Liūdna dėl kultūros padėties Lietuvoje – kultūros darbuotojų uždarbio, visų diskusijų ir sprendimų kultūros kanalo klausimu, siūlymo perkelti seimo narį P. Gražulį iš Žmogaus teisių į Kultūros komitetą, šio komiteto vadovo pareiškimų, premjero viešų pasisakymų apie kultūros darbuotojų padėtį šalyje ir kitų graudžių dalykų. Visgi, labiausiai apmaudu dėl to, jog žmonės, kurie dirba švietimo arba kultūros sektoriuje, yra vieši asmenys, skleidžią absoliučią neviltį ir nepasitikėjimą. Ironija – puikus daiktas ir visiška tiesa, jog ją suvaldyti reikalingas išsilavinimas. Vis dėlto, kai ja yra išreiškiama nepagarba žmogui, ji – netoleruotina.
Po pirmadienį vykusio kultūros darbuotojų streiko, vieši asmenys socialiniuose tinkluose dalinosi pašaipomis. Geriausias pavyzdys – filosofės Nidos Vasiliauskaitės komentaras. Žmonės iš regionų, mažesnių miestelių atvyko prie Vyriausybės pastato būti išgirsti. Reiktų sutikti, jog regionuose kultūra tikrai nėra aukšto lygio. Pajamų nelygybė užtikrinanti socialinę atskirtį yra ypatingai žalinga švietimo bei kultūros vystymuisi šalyje. Nors čia – puiki proga pasidžiaugti Kultūros tarybos vykdomomis iniciatyvomis stiprinti savivaldą šiame sektoriuje. Lietuvoje dirba virš 14 000 kultūros darbuotojų, proteste dalyvavo apie 500. Iš pradžių premjeras pareiškia, jog nėra pagrindo protestuoti, o vėliau, kultūros įstaigų darbuotojai, gavę progą susiburti ir išreikšti nepasitenkinimą, yra išjuokiami pripažintų viešų asmenų. Dėl neskoningų protesto formų.
Be didžiulio palaikymo, pastiprinimo ir paskatinimo tokiems pilietiniams aktams, ilgai kultūra bus kokia ji yra ir niekas, deja, neskambins protestuose Rachmaninovo. O, koktusis snobizme!
Viskas panašu į laidą „Klausimėlis“, kurioje dauguma reportažų, atrinkti iš mažesnių vietovių, stimuliuodavo didmiesčio (ir ne tik) žiūrovų pasipūtimą.
Kai premjeras Saulius Skvernelis papasakojo žurnalistams, kokią literatūrą skaito, jo abejotinas išsilavinimas buvo pateisinamas tuo, jog jis yra kilęs iš vadinamųjų „vidaus sistemų“. Esu sutikusi policininką, kuris Kėdainiuose skaito rusiškai Žižeką, o atostogoms išvažiuoja prasiblaškyti į Europos miestų dailės muziejus. Tas kalbėjimas apie vairuotojus, valytojus, pardavėjus, policininkus kaip apie tuos, kurie negali užsiimti savišvieta ir savarankišku lavinimusi yra toks tamsus! Kaip bet kokia neapykanta mažumų atžvilgiu. Galbūt dėl to, jog orumas dažnai laikomas išlepimu ar tuo pačiu pasipūtimu, taip bijoma iš tiesų juo naudotis. Žmogišką orumą keičia kartais visiškai netaikli ironija.
Taip būtų smagu, jei į tai, kas netobula, pradėtume žiūrėti kaip į vaiką, kuriam reikia rūpesčio, jog užaugtų. Jei muzikantai vaikščiotų į vieni kitų koncertus, režisieriai į menininkų parodas, o šie į jų filmų peržiūras, jei tie, kas turėjo geresnes sąlygas išsilavinimui, paimtų už rankos ir vestų į šviesą draugą, kaimyną ar pašalietį, man regis, viskas, ko norisi, įvyktų greičiau.
Nepasitikėjimas valdančiaisiais yra ir nepasitikėjimas savimi arba vienas kitu – rinkėjais. Iš to, matyt, irgi daug pykčio.
Visų atsiprašau už sugaištą laiką tai skaitant, visai nesinori, jog kultūros ministerija griūtų. Gal bent vieną žmogų įkvėps vilties!
Komentarai