Spalio 17 d. Vilniuje, klube „Kablys + Kultūra“ grosianti vokiečių postpunk grupė Lea Porcelain savo interneto kanaluose transliuoja savitą požiūrį į šiandienos pilko asfalto dramą. Kūriniuose, kuriuos iš Berlyno į Rytų Europą atveš grupės lyderiai Julien Bracht ir Markus Nikolaus, padedami dar dviejų muzikantų, kartais čirpia ukulėle, kartais vyniojasi tvirtos techno mokyklos boso linijos. Jų maište telpa ne tik plikas jausmas, bet ir subtilios, melodingos smulkmenos. Apie tai, kas yra kūryba ir kaip jiems sekėsi ją pateikti Lietuvoje pirmą kartą, kalbamės su grupės nariais Julien ir Markus.
Kas jus įtraukė į muziką? Kokia buvo pirmoji patirtis?
Julien buvo didžėjus mokykloje Ispanijoje. Tai skatino jį domėtis elektronine muzika, kol jis pasirašė kontraktą su „Vaths“ leiblu. Aš, Markusas, labiausiai buvau įtakotas riedlentės, pankroko scenos ir jai artimos kultūros, supusios mane paauglystėje. Gana daug žinojau apie grupes, koncertų vietas, scenas ir tuometinį menininkų gyvenimo būdą. Kai gyvenau Airijoje, daug domėjausi folko muzika. Su Julien susitikome Frankfurte, klubinės muzikos aplinkoje, mums buvo įdomu eksperimentuoti su elektroninės muzikos ir tradicinio dainų rašymo tarpusavio jungimu. Štai taip viskas ir prasidėjo.
Viename Jūsų interviu skaičiau, kad nesate labai preciziški kūrinio techninio tobulumo atžvilgiu, daug svarbiau jausmai. Kaip pagaut tą pirmąjį pojūtį ir nepasimesti, nedvejoti toliau vystant pagrindinę mintį?
Visada gera pagauti šviežumo ir pirmo susižavėjimo blyksnį. Blogiausia, ką gali padaryti, tai persistengti, perkrauti gerą dainą taip, kad pirminė jos idėja pasimes. Taip dažnai atsitinka. Jeigu daina to verta, natūraliai norisi jos klausyti dar ir dar, o jeigu apima abejonės, geriau ją kuriam laikui palikti. Jeigu grįžti prie kūrinio, dirbi ir jis tau natūraliai patinka, jau galima svarstyti jo įtraukimą į albumą.
Nepaisant prioriteto išlaikyti gyvą kūrybinį procesą, Jūsų albume „Hymns to the night“ daug dėmesio skiriama detalėms. Kaip rasti pusiausvyrą tarp techninio išdirbimo ir kūrybinės energijos?
Kūrybinė energija visada ateina pirmiausia. Reikia pagauti viską, kas geriausia, kol tai veržiasi iš tavęs. Detalės ateina vėliau. Filtrai, moduliniai efektai, miksavimas ir kt. – tai prijungiama, kuomet jau aiški dainos struktūra, kai tas „skeletas“ pats gali atlaikyti, viską ką ant jo sudėsi. Pagrindiniai dalykai – ne daugiau kaip vokalas, gitara, klavišai arba bosinė gitara, būgnai. Trijų elementų visiškai pakanka gerai dainai. Pradžiai daugiau ir nereikia. O po to jau su vienu įrašu galime dirbti ir kelis mėnesius.
Girdėjau, turėjote galimybę groti su Depeche Mode?
Depeche Mode parašė mums, kad norėtų pakviesti į savo šou kaip apšildančią grupę, tačiau tuo metu mes tik ruošėme pirmąjį savo albumą ir tik trys dainos iš jos buvo baigtos. Manau, reikėjo įdėti daugiau darbo, daugiau repeticijų ir skirti laiko gyviems pasirodymams. Dabar mes jau turime nemažą pasirodymų patirtį, daug turavome, bet tada mūsų hibridinė scenos sudėtis dar nebuvo pasiruošusi groti aštuoniasdešimties tūkstančių žmonių auditorijai. Žinoma, tai buvo gera motyvacija mums. Išvykome gastrolių su ALT-J ir Apparat. Jeigu Depeche Mode vėl pasiteiraus, jau būsime pasiruošę.
