Antinatalizmas kaip mitas apie išnykusį žmogų

Kas gi yra tas „antinatalizmas“, ir kodėl kalbėti apie tai? Neapmąstant termino turinio, ši abstrakti idėja, visų pirma, skamba kaip misantropijos ir nihilizmo dvasios vedama, absurdiška, nereikalinga ir anti-humaniška. Kita vertus, galbūt dialektinį metodą galima taikyti ne tik istorijai, socialinei tikrovei ar iš to sociumo iškylančioms idėjoms, bet ir pačiai gyvybei kaip tokiai? Galbūt verta apmąstyti „antinatalizmo“ turinį, vardan turimos galimybės mąstyti ir ne bet kaip, o racionaliai? Ar žmogui „geriau“ išnykti?

Kaip aktualiausią tokio požiūrio plėtotoją galima pristatyti šiuolaikinės filosofijos mąstytoją David Benatar, pasižymėjusį akademiniame pasaulyje dėl, visų pirma, kontroversiškos tezės apie „reprodukcinę žalą“: savo teoriją jis grindžia asimetrijos argumentu skausmą priešstatant malonumui (aksiomatiškas blogis ir gėris). Pagrindinis jo tikslas: asimetrijos principu siekti parodyti niekada neegzistavusio žmogaus pergalę prieš nepakeliamą egzistencijos gyvastį. „Being brought into existence is not a benefit but always a harm. Many people will find this deeply unsettling claim to be counter-intuitive and will wish to dismiss it. […] We all face death. We infrequently contemplate the harms that await any new-born child: pain, disappointment, anxiety, grief and death. For any given child we cannot predict what form these harms will take or how severe they will be, but we can be sure that at least some of them will occur. None of this befalls the nonexistent. Only existers suffer harm.“ – David Benatar rašo straipsnyje „Why It Is Better Never to Come into Existence”, ir ten pateikia esminius argumentus. Nors dauguma žmonių mano, kad gyvenimas yra naudingas tol, kol gyvenimo nauda yra didesnė už blogį, Benatar opozicionuoja, kad ši išvada netinkama, nes: 1) skausmas yra blogas; 2) malonumas yra geras; 3) skausmo nebuvimas visada yra geras, nepriklausomai nuo to ar žmonės egzistuoja, ar ne; 4) malonumo nebuvimas yra blogas tik tada, jei žmonės egzistuoja. Taigi, fundamentali asimetrija aiškina, kad kančia (kaip imanentiška egzistencijai) yra žala, o malonumo nebuvimas (neegzistuojant) – ne, kitaip tariant, skausmo nebuvimas ir malonumo buvimas yra gerai, bet skausmo buvimas yra daug blogiau, negu malonumo nebuvimas.

Tęsdamas savo argumentaciją, David Benatar iškelia mirties problemą: „Take death for example, because it is something that we all face. We consider a death at forty as tragic, but tend to be pretty casual about a death at ninety. […] It becomes clear how flexible our common evaluations are about which deaths are serious harms. My view is that all deaths are serious harms, ceteris pari bus. How great the harm is relative to others or to the current norm (which itself is determined by the life-span of others) can vary, but there is a serious intrinsic tragedy in any death.“ Dauguma žmonių nepakankamai įvertina situaciją, kiek kančių jie patirs ir kiek kančių turės patirti jų artimieji. Jeigu tam tikro žmogaus gyvenimas yra „geresnis“ ar „malonesnis“ negu kitų, jis pasitenkina, tačiau bet kokiu atveju, mirtis kaip gyvenimo imanentiška dalis, liks, paženklinta agonijos rūku. Dabar apsvarstykime mirtį: tai tragedija bet kokiame amžiuje, tačiau atrodo priimtina tik sulaukus devyniasdešimties metų amžiaus – dėl mūsų lūkesčių apie gyvenimo trukmę. Bet ar mirties tragedija gali būti ne-egzistencijos dalimi? David Benatar mano, kad ne-egzistavimas nekenkia asmeniui, o mirtis ir ją supanti tragedija yra dar viena žala, kuri nutiks visiems, kurie egzistuoja ir egzistuos šiame pasaulyje. Žinoma, dauguma žmonių gali pasakyti, jog džiaugiasi „atvykę“ į šį pasaulį, į egzistencją, tačiau pasak filosofo, nors ir galbūt tam tikru metu džiaugiamės esą gimę, bet vis tiek visada egizstuoja galimybė į pozicijos pakitimą. „That existence is a harm may be a hard conclusion to swallow. Most people do not regret their very existence. Many are happy to have come into being because they enjoy their lives. But these appraisals are mistaken for precisely the reasons I have outlined. The fact that one enjoys one’s life does not make one’s existence better than non-existence, because if one had not come into existence there would have been nobody to have missed the joy of leading that life and so the absence of joy would not be bad.“

