Ekstremaliai sunkaus garso sklidimas Erdve

[ parengta bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos informacijos centru ]

Vasaros pabaigoje sėdžiu prie baro „Sveta Baar“ Taline ir klausau beprotiškų Vaidoto Darulio istorijų apie kadaise Giedraičiuose jo organizuotus metalo festivalius bei dabar jau nugriautus kultūros namus, kuriuose jie vykdavo. Atmesdamas žemiau juosmens siekiančius dredus (legenda sako, jog pradėdamas tarnybą kariuomenėje vaikinas juos nusirėžė, o baigęs vėl prisiaugino), Vaidotas prisimena ką tik matytą latvių Tesa pasirodymą ir apgailestauja, kad sustabarėjusi metalo scena, ypač Lietuvoje, nenoriai priima eksperimentus ir naujoves. Šalia sėdintys grupės nariai tikrai neprimena klasikinių ilgaplaukių metalistų odinėmis striukėmis, o jų kuriami garsovaizdžiai klaidžioja neapibrėžtose black metal, hardcore, sludge ir kitų stilių teritorijose. Būtent tuo grupės kūryba ir įdomi pasauliui – Taline jie viešėjo showcase festivalio „Tallinn Music Week“ kvietimu kaip vieni originaliausių šiandienos muzikos kūrėjų iš Lietuvos.

Erdve (pavadinimas rašomas be taško, pabrėžiant judėjimą, garso sklidimą erdve) gimė 2016 m. kaip V. Darulio (vokalas / gitara) projektas. Vėliau prisijungė bosine gitara grojantis Karolis Urbanavičius-Krizas, būgnininkas Valdas Voveraitis ir gitaristas Kristijonas Nenartavičius. Pastarasis kartu su Vaidotu groja ir eksperimentinio roko grupėje Sraigės efektas, kuri kitų metų pradžioje žada savo trečiąjį albumą „Tik ėjimas“.

Prieš kelerius metus kvartetas Erdve sudrebino Baltijos sunkiosios muzikos sceną – 2018-ųjų pavasarį jų debiutinį ir kol kas vienintelį albumą „Vaitojimas“ išleido šio žanro gigantai „Season of Mist“. Tai vienas skambiausių tarptautinių sandėrių Lietuvos sunkiosios muzikos istorijoje. 1996-aisiais Marselyje, Prancūzijoje, įkurta nepriklausoma muzikos įrašų kompanija „Season of Mist“ ekstremalios muzikos gerbėjų pagarbą visame pasaulyje užsitarnavo progresyviu požiūriu į šį žanrą, pradedant jau kultiniu tapusio norvegų Mayhem albumo „Grand Declaration of War“ išleidimu. Ilgainiui kompanija, dirbanti su tokiais vardais kaip Sólstafir, Morbid Angel, The Dillinger Escape Plan, Shining, Enslaved ir kitais, tapo savotišku kokybės ženklu ieškantiems ne tik kokybiškos, bet ir eksperimentinės sunkiosios muzikos.

Iš pradžių „Vaitojimą“ simboliniu 50-ies vienetų tiražu kasetėje išleido lietuviška leidykla „Ghia“. Grupė nesitikėjo, kad pirmasis albumas pasieks platesnę klausytojų auditoriją: „Mūsų ambicija buvo įrašyti ir perteikti tai, kas buvo sukaupta per gana daug metų, turint tik vieną konkretų tikslą – viską įrašyti patiems, išlaikant visapusišką kūrybiškumą tiek kompozicijos, tiek garso atžvilgiu, sukuriant labai asmenišką ir nuoširdų albumą.“ Tarptautinės leidyklos dėmesys tapo atkaklumo ir atsitiktinumo rezultatu – „Season of Mist“ paprastai net netikrina laiškų, gaunamų iš tūkstančių grupių su jų demo albumais. „Be to, patys sakė turėję išankstinę nuostatą, kad grupės iš Lietuvos geografiškai netinkamos dėl nepatogios logistikos koncertuojant ir dėl pasauliui visiškai nežinomos Lietuvos scenos“, – prisimena muzikantai.

Albume „Vaitojimas“ dera įvairios muzikos įtakos, agresija ir emocionalumas. Tamsi ir tulžinga muzika sublimuoja ir muzikantų, ir klausytojų neigiamą energiją. Grupė pasakoja albume nagrinėjanti sudėtingus žmogaus kūno ir sielos santykius su pasauliu. Jų muzika išreiškia nerimą ir beprotybę distopiškame mūsų dienų pasaulyje. Albumo koncepciją atspindi ir tapybiškas viršelis (jame itin stambiu planu nufotografuota užšaldyta jaučio gerklė), ir kūrinių pavadinimai: „Vaitojimas“, „Išnara“, „Prievarta“, „Apverktis“, „Pilnatvė“ ir „Atraja“.

