Jau prieš pusšimtį metų prancūzų literatūros kritikas ir teoretikas Roland Barthes pastebėjo, jog mitas modernioje, sekuliarizuotoje visuomenėje neturi jokių tiesiogiai į mistiškumą nukreiptų tikslų, besikaupusių per amžius kolektyvinėje žmonių vaizduotėje: numinosum, kaip religio, tam tikrų „jėgų“ ar į dinaminius „anapusinius“ reiškinius nukreiptų metodologinių išraiškų, patyrimas pats tapo „anapus“ pasilikusia mitologija. Tačiau nusimestas numinoziškumo rūbas toli gražu vakarų žmogaus negelbėja nuo mistifikuotos mąstysenos kaip tam tikros kalbos, kalbančios, rašančios ar tiesiog kaip nors vaizdijančios sąvokas, kurios, proceso metu transformuojasi į save slepiančio pavidalo objektą. Tokį objektą, kuris per „kalbą“ ir jai aktualius metodus konstruoja naujos sąmonės formas ir diskursus, apeliuojančius į realybę globaliu ar koncentruotu mastu. „Kultūrinis marksizmas“ yra viena iš tokių „kalbėjimo“ formų, visuomeninų-kultūrinių kažkur čia-ir-anapus antagonizmų, paplitusių ir eksponentiškai beplintančių visuomenės gretose. Tekstas bus orientuotas į tai, kiek mitiškos dvasios iš tikrųjų vedama yra „kultūrinio marksizmo“ sąvoka, kiek joje yra nekonspiruoto, pilno turinio, ir kaip tasai turinys reiškiasi tiek istorinėje, tiek esamoje, kasdieninėje patirtyje, bei kodėl į šią „gaubiančią“ reakciją verta atsukti kritinį žvilgsnį kaip į gyvą, dinamišką socioantropologinį procesą.
Pirmiausiai, kaip nurodomasis aiškinimosi būdas prisistato istoriškumas, į kurį, kaip į pirminių retrospektyvių teiginių lauką, atreipti dėmesį būtina, norint suprasti tyrinėjamo objekto ištakas ir sąvokos „išsigryninimą“ istorinėje, laikiškoje terpėje. Grįžtant atgal į patį užuomazginį „kultūrinio marksizmo“ raidos etapą, prieiname panašų, „kultūrinio bolševizmo“ (turint omenyje tai, jog bolševizmas yra post-revoliucinė marksizmo išdava) terminą. „Kultūrinis bolševizmas“ – plačiai Veimaro respublikoje bei nacistinėje Vokietijoje naudota negatyvią konotaciją įgavusi “bendroji sąvoka“, stambiausiai nukreipta prieš menines-kultūrines „bolševizmo“ sklaidos formas, neva besikėsinusias į universalių (amžinai egzaltuotų ir romantizuotų) „vertybių“ sampratas. Kaip vieną iš šių provokuojančių-destruktyvių meninių jėgų pavyzdžių galima paimti Bauhaus meno mokyklą Vokietijoje, uždarytą 1933 metais dėl nacistinės priespaudos intensyvėjimo. Bauhaus, žinoma, siekę transgresyvmo, ieškoję naujų meninių-architektūrinių formų, neįtilpo į propogandinio diskurso rėmus bei tapo „bolševikinio intelektualizmo“ (tokio “intelektualizmo”, kuris tariamai esąs anti-vertybinis, morališkai nihilistinis procesas) kaltinimų aukomis. Žinoma, turint omenyje, jog nacistinė propoganda metodiškai konstravo daugybę konspiracinių projektų, tarp jų ir masinę antisemitinę šnektą, galime suprasti, jog šių projektų gausa susiveda į vieną bendrą visuminį darinį – ideologiją, mitą, apgaubusį visuomenę savo tirštu šešėliu. Nacistinės ideologijos projektas buvo tiesiogiai nukreiptas tiek prieš žydų, tiek prieš bolševikų bendruomenes, bei metė jas po vienu, bendru klodu. Vyravo viešoji opinija, jog žydai yra kalti dėl komunistinių idėjų skleidimo ir propogandos, tiek pat, kiek ir patys bolševikai (leninistai-marksistai). Taigi, retrospektyviai mąstant apie nacistinės ideologijos formules, negalima neįžvelgti panašumų tarp antisemitinio šmeižto bei „kultūrinio bolševizmo“ traktuotės. Istorijos raida priveda mus prie 1945 metų, karo pabaigos, kurioje, kartu su tiesiogine funkcine-propagandine ideologija žlunga ir Vokietijoje savo šaknis suleidęs nacizmas. Iš viešosios sferos išnyksta tokie antagonistiniai devizai kaip „kultūrinis bolševizmas“ ir pasaulis, bent jau trumpam, leidžia sau tyliai tvarkytis su niokojančiais padariniais ir apsiriboti savaiminiais, radikalumo stokojančiais rekonstrukciniais imperatyvais. Politinę erdvę pamažu užima kiti diskursai, orientuoti į „pacifistinę“ ideologijų kovą, paremtą reprezentaciniais galių „įrodymais“ bei pažangumo rodikliais.
