„Commensurate to be with“ – buvimo kartu pratimai

Mykolo Žilinsko galerija Kaune reprezentuoja ne tik monumentalų postmodernizmą, bet ir įsišaknijusią kultūrinę stagnaciją. Monumentalus pastato fasadas tarsi sufleruoja apie didingą meno misiją, mistišką jo aurą, kuri turėtų pasiglemžti žiūrovą vos įžengus vidun. Tačiau kylant išoriniais galerijos laiptais ir įėjus vidun gali sustiprėti nuojauta, kad monumentalumas bei didybės siekis taip ir liko modernybės projekto dalis, kuris šiandien yra skilęs į nesuskaičiuojamą daugybę dalių. Mėginimas permąstyti ir naujai sudėlioti šiuos heterogeniškus socialinius bei kultūrinus atomus žymi žingsnį į postmodernybės etapą. Nors pastatas spinduliuoja postmodernizmu, jo vidus primena apie neišsipildžiusias modernybės svajones.

Mykolo Žilinsko galerija Kauno menininkų namų organizuojamai pasirodymo „Commensurate to be with“ (choreografė Liza Baliasnaja) premjerai buvo pasirinkta ne atsitiktinai. Šokio spektaklis ne tik apleidžia teatro sceną, bet kartu mezga dialogą tarp erdvės ir šiuolaikinio šokio, tarp choreografijos ir vizualiųjų menų. Pasirodymo daugialypiškumas reikalauja pažvelgti į abu dialogo dalyvius bei jų įsitraukimą į siūlomą bendrystę.

Būtent bendrystė, susikalbėjimas, buvimas kartu ir tapimas bendruomene gali pasipuošti grotažymėmis ir taip mėginti tematiškai apibrėžti kūrinį. Tačiau prieš gilinantis į šokį verta sustoti ir atidžiau patyrinėti „pasyvųjį“ dialogo dalyvį – M. Žilinsko galeriją.

Pasirodymui pasirinktas antrasis pastato aukštas puikiai atspindi disonansą tarp to, kas dedasi pastato viduje ir už jo sienų. Galerijos interjeras ir vidinė struktūra nuo pat pastatymo dienos sustojo savo vidiniame laike, kurio judėjimas yra vos juntamas. Blunkantys dažai, nuo begalės žingsnių blizgėti pradėję kilimai, išklypę durų vyriai be užuominų kalba apie sustingusią laiko tėkmę. Tiesa, šį sąstingį kartas nuo karto išblaško laikinos parodos. Puikus to pavyzdys vis dar veikianti festivalio „Kaunas mene“ paroda. Tačiau tai tik trumpalaikiai dabarties gūsiai užsistovėjusiame galerijos klimate. Gyvybingas Kauno kultūrinis gyvenimas ir įsibėgėjantys Laisvės alėjos rekonstrukcijos darbai tarsi iš skirtingų pusių paryškina M. Žilinsko galerijos ir taip vos juntamą alsavimą.

Kokias transformacijas šiame kontekste pasiūlo „Commensurate to be with“? Verta išskirti keturis pasirodymo aspektus, kurie palaikė intensyviausią ryšį su galerija, jos eksponatais ir darbuotojais. Pirmasis – tai pasikartojimas. Matematiškai tikslus Lizos Baliasnajos kūrinys rėmėsi sinchronija ir pasikartojimu. Pastarasis gali įgauti vis naujas prasmės trajektorijas ir yra giliai įsišaknijęs į kontekstą. Pasikartojimas arba kartotė (angl. repetition) žymi ne tik vienodumą, bet potencialiai gali talpinti nuolatinį, dažnai vos pastebimą kismą. „Commensurate to be with“ buvo kupinas tokio kismo, kuris glūdėjo tarsi sinchroniškuose ir besikartojančiuose šokėjų judesiuose. Atidžiai stebėdami kiekvieną šokėjų judesį galime užčiuopti judesių skirtumą. Jis gali būti vos pastebimas, jam įžvelgti gali prireikti sulėtinto vaizdo įrašo, tačiau skirtumas neabejotinai persmelkęs kiekvieną šokėjų judesį. Nors atrodo, kad matome kartojamą tą patį judesį, tačiau iš tiesų regime vis naują, unikalią raumenų susitraukimų ir sąnarių judesių išraišką. Kitaip tariant, tokiu būdu žmogus yra priverstas pripažinti savo netobulumą. Mūsų kūnai nėra pajėgūs atlikti dviejų tobulai vienodų judesių. Tai veda link antrojo pasirodymo aspekto – sinchronijos.