Jeigu galėtumėte pasirinkti vieną iš Europos festivalių, kuriame norėtumėte groti?
“Glastonbury”, be abejonės.
Papasakokite, kodėl pasirinkote Berlyne esantį „Funkhaus“ savo pasirodymams bei įrašams?
Gyvenome Frankfurte, bet 2015 metais persikėlėme į Londoną, o nuo 2016-ųjų gyvename Berlyne. Čia turime studiją, šis miestas mums tapo namais. „Funkhaus’as“ yra tarsi menininkų kaimelis, jame apsistoja daugybė talentingų žmonių. Mums tai – puikus centras, bazė, kurioje pasidedame „Lea Porcelain“ muziką ir iš čia ją vežame į visą pasaulį.
Julien, pradėjai nuo techno, tačiau su Markusu kuri truputį kitokią muziką. Ar nepasiilgsti techno scenos?
Pasiilgstu, dėl to šiais metais ketinu išleisti solo EP ir surengti įvairių pasirodymų su techno programa.
Kas Lea Porcelain kūryboje užgimsta pirmiau – muzika ar žodžiai?
Abu eina koja kojon. Kaip tobulas balansas, vienas papildo kitą.
Neturite nuolatinio muzikinių instrumentų rinkinio – galite pasiimti ukulėlę ar pianiną ir jais groti post-punk. Atrodo, kad Jūsų kūrybai nėra ribų?
Norėtume, kad taip būtų. Visada turime ribas, tai – tarsi siena, kurią matome ir norime apeiti. Žmonės iš tiesų nežino, kiek daug jie gali nuveikti, kiek toli eiti, todėl nedrįsta plėsti savo ribų. Tačiau vienintelis kelias ko nors pasiekti yra išeiti iš savo komforto zonos.
Per pastarąjį dešimtmetį muzikos industrija gerokai pasikeitė. Dabar muzikos klausyti yra itin lengva, pigu ir greita. Kaip socialinės medijos keičia muzikanto darbo procesą?
Na, dalijamės savo muzika plačiau, taip pat ir savo gyvenimu. Kartais muzikantas atrodo kaip kvailas pardavėjas, bet iš tiesų dabar yra daugiau būdų susisiekti, lengviau būti kartu, net kai esi ture, studijoje ar bet kur kitur. Žmonės gyvena kartu su tavimi savo namuose. Įdomu tai, jog šiandiena nepakeitė dainos rašymo būdo. Tai visad turėtų išlikti taip pat – du draugai ir jų instrumentas.
Muzikos prodiuseris Tom Elmhirst sako, kad “Spotify” platforma atkoduoja apie 50 procentų tikrojo dainos skambesio ir kad klausytojai negirdi didelės dalies muzikinio turinio, mažų detalių ir pan. Ką manote apie tai? Kaip jūs klausote muzikos namuose?
Taip, tai yra tiesa. Tarkime kitos muzikos transliavimo platformos, tokios kaip “Tidal”, suteikia daug geresnę klausymo kokybę. Bet, žinoma, kiekvienas susikuria savo. Stereo, kurį klausėme prieš 20 metų, yra gerokai prastesnis nei mes klausome dabar, taigi tarsi atsiranda balansas. Namuose klausome “SONOS” ir “Spotify” – tai greita, patogu, paprasta ir skamba gerai. Jeigu norime išgirsti kažką itin švariai ir kokybiškai, naudojame savo studijos monitorius. Namuose veikia ir internetinės platformos.
Praėjusią vasarą grojote “Postcosmos” festivalyje. Kokia tai buvo patirtis?
Mums patiko aplinka ir renginio idėja. Organizatoriai priėmė šiltai ir maloniai, tad ruošiantis turui po Rytų Europą, Vilnių įrašėme pirmosiose eilutėse.
Visad norime sugroti patį geriausią koncertą ir atiduoti kiekvienam klausytojui šį tą prasmingo, ką jie galėtų pasiimti namo. Štai ką mes labiausiai mėgstame po pasirodymo – sakyti „tai buvo neįtikėtina!“ ir tas prisiminimas išlieka.
Internete:
Komentarai