„Nepriklausoma sinemateka“ pristato ankstyvąjį lietuvių videomeną

Nuo šiol „Nepriklausomoje sinematekoje“ (sinemateka.lt) galima susipažinti ne tik su lietuviška dokumentika, bet ir ankstyvuoju videomenu bei jo kūrėjais. Projekto tikslas – atrinkti, restauruoti, skaitmeninti ir viešinti lietuvių kūrėjų darbus. Taip pat – aktualizuoti juos viešose peržiūrose, edukacinėse programose ir ekspozicijose.

Projekto videomeno dalies kuratorė Gerda Paliušytė nuomone „šiandien ankstyvasis lietuvių videomenas primena „pasidaryk pats“ malonumą ir kūrybos laisvę, gebėjimą nevaržomai eksperimentuoti pačia medija, nesiekiant nei formos, nei idėjos grynumo. Be to, jis sugrąžina prie pačios medijos materialumo – šalia į objektą orientuotos ontologijos, naujojo materializmo teorijų, tai įgauna naujo aktualumo.“ Neatsitiktinai šiuo metu itin populiarioje „MO muziejaus“ parodoje „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ demonstruojami net keleto „Nepriklausomoje sinematekoje” pristatomų autorių darbai. Tarp jų – Aurelijos Maknytės projekto „VHS studija” videokasetės, kurių įrašus galima pamatyti „Nepriklausomoje sinematekoje”.

1988 m. parodoje „Susitikimai“ Klaipėdoje Henrikas Gulbinas pristatė savo kūrinį „Nesugalvoti dalykai“ – abstrakčias audiovizualines projekcijas, eksponuotas šalia tapybos ir grafikos darbų. Šis įvykis, pirmoji lietuviško videomeno ekspozicija, ilgainiui tapo vienu atskaitos taškų menotyriniuose tekstuose apie lietuviško videomeno pradžią ir jos ribas.

Ankstyvieji lietuvių videomenininkų darbai atrinkti remiantis Lietuvos videomeno istorijai svarbiais kultūriniais reiškiniais, asmenybėmis bei kontekstu. Tyrinėjant lietuvių videomeno istoriją bei dabartį paaiškėjo, kad ji – neatsiejama nuo įvairių, ne visada tiesiogiai su videomenu susijusių, kultūrinių reiškinių ir jų raidos Lietuvoje. Pavyzdžiui, sudėtinga feministinės minties pradžia ar itin aktyvia Šiaulių muzikine ir meno scena 90-aisiais. Kita vertus, lietuvių videomeno vystymąsi dažnai formavo ir lėmė įvairios atsitiktinės aplinkybės bei procesai, tiesiogiai susiję su sudėtinga ekonomine ir socialine jaunos valstybės realybe, Lietuvos meno scenos dinamika bei menininkų tarpusavio santykiais.

Anot G.Paliušytės, projekte tyrinėjami darbai, sukurti nepatvariose kino ar VHS juostose, apima 1988-2001 m. laikotarpį. Naujai atrandantys ankstyvąjį lietuvių videomeną, ar norintys susipažinti su jo raida, tam tikras jo istorijos koordinates ras nuolat pildomame „Nepriklausomos sinematekos” archyve. „Vieni iš pagrindinių reiškinių tiesiogiai įtakojusių ankstyvąjį lietuvių videomeną ir sudėtingą jo vystymąsi – Lietuvos nepriklausomybė ir pasikeitęs kultūros finansavimo mechanizmas bei lengviau pasiekiamos idėjos iš Vakarų, technologinė raida, galimybės pasiskolinti ar įsigyti nešiojamą filmavimo kamerą, menininko Gintaro Šepučio veikla ir jo iniciatyva įkurti pirmieji videomeno kursai Lietuvoje – „Vaizdo studija“, veikusi Vilniaus dailės akademijoje 1994-1997 m., Šiuolaikinio meno centro įkūrimas ir ten 1992 m. įvykęs pirmasis Prancūzijos ir Baltijos šalių videomeno festivalis „Festival Franco-Balte d’art video”, George’o Soroso finansuojamo Sorošo Šiuolaikinio meno centro veikla Lietuvoje ir kita“ – pagrindinius akcentus nurodo videomeno tyrinėtoja G.Paliušytė. Tarp pristatomų kūrėjų yra ne tik žinomi videomenininkai: Karla Gruodis, Gintaras Šeputis, Paulius Arlauskas ar Aleksas Andriuškevičius, bet ir „Vaizdo studijos“, pirmųjų videomeno kursų Lietuvoje, studentų darbai, architekto Valdo Ozarinsko kūryba bei kiti.

Kartu publikuojami ankstyvojo videomeno autorių pokalbiai su šiandien aktyviais kūrėjais, prodiuseriais, kinotyrininkais bei filosofais. Gerda Paliušytė: „Įdomiausia buvo valandų valandas peržiūrinėti vaizdajuostes, atrandant jose tai, ko nebuvau mačiusi nei studijų Vilniaus dailės akademijoje metu, nei vietinėse parodose, taip pat – susitikti su menininkais ir kalbantis su jais po truputį suvokti, koks sudėtingas, išprotėjęs, o kartu ir atviras buvo dešimtas dešimtmetis.“ Lankytojai kviečiami susipažinti ne su chronologine videomeno raida, o su viena Lietuvos dešimto dešimtmečio interpretacijų.

Projekto vadovė ir programos sudarytoja – lietuvių vidoemenininkė ir kuratorė Gerda Paliušytė. Savo kūriniuose G.Paliušytė tyrinėja kultūros istoriją, joje aptinkamus stereotipus ir prieštaras. Ją domina įvairios dokumentinės praktikos (pvz., dokufikcija), įvairūs istoriniai bei popkultūros reiškiniai ir personažai, jų santykis su socialine tikrove.

2012 m. Medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ inicijavo projektą „Nepriklausoma sinemateka“, kurio tikslas – restauruoti bei skaitmeninti lietuvišką judančio vaizdo paveldą, atskleisti jo įvairovę. Internete pateikiamas tekstas, garsas ir vaizdas ne tik supažindina su kultūriniais, istoriniais, socialiniais, kinematografiniais ir kitais kontekstais, bet ir siūlo skirtingus kūrinių perskaitymo būdus, skatina skirtingų laikmečių, kūrinių ir kartų dialogą.

2017-aisiais sinemateka.lt pristatė lietuviškos dokumentikos dalį. Joje galima susipažinti su: Almanto Grikevičiaus, Roberto Verbos, Henriko Šablevičiaus, Viktoro Starošo ir kitų kūriniais. Tarp jų – Audriaus Stonio filmu „Neregių žemė“, 1992 m. pripažintu geriausiu dokumentiniu kino kūriniu Europoje ir pelniusiu „Felikso“ apdovanojimą (beje, apdovanojimo ceremoniją galima pamatyti minėtoje parodoje „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“). Vien šiemet dalis restauruotos medžiagos buvo demonstruojama peržiūrose ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, D.Britanijoje, Rusijoje, Vengrijoje, kitose šalyse.

Svetainės dizainą sukūrė pripažinta vizualinių sprendimų studija „Pet Punk“. Technologijų ir inovacijų festivalio „LOGIN 2019“ apdovanojimuose „Meno avilio“ projektas „Nepriklausoma sinemateka“ pripažintas Geriausiu ne pelno siekiančio tinklalapiu.