„Lėtosios peržiūros“ kviečia kiną vartoti lėtai ir su kontekstu

„Lėtosios peržiūros“ yra tęstinis „Meno avilio“ projektas, kurio tikslas – dvilypis: sulėtinti greitą kino vartojimą, rodant filmus kartą per savaitę ir suteikiant jiems kontekstą, o taip pat papildyti Lietuvos kino ekranus retai rodomais, kino istorijai svarbiais filmais. Šis šešių seansų ciklas skirtas išryškinti režisieres, kūrusias skirtinguose pasaulio kraštuose 1960–1990 metais. Jas visas vienijo drąsus ir atidus žvilgsnis į socialinius pokyčius ir siekis reprezentuoti liekančiuosius už kadro. Atrinktuose filmuose šmaikščiai, ironiškai ar – kaip tik – labai jautriai pagarsinamos iki tol pašnibždomis ar privačiuose ratuose aptarinėtos problemos. Daugelis šių filmų buvo nepelnytai pamiršti ir vėl iš naujo atrasti peržiūrint moterų režisierių indėlį į kino istoriją. Pirmasis seansas – gruodžio 12 d. 19:00, kino ir medijų erdvėje „Planeta“ (A.Goštauto g. 2, Vilniuje).

PROGRAMA

12/12 19:00 Merginos / The Girls (rež. Mai Zetterling / 1968 / 100 min.)

12/19 19:00 Katė turi devynis gyvenimus / The Cat Has Nine Lives (rež. Ula Stöckl / 1968 / 92 min.)

1/9 19:00 Lenkijos dokumentinio kino režisierių programa / Programme of Polish Documentary Film Directors (Lenkijos Liaudies Respublika, 90 min.)

1/16 19:00 Araja / Araya (rež. Margot Benacerraf / 1959 / 82 min.)

1/23 19:00 Fad’jal (rež. Safi Faye / 1979 / 122 min.)

1/30 19:00 Pavardė Viet, vardas Nam / Surname Viet, Given Name Nam (rež. Trinh T. Minh-ha / 1989 / 108 min.)

Filmai rodomi originalo kalba su angliškais subtitrais ir pristatomi kino kūrėjų, istorikių ir tyrėjų. „Lėtąsias peržiūras“ lydės feministinės kino teorijos skaitymo grupės.

LT

Ciklas pradedamas žaismingu 1968 metų režisierės Mai Zetterling filmu „Merginos“ („The Girls“), kuris atliepia to meto feminizmo atneštas diskusijas apie moterų ir vyrų padėtį Švedijos visuomenėje. Pati Mai Zetterling laikoma viena pirmųjų atvirai feministines temas nagrinėjusių režisierių, kalbėjusių plačiosioms (angl. mainstream) auditorijoms. Tais pačiais metais režisierė Ula Stöckl sukurė pirmąjį savo ilgametražį filmą „Katė turi devynis gyvenimus“ („The Cat Has Nine Lives“), ženklinantį feministinio kino pradžią Vakarų Vokietijoje. Jame – emancipuotų moterų draugystė ir jų patiriami nuotykiai atostogaujant Miunchene. Savo laiku šis filmas taip ir nepateko į kino teatrų repertuarus, o ekranus išvydo tik 10-ajame dešimtmetyje. Europos kinui skirtas peržiūras pabaigs pažintis su moterų sukurtais dokumentiniais filmais iš Lenkijos.

