„Studio 54“ vardas tikrai girdėtas ne vienam, ypač besidomintiems muzikos kultūros istorija. Šis klubas tapo visos disko eros simboliu ir atspindėjo laikotarpio mentalitetą. Veikęs vos 33 mėnesius 1977-1980 m. Niujorke, Manhatene, jis subūrė visus to laikmečio žymiausius žmones ir ne tik – čia būrėsi visi „nepritapėliai“ radę prieglobstį išsivadavimą skelbiančiame Niujorke. Apie tai ir dar daugiau pasakojama dokumentinėje juostoje „Klubas „Studio 54“, kuri atkeliauja į Lietuvos kino teatrus išskirtiniuose savaitgalio seansuose.
Apie to meto Niujorko klubinį kontekstą pasakojo Vilniuje grojęs Justin Strauss.
Tarp hipių idealizmo ir pankų nihilizmo ryškiai sužibo disko žvaigždė. Atsisakiusi praėjusio dešimtmečio naivių svajonių apie tobulesnį pasaulį, 70-ųjų pabaigos karta, disko karta, paniro į visišką savo poreikių tenkinimą, seksualinių troškimų pildymą, ekstravaganciją, glamūrą, prabangos garbinimą, spalvingą ir iššaukiančią išorę.
Tai buvo linksmybių prisodrinta atmosfera – išoriškai blizgi, bet iš vidaus sklido noras užsimiršti, paskęsti kažkur kitoje realybėje. Ją lydėjo dekadansas ir hedonizmas. Tarsi barokas būtų atgijęs nauju pavidalu – disko šviesų pavidalu – carpe diem. Gyvenk šia akimirka, svarbu tik tai, kas yra čia ir dabar, o kas bus rytoj nesvarbu – nes naktys trumpos, kaip ir gyvenimas, ir jį reikia išpildyti visu pajėgumu. Čia kaip ir vėliau disko pakeitusiame ir nuolatos jį konfrontavusiame pankų judėjime nebuvo vilties. Tačiau vietoj visiškos tamsos, užvaldžiusios pankus, disko pasirinko užsimiršimą šviesų jūroje.
8 dešimtmečio pabaigoje išaugo socialinė fragmentacija ir žmonės rinkosi laisvesnį gyvenimo būdą. Po karo Vietname, Votergeito skandalo ir užtrukusios recesijos, rodės, kad amerikiečiai tenorėjo ištrūkt iš savo kasdienybės ir šokti.
Natūralu, kad disko kultūra neatsiejama nuo naktinių klubų kultūros, nes čia buvo svarbu šokiai ir Dj’ai. Kol Didžiojoje Britanijoje gyvavo ironiškasis glam rokas, Niujorke vienas po kito kūrėsi naktiniai klubai įkūnijantys disko muziką – juk 8 dešimtmetyje JAV buvo apimta disko manijos. Didžiausias JAV miestas tuo metu buvo tarsi įsielektrinęs. Jis buvo tikra gėjų, lesbiečių, trans žmonių, feminisčių, afro ir lotynų amerikiečių bei kitų „nepritapėlių“ pabėgimo vieta. Jauni „išbadėję“ menininkai įžengė į Niujorką iš tamsių ir nešvarių gatvių tarsi į visai naują pasaulį.
Tad Niujorke tuo metu atsidarė klubai „The Loft“, „Tenth Floor“, „12 West, Infinity“, „Flamingo“, „The Paradise Garage“, „Le Jardin“, „The Saint“. Tačiau ryškiausiai į istoriją įėjo klubas „Studio 54“ – garsiausias kada nors egzistavęs šokių klubas. Čia susiliejo turtingi ir ne tokie turtingi, gėjai, heteroseksualai, juodieji, baltieji, puertorikiečiai, jauni, seni, moterys, vyrai bei drag queens. Ir tie, kurie sugebėdavo patekti į šį klubą, jautėsi ypatingi.
Narkotikai ir seksas, užsimiršimas ir disko muzika. Tai buvo laikmetis, kai ŽIV baimė dar nebuvo užvaldžiusi visuomenės ir čia tvyrojo masinių linksmybių, pramogų triukšmo, super hitų ir, žinoma, disko atmosfera. Disko muzika savo epogėjų pasiekė pasirodžius filmui „Šeštadienio nakties karštinė“ su aktoriumi John Travolta ir grupės „Bee Gees“ muzikiniu takeliu priešaky. Donna Summer traukė į muzikos ritmą su daina „I feel love“, o Glorios Gaynor dar ir dabar labai gerai žinoma daina „I Will Survive“ tapo to laikmečio gėjų himnu.
Disko buvo ne tik apie išvaizdą ar išorę, tai buvo apie patirtį. Žmonės laisvai tenkino savo seksualinius troškimus, bet kurioje vietoje – tualetuose, ant laiptų, atokesniuose kampuose. Narkotikai irgi buvo neatsiejama patirčių dalis. Žmonių minia pulsavo tarsi blizgantis energijos prisodrintas vienis. O „Studio 54“ buvo šio pulso epicentras – jo amžininkai apie šį klubą kalbėjo, kad pabuvojus jame Sodoma ir Gomora atrodo kaip vaikų darželis.
Intriguojanti, ryški, nepaprastai gyvybinga, išskirtinė ir spinduliuojanti dokumentika „Klubas „Studio 54“, pasakojanti apie šį laikmetį, įtraukia taip, kad norisi nusikelti laiku atgal ir pasinerti į beprotišką „Studio 54“ naktinį šėlsmą.
Šio dokumentinio filmo išskirtiniai seansai Lietuvos kino teatruose – kovo 7, 8 ir 9 d.
Komentarai