Tačiau dabar reikia grįžti prie pagrindinės teksto orientacijos, pagrindinės sąvokos – tuo pačiu metu transformuojant retrospektyvinę ideologinio mito konstravimo apžvalgą į refleksyvią šiuolaikinio, “įdabartinto” mito analizę. Pagrindinė tezė yra tokia: „kultūrinis marksizmas“, kaip mitas, kaip tuščias signifikantas, būtent dėl savo „neaprėpiamo“ pobūdžio (be jokio eteriško-kreipiamojo orientyro į konkretų objektą) ir yra toks „gaubiantis“ ir imlus masinei nereflektuotai eksploatacijai. Point de capiton (neurotiškos, fiksuotos iliuzinės prasmės produkcija) galimybė konstruoja idėją apie pasaulį. Signifikacijos tuštuma leidžia emociškai prie to kūrimo prisidėti bei į jį investuoti (užpildant tuščią erdvę), tuo pačiu metu nustatant savo laikyseną pasaulyje. Kairiosios minties atstovai „kultūrinio marksizmo“ plėtotę dažniausiai traktuoja kaip sąmokslą, „klaidingos sąmonės“ padarinį, o dešinieji tai vertina kaip tinkamą paaiškinimą – paaiškinimą tam, kas dedasi pasaulyje. Įdomu tai, jog dešinieji (apeliuoju tik į tuos, kurie raiškiai spekuliuoja šia terminija), priešindamiesi masiniam vakarietiškos kultūros konformizmui, dažniausiai supranta, jog praktinis šios „kultūrinio marksizmo ideologijos“ kildinimas ateina iš Frankfurto mokyklos bei Critical Theory tradicijos – tačiau tą faktą, jog Adorno, Horkheimer, Benjamin, Marcuse ir kt. kritinė teorija būtent ir buvo nukreipta priešais konformistinę neoliberalią idėją, stengiasi apeiti. Galime pasiimti keletą sakinių iš T. Adorno bei M. Horkheimerio „Kultūros industrijos“ (knygoje „Apšvietos dialektika“) pirmo puslapio, ir pasidarys aiškiau, bent jau šioje situacijoje, koks įsitikinimas yra formuojamas: „Dabar kultūra viską paženklina vienodumo ženklu. Kinas, radijas, žurnalai sudaro sistemą. Kiekviena sritis atskirai ir visos kartu yra vieningos. Net priešingų politinių pakraipų estetinės manifestacijos vienodai skelbia gyrių bendram plieniniam ritmui.“ Ir nors Frankfurto mokyklos mąstytojai vadinami neo-marksistais, kita vertus, šioje tradicijoje buvo sukaupta nemažai kritikos ir pačiam Marksui; trumpai tariant, toli gražu ne visos jo idėjos buvo pasisavintos ir perspektyviai tęsiamos. Ir kuomet dar tam tikra prasme galima lipdyti Marksui pozityvistinės materialistinės dialektinės raidos vystymosi idėją, Frankfurto mokykla atmėtė bet kokią pozityvistinę sampratą, apvertė ją bei (ypac Adorno) iškėlę tezę apie „negatyviąją dialektiką“. Negatyvusis-pesimistinis dialektinis mąstymas, ko gero, stipriai nedera su tokiomis konformistinėmis pažiūromis, kurios gali būti laikomos „kultūrinio marksizmo“ padariniu. Anot Adorno ir Horkheimerio, liberalusis kultūrinis dominavimas, apjungiantis socialinę sferą savo tuščiu blizgesiu ir prekiniu fetišizmu, diktuoja sąlygas kultūrai masiniu mastu: „Pasilinksminimai, kartu ir visi kultūros industrijos elementai, buvo žinomi dar iki jos atsiradimo. Dabar ji valdoma iš aukštai ir padėta ant šiuolaikinių pamatų. Kultūros industrija savo nuopelnu gali laikyti tai, kad daugkartinis bejėgiškas mėginimas transponuoti meną į vartojimo sferą buvo taip energingai atliktas ir paverstas principu, jog jai pavyko išlaisvinti pasilinksminimo praktiką nuo ją slegiančio būtino naivumo ir pagretinti prekių paruošimo metodus. <…> Jos pergalė (kultūros industrijos) dviguba: tiesą, kurią pražudo anapus savęs, ji gali reprodukuoti savyje kaip melą.