Jei kino klasikos kūriniai iš Europos ar Jungtinių Amerikos Valstijų dar pasiekia Lietuvos ekranus, tai kino istorija iš Azijos, Afrikos ar Lotynų Amerikos yra matoma kur kas rečiau. Šie žemynai turtingi įdomiais, svarbiais filmais ir kino kalbą perkuriančiomis kūrėjomis bei kūrėjais. Margot Benacerraf iš Venesuelos buvo viena pirmųjų Lotynų Amerikos kino kūrėjų, studijavusių kiną Paryžiuje. Deja, ji turėjo galimybę sukurti vienintelį filmą – „Araja“ („Araya“). Nepaisant to, šiandien jis prikeltas naujam gyvenimui ir laikomas poetinio kino šedevru. Senegale kūrusi Safi Faye savo krašte taip pat laikoma novatore, skyrusia daug dėmesio Afrikos kultūrai ir fiksavusi ją dokumentiniuose filmuose. Abiejų režisierių kūryboje atidžiai įsižiūrima į darbo problematiką, kasdienius gestus ir praktikas, taip pat į mažų bendruomenių socialinius ir kultūrinius procesus. Azijoje moterų galimybės kurti buvo dar mažesnės nei Lotynų Amerikoje. Itin patriarchališką Vietnamo visuomenę ir moters poziciją joje savo filme „Pavardė Viet, vardas Nam“ („Surname Viet, Given Name Nam“) nagrinėja viena svarbiausių Pietryčių Azijos režisierių Trinh T. Minh-ha. Ji vengia skirstyti filmus į dokumentinius ir vaidybinius – kur kas svarbiau eksperimentuojant kalbos, garso ir vaizdo kodais sukurti žiūrovui intelektualinę ir fizinę patirtį, geriausiai atspindinčią režisierei rūpimas temas.

ENG

Slow Screenings is an ongoing project of Meno Avilys that pursues a dual goal: to slow down the fast consumption of cinema by screening films once a week and contextualizing them; and to bring the rarely-screened films of importance to cinema history to Lithuanian screens. This time, the six-screening series is dedicated to female directors from various corners of the world who were making films from 1960 to 1990. They are all related by their bold and thoughtful approaches to social changes as well as by their attempts to represent those who usually stay out of the spotlight. In the selected films, the issues previously discussed only in whispers or personal circles are finally brought to public attention in humorous, ironic or, on the contrary, very delicate ways. Most of the films had been undeservedly forgotten and then rediscovered in the process of re-evaluating the importance of female directors to cinema history.

The series starts with the playful 1968 film The Girls, directed by Mai Zetterlin and reflecting upon feminist discussions on the position of women and men in Swedish society of the time. Mai Zetterling is considered one of the first directors to represent feminist topics to mainstream audiences. That same year, Ula Stöckl directed her first feature-length film The Cat Has Nine Lives, depicting a friendship of two emancipated women and their adventures while on holiday in Munich, and marking the beginning of West German feminist cinema. At the time, the film did not manage to reach the theaters and was only first shown on the big screen in the 1990s. The final act of European cinema screenings will be a series of short documentaries by female directors from Poland.

Whereas European and United States cinema classics appear on Lithuanian big screens every once in a while, Asian, African or Latin American cinema history screenings are a true rarity here. These continents are known for their interesting and important films as well as their filmmakers reinventing the traditional cinematic storytelling. Venezuelan Margot Benacerraf was one of the first Latin American filmmakers to study cinema in Paris. Sadly, she has made only one film, Araya, which is nevertheless widely regarded a masterpiece of poetic cinema. Senegalese Safi Faye, whose documentaries capture and represent African culture, is also considered an innovator in her homeland. Both directors pay a lot of attention to the topic of labor and everyday gestures and practices as well as to social and cultural processes in tight-knit communities. In Asia, female filmmakers faced even more challenges than in Latin America. The extremely patriarchal Vietnamese society and a woman’s position in it are investigated in Surname Viet Given Name Nam, a film by one of the most prominent Southeast Asian directors Trinh T. Minh-ha. She avoids drawing a clear line between feature and documentary cinema and finds it more important to experiment with layers of language, sound and vision to create an intellectual as well as physical viewing experience that would best represent the burning issues.

Films are screened in their original language with English subtitles and presented by filmmakers, film historians and theorists. Slow Screenings will be accompanied by a reading group focusing on feminist film theory.

