gainsbourg dar tik pradeda dainininkės karjerą, bet, pasirodo, ji yra išleidus net 5 albumus. Paskutinis, kurį praktiškai visą ir sugrojo OFF’e visai neblogas. Ir nors greičiausiai tai labiau kietų prodiuserių darbas, bet scenoje pilnoje specialiai sukurtų judančių LED’inių šviesų Charlotte atrodė puikiai.
08.05 sužvejotos įdomybės:
- keista pačiam, bet, ko gero, didžiausias festivalio atradimas alt-country atlikėjas Marlon Williams. Iš tiesų, Elvio Preslio balsą iš kažkur paveldėjęs širdžių daužytojas, labiau turėtų patikti mažoms mergaitėms, bet ne, jis nustebino į penktą dešimtmetį įkopusį pensininką. KODĖL? Atsakau. Koncerto metu, gal net per bisą, Marlon’as uždainavo tokiu heroininiu balsu, kad man flashback’u prieš akis stojo visos gyvenime girdėtos dainos, o ypač – Chris Isaak “Wicked Game”. Praktiškai atsiradau tam žymiajame video klipe, su pusnuoge manekene prie jūros.
- crazy atlikėjas Ariel Pink. Nelabai supratau, ar jis buvo neblaivus, ar iš tikrųjų, kaip pats sakė “in bad mood”, bet dainavosi jam sunkiai. Tiesa, girdėti nuo seno į atmintį įsirėžusius hitukus buvo visai smagu.
- old skool’inės diskotekos spalvomis nudažytas Harry Merry. Sekmadienio eksperimentinę festivalio sceną kuravo ir atlikėjus joje groti kvietė tas pats Ariel Pink, todėl visai nenuostabu, kad čia vietos atsirado ir beveik jo antrininkui Harry Merry. Šiaip visiška nesąmonė, ką jis ten groja ir dainuoja, bet man tokie scenos pokštininkai žiauriai patinka.
Atskirai rekomenduoju paklausyti šiuos pamatytus Lenkijos atlikėjus:
ARRM – kokybiškas ir tamsus instrumentinis drone ambient post-rokas.
Coals – Vilniuje jau grojęs šaltos elektronikos duetas, turintis nemažą potencialą.
Daniel Spaleniak - atlikėjas, kuriantis tamsų alternative folk/rock.
Nanook of the North - dviejų lenkų muzikantų eksperimentinis projektas, jungiantis savyje gyvą instrumentinę ir elektroninę muziką. Beje, jau spėjęs pasižymėti ir “Boiler Room’e”.
Tiek šiam kartui. Susitiksime OFF 2019!
Komentarai