“ Kultūros industrija konstruoja tiesą, konstruoja naujas sąvokas, konstruoja patirtis ir geismus, kurie privalo būti nuolatos aktualizuojami socialinio vyksmo terpėje. Kreivu žvilgsniu žvelgiant, galime atrasti naivaus panašumo tarp naujųjų alt-right „vertybininkų“ bei Frankfurto mokykloje puoselėtos kritinės tradicijos ta prasme, jog tiek viena, tiek kita pusės į puoselėjamą kultūrą žiūri kaip į „klaidingą“, užsiimančią „tiesos“ reprodukcija. Tačiau kokiais metodais prieinama ši reaguojanti išvada – skiriasi kaip diena ir naktis. Kanadietis klinikinis psichologas Jordan Peterson vietoje „cultural marxism“ termino, dažniau vartoja „postmodern neo-marxism“; tačiau nepaisant dar vieno itin nestokojančio prasmių signifikato „postmodern“ įvedimo, šie abudu preskriptyvinį užmojį turintys terminai antagonistinėje ir konspiracinėje šnekoje reiškia vieną ir tą patį – masyvią, tuščią ambiciją, kuri, pagal viską, yra visų pasaulinių blogybių priežastis. Tokia mistifikuojanti, bet kartu ir tarsi „atverianti“ mąstysena yra ir visados buvo, masinės (galimai net ir neintencionalios) apgaulės įrankiu. Ilgiau palūkuriavus kibernetinėse erdvėse galima aptikti tiek tokių self-made-philosophers kaip Stefan Molyneaux, tiek akademijoje įsitvirtinusių profesorių kaip Stephen Hicks kone mitologinį pavidalą įgaunančias reaktyvias spekuliacijas apie postmodernumą (akademinę mąstymo kryptį), kaip markstistinę konspiraciją, o patį marksizmą šios mąstysenos konstekste reikia suprasti kaip de facto destruktyvią, moralinius principus ir tradicines visuomenines struktūras sąmoningai naikinti siekiančią piktavališką ideologiją.
Netgi metant žvilgsnį į kažką „artimesnio“, kažką „kasdieniško“, kas nuolatos šmėžuoja nuolatinėje socialinėje erdvėje – į parduodamą, prekinę pramogą – o konkrečiau, Holivudo kino filmą, įmanoma aptikti tų reaktyvių apraiškinių tendencijų. Kaip pavyzdį paimsiu jau bene šedevro etikete aplipdyto šių metų filmo „Joker“ „atveriantį“ kino statinį. Siužetine prasme filmas yra gana vienprasmiškas ir lengvai įskatomas – you get what you see; ir taip, tame pirminiame naratyvo sluoksnyje mes matome daugiau kairiosios minties agitacijas, tokias kaip akivaizdžios socialinės nelygybės akcentavimas, psichologinių problemų iškėlimas į dienos šviesą, tiesioginis „turčių“ nuvertimas ir „revoliucijos“ gimstis. Kita vertus, žiūrint į veiksnius už filmo kaip vienetinio pasakojimo ribų, visų pirma santykyje su realaus status quo būsena – įžvelgiame aiškią pretenziją į „realybės atvaizdavimą“ (šioje vietoje skyla įdomi filmo žiūros vertinimo dichotomija; atsiranda „peikiančių“ disonansinių minčių – kam kalbėti apie filmo pretenzijas į realybę, jeigu tai tėra tik komiksinis filmas, origin story, ir politiškam angažuotumui vietos čia nėra!; tad kam apskritai kalbėti apie filmą ir jame tiesiogiai vaizduojamas problemas, jeigu