Apie filmus:

MERGINOS

Mai Zetterling / 1968 / Švedija / 100 min.

Šis filmas – žaismingas politinis svarstymas apie nusistovėjusius lyčių vaidmenis ir pažintis su trimis ekscentriškomis ir dažnai juokingomis, bet pozityviomis moterimis. Trys aktorės repetuoja klasikinę Aristofano komediją „Lysistrata“ apie moteris ir karą ir ruošiasi išvykti į turą po Švediją. Bandydamos iš naujo įvertinti ir išspręsti asmeniniame gyvenime kylančias problemas, moterys ima pastebėti panašumus su pjese ir supranta, kad ne daug kas pasikeitė nuo antikos laikų. Kaip ir pagrindinės veikėjos, Mai Zetterling brėžė tiesiogines paraleles su savo asmeniniu gyvenimu ir karjera, su džiaugsmais ir įtampomis, kurias galėjo justi bet kuri tuo metu kūrusi moteris.

THE GIRLS

Mai Zetterling / 1968 / Sweden / 100 mins

It is a playful political take on assorted gender role prejudice and a meeting with three eccentric, often funny and very positive women. Three actresses prepare to go on the road in a theatre production of Lysistrata, Aristophanes’ classic comic play about women and war. As they re-assess and deal with the problems in their respective private lives, they recognize the parallels with the play and begin to realize that much has changed since the antiquity. Mai Zetterling draws direct parallels to her own life and career as well as to the joys and frustrations of being a creative woman of her time and place.

KATĖ TURI DEVYNIS GYVENIMUS

Ula Stöckl / 1968 / Vakarų Vokietija / 92 min.

Pirmasis ilgo metro Ulos Stöckl filmas yra apie penkias jaunas moteris, jų kasdienes patirtis, geidulius, seksualinius polinkius ir fantazijas. Visos penkios moterys užtikrintai žino viena: laisvė yra be galo patraukli. Taigi visos skirtingais būdais jos siekia, prie gyvenimiškų aplinkybių prisitaiko pagal charakterio savybes ir kiekviena tiki radusi individualią išeitį iš vargų ir kančių. Katarina geidžia gyvenimo be sentimentalių įsipareigojimų, Anė mokosi kairiųjų žargono, Gabrielė – verslininkė, kartojanti sau frazę: „Jei Jėzus būtų mylėjęs moteris, aš mylėčiau jį.“ Magdalena įsikibusi savo vyro Stefano, o jis tuo tarpu įsimyli kiekvieną jį padrąsinančią moterį. Kirkė yra atradimas. Ji, tobula moteris, yra išsilaisvinusi nuo priespaudos ir daro, ką nori. Moterys nuolatos juokiasi ir tyrinėja šansus moterų emancipacijai vyrų valdomame pasaulyje. Šis filmas laikomas pirmuoju feministiniu filmu, sukurtu po karo Vakarų Vokietijoje.

THE CAT HAS NINE LIVES

Ula Stöckl / 1968 / West Germany / 92 mins

The first feature film by Ula Stöckl is about five young women, their everyday experiences, desires, sexual behavior and fantasies. There is one thing that each of the five women knows for certain: freedom is very attractive. So they are all looking for it. Each woman, according to her character, adapts herself to her particular circumstances. Each of them believes to have found an individual way out of misery. Katharina yearns for a life without sentimental obligations and Anne is at the moment learning the left-wing jargon. Gabriele is involved in business, to herself she says: if Jesus had loved women, I would love him. Magdalena holds onto her husband Stefan with an iron grip. He, however, loves any woman who gives him encouragement. Kirke is a discovery. Kirke, the ideal woman, is not oppressed. She does whatever she wants. The women never stop laughing and explore the chances of female emancipation in a male-dominated society.

LENKIJOS DOKUMENTINIO KINO REŽISIERIŲ PROGRAMA

Lenkijos Liaudies Respublika / 90 min.