Prieš premjerą pasirodžiusiame interviu atlikėjai išskyrė sinchroniją kaip vieną iš svarbiausių pasirodymų detalių. Tobulos žmogiškosios sinchronijos siekis yra pasmerktas pralaimėjimui. Su lyg kiekvienu judesiu individualumu ir unikalumu spinduliuojantis žmogaus kūnas priešinasi tobulybei. Tokiu būdu sinchronija įgyja stiprų politinį turinį – būtent mėginimas sinchronizuoti sociopolitinį kūną atvedė pasaulį į totalitarizmo spąstus. Begalinis geismas surasti tą bendrą vienijantį ritmą, kuris leistų absoliučiai visiems judėti sinchroniškai, atskleidė tiek Kito norą išlaikyti savo unikalų ritmą, tiek stulbinantį siekį palaužti nesutinkančius paklusti. Nors šokėjai po pasirodymo tikino, kad jų tikslas nebuvo suvienodinimas ir niveliacija, tačiau riba tarp nuoširdaus raginimo būti kartu ir prievartos yra itin plona. Ribos trapumą išryškino statiška ir, rodos, kismo nepaliesta galerijos erdvė. Kasdieniški šokėjų kostiumai tarsi pakluso nebyliam pastato reikalavimui neišsiskirti.

Judėjimas tarp erdvių buvo trečiasis „Commensurate to be with“ aspektas, kuris užmezgė kiek netikėtą dialogą su vidiniu galerijos ritmu. Šokėjai pasirodymo metu kartas nuo karto pereidavo iš vienos erdvės į kitą. Pokytis nebuvo drastiškas – visos parodų salės M. Žilinsko galerijoje paklūsta beveik identiškam estetiniam kodui. Tačiau pats judėjimas simboliškai atkūrė galerijos lankymo ritualą – judėjimą iš vienos salės į kitą, nuo vieno (šiuo atveju barokinio) paveikslo prie kito. Šokėjai simboliškai transformavosi į parodų lankytojus, o žiūrovai į šiuos lankytojus sekančias galerijos prižiūrėtojas. Tolygi paveikslų išdėstymo tvarka įsikūnijo į besikartojančius atlikėjų judesius. Pastabus galerijos darbuotojų žvilgins savo vietą rado žiūrovų akyse. Įsivyravo labai keistas vaidmenų persiskirstymas, sustiprintas šokėjų sprendimo pasirodymo metu kartas nuo karto apsikeisti kostiumais.

Ketvirtasis, ir tikriausiai išraiškingiausias, „Commensurate to be with“ aspektas – nuobodulys ir jo subjektyvios transformacijos. Išties nelengva identifikuoti nuobodulio koordinates mūsų kasdienybėje. Viena vertus, tai negatyvi jėga, kurios lyg ir vengiame nuolatos įsitraukdami į įvairiausias veiklas. Tačiau negatyvumas čia ne visai tinka, kadangi nuobodulys gali tapti ir siekiamybe, kai darbo nustekentas kūnas geidžia akimirkų, išlaisvintų nuo veiklos. Nuobodulį sunku apibrėžti ir kaip jėgą, greičiau tai trikdantis pasyvumas, savotiška egzistencinė entropija. Nuobodulys įgauna ekonominį bei politinį pavidalą, kai esame įtraukiami į prasmės perkrautų vaizdų srautą, kuris nepailsdamas siūlo veikimą ir prasmę, tuo pačiu smerkdamas pasyvumą ir atsitraukimą. Tokie perkaitę prasmių laukai sufleruoja, kad žmogus privalo įprasminti save veikloje, geriausiai nešančioje pridėtinę ekonominę naudą, bei reprodukuoti vis naujas prasmes, neatsilikti nuo pašėlusio dabarties tempo. Nuobodulys ištįsta per kelis sociumo ir subjektyvumo registrus bei tampa mus nuolatos lydinčiu efemerišku dariniu.

Nuobodulys lydėjo „Commensurate to be with“. Tą pripažino tiek atlikėjai, tiek visą pasirodymą prabuvę žiūrovai, su šiuo teiginiu greičiausiai sutiktų ir išėjusieji, kurių dviejų valandų pasirodymo metu buvo ne vienas. Nuobodulys greičiausiai ne kartą apėmė ir galerijos prižiūrėtojas, juo persisotinę kartas nuo karto pasijunta ir lankytojai. Visa tai panašėja į keistą bendrumo tinklą. Tačiau svarbus ne tik šis kreivokas bendrumas. Nuobodulys mus išplėšia iš prasmių tėkmės – naujosios komforto zonos – ir nubloškia į nepatirtas erdves. Įsigali negailestingas prasmės vakuumas, kuriame galime pasinerti į meditatyvią būseną (pasak vieno iš žiūrovų komentaro), į refleksyvų nerimą (kuriame grimzdo šio teksto autorius), arba į eilę kitų subjektyvumo užkaborių.

„Commensurate to be with“ neperša prasmės, nors ji aiškiai artikuliuota. Pasirodymas siūlo ritmišką išeities tašką, nuo kurio žiūrovas gali atsispirti link atidaus stebėjimo ar nuoseklios introspekcijos. Nuobodžiauti reiškia būti už ar šalia prasmių srauto. Kartu tai žymi buvimą skirtingu, (ne)sinchronišku. Nuobodulys yra be galo individualus, kaip ir šokis. Stebėdami pasirodymą atsiduriame paradoksalioje būsenoje – viena vertus, dalyvaujame kartotės ir sinchronijos žaisme, tačiau kartu lėtai nyrame į savo individualų suvokimo lauką, kuriame gimsta prasmė.