pabrėžiama tik tas, kas tiesiogiai įduota į delnus, kitą šusnį problemų paliekant nuošalyje užtvirtinant štampą „politiškas angažuotumas čia nėra galimas“) – o realybė „Joker“ filme nežavi; gatvės paverstos kone masyviais šiukšlynais, visur siautėja banditų gaujos, neegzistuoja joks socialinis bendrumas ir t.t. Nublukusių ir sutirštintų spalvų kolorite tik filmo protagonistas skleidžia šviesą ir ryškumą. Ir nepaisant visų režisieriaus Todd Philipps postulavimų apie apolitišką ir neutralią (čia irgi iškiltų problema, vedanti į nihilistinę nuostatą „niekuom netikiu ir idėjos man nerūpi“) stovėseną filme; „Joker“ nėra filmas be reaktyvių užmojų tiesti alegoriją į realų pasaulį. „Kultūrinis marksizmas“ (ar neoliberalizmas, jugi čia vienas ir tas pats), kaip visa griaunanti, ateistinė, mechanizuojanti, anti-vertybinė, konformistinė jėga, pamažu gilina savo rambias šaknis, taip ardanti individo, šeimos, tautos, tradicijos, privačios nuosavybės, nacionalinio identiteto bei autonomiškumo ir pan. sąvokas iš pamatų, galų gale, pavers visus negerbiančiais savęs ir kitų komunistais. Ir nors „Joker“ nebūtinai prisideda prie konspiracinės pasakos sekimo, tačiau galima sutikti dėl to, jog filmas yra reaktyvus ir gniaužia savyje polinkį į baimę tam, kas yra kažkur šiapus-ir-anapus.
Tuščiais arba nereflektyvia saviapgaule užsiimančiais signifikantais en masse švaistantis socialinėje sferoje, galią primetančioms institucijoms bei korporacijoms tampa patogiau įstumti žmogų į „neužpildytą“ sąvokos erdvę bei tokiu būdu, sąmonę prikimšti savomis tiesomis, savomis mitologijomis. Foucault, kalbėdamas apie diskurso the will to truth (valią tiesai), sako: „Europinis mąstymas, atrodytų, be perstogės rūpinosi, kad diskursui liktų kuo mažiau vietos tarp minties ir šnekos, kad „diskursavimas” tebūtų tarsi koks intarpas tarp mintijimo ir šnekėjimo, tarsi diskursas būtų mąstymas, įvilktas į savo ženklus ir įkūnytas žodžiais, arba atvirkščiai – tai būtų paleistos į darbą kalbos struktūros, produkuojančios prasmės efektą.“ Produkuojantis prasmės efektą yra kiekvienas toks terminas, kurio pobūdį galima „pastebėti“ (taip pat nežinia, kiek tas „pastebėjimas“ yra autentiškas, ir nėra tik natūralaus nesutelkto pykčio apraiška) tačiau negalima „artikuliuoti“, arba artikuliuojant daryti tą klaidingai – atsižvelgiant tik į specializuotos vertybinės disciplinos (ideologijos) teikiamas prasmes. Tad visgi, kol mums besivaržant pildyti „sąvokos“ tuštumą (tas galioja visoms politinėms kryptims), visuomeninėje diskusijoje „kalba“ konsoliduojasi žaisdama wittgensteiniškus kalbinius žaidimus, kur pareiškimai „ką tai iš tikrųjų reiškia“ tampa tik mito retorine funkcija, galią manifestuojančios jėgos naudojasi proga bei stabliai funkcionuoja pildydamos savus konceptus. Belieka tikėtis, jog galų gale, pasiekus tam tikrą aukščiausios įtampos tašką, kuomet kolektyvinė sąmonė bus pribrendusi atskirti realybę nuo mito, tuščią signifikantą nuo prasmingo, imdamasi realių veiksmų, neaktualizuos savęs kaip tarsi egzaltuotos herakleitiškos „karo“ ir „ugnies“ prado vedama „Joker“ filme atvaizduota minia.
Komentarai