„Šie dokumentiniai filmai – tai kvapą gniaužiantys, originalūs, moterų režisierių užfiksuoti įrašai, pasakojantys apie patriarchalinę komunistinio režimo aplinką. Socialinę erdvę, kurioje lygybė tarp moterų ir vyrų buvo labiau propaguojamas idealas nei kasdienybės dalis“, – įsitikinusi Lenkijos kultūros ir kino tyrinėtoja dr. Anna Misiak. Filmų programa sudaryta tyrėjos atlikto tyrimo pagrindu iš Lenkijoje veikusios Dokumentinio kino studijos sukurtų filmų. Anna Misiak atliko kino studijos archyvo tyrimą, nuo užmaršties išgelbėjo ne vieną kino režisierės pavardę, o sukurdama skaitmeninį kūrėjų archyvą (womenundercommunism.com), įprasmino jas neparašytoje kino istorijoje. Kinotyrininkės kuruotoje programoje – socialinė kritika, lyčių vaidmenų kaitos poreikį įamžinę filmai, na ir, svarbiausia, kūriniai, kuriuose moterys galėjo sava kino kalba, autentišku žvilgsniu fiksuoti pamažėl į nebūtį slystančią kasdienybę.

Programme of Polish Documentary Film Directors

Polish People’s Republic / 90 mins

“These documentaries often contain breath-taking, original records of life under Communism from the perspective of women who operated in a patriarchal environment—a social space where equality between men and women was rather a propagated political ideal than an everyday reality,” says Dr. Anna Misiak, researcher of Polish culture and cinema. The programme is based on her research and consists of films made in the now defunct Polish Documentary Film Studio. Dr. Misiak has carried out a research of the Studio’s archive, rescued quite a few names of female directors from oblivion and included them into the yet-unwritten cinema history by establishing a digital female filmmakers’ archive (womenundercommunism.com). The programme, curated by her, consists of films that capture the need of social critique and change of gender roles and, most importantly, that allowed women to capture the slowly disappearing everydayness in their own gaze and language.

ARAJA

Margot Benacerraf / 1959 / Venesuela / 82 min.

Araja – pusiasalis Karibų jūroje, šiaurinėje Venesueloje. Vienas nederlingiausių regionų pasaulyje, kuriame žmogus priklausomas nuo jūros: druskos ir žuvies. Kuomet ispanai atrado šią žemę 1500 m., prasidėjo druskos – natūralaus Arajos resurso – išgavimas. Todėl šimtmečius ši žemė išliko viena turtingiausių Naujajame Pasaulyje, iš kurios pelnėsi ir piratai, ir kontrabandininkai, ir prekiautojai vergais bei perlais. Druska šių nuotykių ieškotojų buvo geidžiama kaip auksas… Po šio didingo laikotarpio Araja nugrimzdo užmarštin. Režisierė Margot Benacerraf pasakoja dvidešimt keturių valandų, vienos dienos Arajoje istoriją. Diena it vandens lašas panaši į kitas, nusidriekusias 450 metų istorijoje.

ARAYA

Margot Benacerraf / 1959 / Venezuela / 82 mins

A peninsula in the Caribbean in northern Venezuela—Araya. One of the most barren regions of the world, where man depends entirely on the produce of the sea: salt, fish. Since its discovery by the Spaniards in 1500, the exploitation of Araya’s natural salt marshes has been done by hand. For centuries, this land remained one of the richest in the New World, where pirates and slave-dealers mingled with smugglers and pearl-traffickers. For those adventurers, Salt, like Gold, was a coveted object… After this splendid period, Araya declined into complete oblivion. The story by Margot Benacerraf takes place over twenty-four hours, one day, in Araya. One day like so many others of these past 450 years.

FAD’JAL

Safi Faye / 1979 / Senegalas / 122 min.