Ką visa tai reiškia; kas iš viso to išplaukia? Kad mūsų civilizacija nustotų reprodukuoti? Kad nebeturėtume vaikų? Kad niekas daugiau nebeturėtų vaikų ir visi susikibę rankomis išnyktume kaip rūšis, šitaip ištaisydami šią civilizacinę klaidą? Vaiko išleidimas į pasaulį tenkina daugelį asmenų, tačiau tai nereiškia, kad šitaip tarnaujama vaikų interesams – iš tikrųjų, vaiko išleidimas į pasaulį tik sukelia jam didesnę žalą. Žinoma, visada galima atsakyti, kad nėra čia jokios problemos, nes esama nauda susilaukus vaiko (tėvams) ir būsima nauda (vaikams) gali būti didesnė už bet kokią nutiksiančią žalą (nenugalimos emocijos laimėjimas prieš bet kokius racionalius aiškinimus), o ir be to, juk negalime pasiklausti būsimų „žemės piliečių“ ar jie nori gimti. Kadangi mes džiaugiamės savo gyvenimu, a priori prisiimame idėją, kad vaikai taip pat džiaugsis savuoju. Daugelis žmonių nesigaili savo egzistavimo, tačiau ar nėra taip, kad esame apgauti ir matome tik iliuziją, kad gyvenimas „yra geras“? Asociatyviai žmogus visada susidaro vaizdinį ar tam tikrą situaciją, kada gyventi gali būti tikrai „nepakeliama“ (pvz; susirgti onkologine liga arba kentėti dėl psichologinių ligų, kaip depresija), tačiau tai yra tik „blogo“ gyvenimo kraštutiniausias atvejis. Tačiau net ir atsidūrę šiose, kraštutinėse situacijose, sugebame pristaikyti, teisiname save, siekiame išeities. Ar gali būti, kad mes esame prisitaikę prie sąlyginai „nepakeliamo“ gyvenimo? Ir net nereikia kalbėti apie kasdienininės būties pačius primityviausius psichologinių sudėtingumų atitikmenis, tokius kaip nerimas, baimė, pavydas, pyktis, bailumas, godulys, pasyvumas, agresija, bejėgystė, nelaimė, neviltis, irzlumas, didybė, tuštybė ir taip toliau. David Benatar sako, kad aukštesniosios sąmonės „extra-terrestrial“ būtybės pažvelgę į mūsų rūšį, civilizaciją, gali tik užjausti mus dėl mūsų gailiosios „valstybės“. Priežastis, kodėl mes apgaudinėjame save, velkame į industrinės galios išpūstas „gero gyvenimo“ iliuzijas, yra tokia, kad establishment idėja dėl evoliucijos yra stipriai persipynusi su žmonijos „išlikimo“ pareiga, kitaip tariant, išlikimas, kaip evoliucijos tęsinys, yra būtinas: tokia būtinybė yra įleidusi gilias šaknis tiek individualioje, tiek kolektyvinėje pasąmonėje. „The latter is exactly the judgment which we can imagine would be made by an ex? tra-terrestrial with a charmed life, devoid of any suffering or hardship. It would look with pity on our species and see the disap? pointment, anguish, grief, pain, and suffering that marks every human life and judge our existence, as we (relatively healthy and able-bodied humans) judge the existence of bedridden quadriplegics, to be worse than the alternative of non-existence. Our judgments of what constitutes accept? able limits of suffering are deeply rooted in the state of our well-being. How can we be so confident that we are not guilty of self-deception?“. Ar tai reiškia, jog žmonija, būdama racionali, nesugeba gyventi racionaliai? O gal apskritai mums nereikėtų traktuoti savęs esant „racionaliais“? Taigi, „antinatalizmo“ (kaip opozicija lotynų kalbos žodžiui „gimimas“; nātālis) konceptas nurodo į filosofinės, etinės ar (jau) aktyvistinės praktikos signifikantą, kurios implikacijas galima pastebėti David Benatar rašytiniuose šaltiniuose. Ir nors pats filosofas konkrečių praktinių pavyzdžių nepateikia, žaismingai šį darbą atlieka kitas antinatalizmo šalininkas, Théophile de Giraud, savo parašytame „The Art of Guillotining Procreators: An Anti-Natalist Manifesto“ (originalus pav. „L’art de guillotiner les procréateurs: Manifeste anti-nataliste“): „Stop now to reproduce yourself like any tribe; Of arboricultural primates and in less than a century, all human suffering; Will have disappeared from the face of the earth!“.

Pabaigai, įpaišant šiek tiek asmeninės refleksijos, noriu paklausti klausimo: ar iš tikrųjų geriau yra suteikti pirmenybę „amžinam niekiui“ negu blogam gyvenimui? Ar nėra taip, jog jeigu aš norėčiau likti gyvas, netiesiogiai sutikčiau, kad gyvenimas yra geresnis už ne-egzistenciją? Ir gal visas patirtas blogis, sąmoningai, gali būti eliminuotas vieno, nuoširdaus ir žmogiško, akto? Žinoma, antinatalistinė praktika tampa vis aktualesnė ne tik socialinių, ir ekologinių problemų kontekste, šitaip tik dar labiau įtvirtindama antinatalizmą kaip specifinės etikos prototipą. Ir, nors paradoksalu, bet jeigu žmogus, anot David Benatar, iš esmės, yra kenkiantis, kenčiantis ir tragiškas padaras, ar tikrai yra tikslinga savo tėvams (išleidusiems tave į pasaulį prieš tavo valią) skirti knygą, kaip tą daro pats autorius vienoje iš savo knygų?