Novatoriška senegalietė-prancūzė režisierė ir etnologė Safi Faye savo filme, kurio premjere įvyko Kanuose, tyrinėja istorijos pasakojimo tradiciją, kurdama gražų savo protėvių ūkininkavimu besiverčiančio kaimo vaizdinį. „Fad“ reiškia „atvykti“, o „jal“ – „dirbti“. Režisierė sako: „Jei atvyksti į šį kaimelį, pavadinimu Fad‘jal, privalai dirbti. Kuomet dirbi, esi laimingas, o jeigu nedirbi, žmonės iš tavęs juokiasi.“ Safi Faye šiame filme supina dvi jai savas kultūras – prancūzų ir Senegalo. Prancūzijoje istorija yra rašytinė ir jos mokoma mokyklose, o Afrikos istorija – sakytinės tradicijos ir perduodama iš lūpų į lūpas vyresnės kartos. Režisierė fiksuoja šį svarbų kaimeliui ir visai šaliai paprotinį – sakytinės istorijos perdavimo jauniausiems visuomenės nariams – procesą.

FAD’JAL

Safi Faye / 1979 / Senegal / 122 mins

In Fad’jal, which premiered at Cannes, the groundbreaking Senegalese-French filmmaker and ethnologist Safi Faye investigates traditions of storytelling through a beautiful portrait of her ancestral farming village. “Fad” means “arrive” and “jal” means “work”. The director says: “Work because when you arrive at this farming village called Fad’jal, you must work. When you work, you’re happy, and if you don’t work, people will mock you.” Director intertwines both of her cultures—French and Senegalese—in this film. French history is written and taught in schools, whereas African history is an oral tradition passed by the elders to the children. Safi Faye captures this process of passing the important history of the village and the country to the youngest people of the society.

VARDAS VIET, PAVARDĖ NAM

Trinh T. Minh-ha / 1989 / Vietnamas, JAV / 108 min.

Vietname gimusi Trinh T. Minh-ha šiame itin asmeniškame filme tyrinėja vietnamiečių moterų padėtį visuomenėje tiek iš šiuolaikinės, tiek iš istorinės perspektyvų. Naudodama šokį, tekstą, tautosakinę poeziją, interviu su Šiaurės ir Pietų Vietname ir Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančiomis vietnamietėmis, režisierė moterų balsu meta iššūkį oficialiajai kultūrai. Koncepcijos ir formos požiūriu kompleksiškas filmas „Vardas Viet, pavardė Nam“ tiria vertimo sunkumus, perkėlimo (išvietinimo) ir tremties temas, kritikuoja tradicinę visuomenę ir gyvenimą po karo. Prisiimdamas stiprią politinę poziciją, šis filmas suteikia balsą didelei Vietnamo visuomenės daliai, kuri nutildyta.

SURNAME VIET GIVEN NAME NAM

Trinh T. Minh-Ha / 1989 / Vietnam, USA / 108 mins

Vietnamese-born Trinh T. Minh-ha’s profoundly personal documentary explores the role of Vietnamese women historically and in contemporary society. Using dance, printed texts, folk poetry and words and experiences of Vietnamese women in Vietnam—both from North and South—and the United States, Trinh’s film challenges the official culture with voices of women. A theoretically and formally complex work, Surname Viet Given Name Nam explores the difficulty of translation and themes of dislocation and exile, critiquing both traditional society and life after the war. Assuming a strong political stance, this film gives a voice to an entire segment of Vietnamese society, otherwise forced to remain silent.

Lėtosios peržiūros | Slow Screenings

2019.12.12-2020.01.30

Programos kuratorės | Programme curators
Ona Kotryna Dikavičiūtė
Lina Kaminskaitė-Jančorienė
Mantė Valiūnaitė

Dizainerė | Graphic design
Emilija Žukauskaitė

Organizuoja | Organised by
Meno Avilys

Remia | Supported by
Lietuvos kino centras
Lietuvos kultūros taryba

Erdvė | Venue
Kino ir medijų erdvė Planeta | Space for film and media Planet
Goštauto g. 2

Renginiai nemokami | Free entry