Rugsėjo pradžioje Erdve surengė pasirodymą buvusiame Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime – tai tapo puikiu garso takeliu šiai skausmingai ir tragiškai vietai, kurioje lūžo ir žlugo daug likimų. Apie tai ir apie kitus dalykus kalbėjomės su Vaidotu Daruliu ir Karoliu Urbanavičiumi-Krizu. Kaip prasitarė patys muzikantai, tai – pirmasis lietuviškas rašytinis jų interviu.

Prisiminkime pirmąją Erdve repeticiją.

Vaidotas: Grupės pradžia buvo ilgai kontempliuota, kol įgavo konkrečią formą. Pirmąją dabartinės sudėties repeticiją lydėjo užtikrintumo jausmas, kai žinai, kad pasielgei teisingai, prisijungęs prie gerai pažįstamų ir talentingų žmonių, norinčių kartu kurti ir kažką pasakyti savo kūryba. Įprastai pirmieji kartai būna pilni nežinomybės, tačiau nuo pat pradžių žinojome, ką norime nuveikti ir kodėl tai darome.

Krizas: Sinergijos efektas ir į sodrią pilnatvę įvelkančių paskutinių trūkstamų muzikinių taškų sudėjimas.

Savo muzikos žanrą apibūdinate black metal / hardcore / sludge / experimental terminais, kartu pabrėždami, kad nesekate jokiomis šių žanrų taisyklėmis. Jei reikėtų palyginti jūsų kūrybą su kokiu nors meno kūriniu, kas tai galėtų būti? E. Muncho „Šauksmas“, o gal Š. Saukos darbai?

Vaidotas: Nesekti žanro taisyklėmis mums reiškia bandyti perprasti žanro subtilybes, pasiimti su savimi tai, kas tave labiausiai paliečia, ir interpretuoti savaip. Kiekvienas žanras turi kažką unikalaus ir atpažįstamo, bet tai greičiausiai nėra kūrybinė visuma, o tam tikri diferenciniai elementai, kuriantys nuotaiką, išsakantys požiūrį, visa kita yra procesas. Mums svarbiau muzikos pateikimo visuma, tarsi tarpdisciplininis menas, atlikėjo įtakų ir jo aplinkos emisija, išjautimas. Šiame kontekste žanras tau suponuoja ribas, kurias peržengęs gali patirti kūrybinį išsilaisvinimą, įgauti savo, o ne kažkieno kito balsą. Būtent todėl Olivier de Sagazano performatyvaus meno daugiasluoksniškumas, eksperimentavimas ir ekspresija yra įkvėpimo šaltinis mūsų kūrybai ir gyvenimui.

Krizas: Kaip muzika neįsivelka į vieną žanrą, taip ir vienintelis vizualaus meno kūrinys neatspindėtų visos kūrybos. Neretai muzikoje pasireiškiantį emocinį purvą, sakyčiau, galima pajausti per nespalvotą urbanistinį fotomeną, pavyzdžiui, per tamsiai niūrias Antano Sutkaus fotografijas.

Anglakalbiui pasauliui pavadinimas su trimis priebalsiais vienas po kito atrodo neištariamai. Net ir lietuviams jūs dažnai esat Erdvė. Ar ne per daug komplikuota?

Vaidotas: Labai norėtųsi racionaliai paaiškinti pavadinimo kilmę, tačiau kito varianto tiesiog negalėjo būti. Grupių, dainų, tekstų pavadinimai yra vienas dažniausiai pergalvojamų dalykų. Pavadinimas Erdve atsitiktinai atsirado su muzikos kūrimu nesusijusios diskusijos metu ir jausmiškai akimirksniu tapo neabejotinu kandidatu ateities muzikinio projekto pavadinimui. Toks užtikrintumo jausmas apima retai, todėl nusprendėme, kad leisime likimo apraiškai nuspręsti pačiai. Sunkiai įsivaizduočiau mus kitu pavadinimu, todėl apima nuojauta, kad nusprendėme teisingai, nepaisant nesusipratimų dėl linksnio ar priebalsių.

Krizas: Suprantama, Erdve tarimas nėra pats patogiausias liežuviavertys anglakalbiui, o linksnis užkliūva ir atsipalaidavusiam lietuviui, tačiau veikiau tai mažareikšmis reiškinys nei komplikacija. Giliau besidomintiems anglakalbiams yra žinoma „Ear-dveh“. Pavadinimas organiškai susiformavo Vaidoto ir Kristijono diskusijoje apie garsų pajautimą vaizdinėse plotmėse, o užsieniečių artikuliacinės kančios grupei suteikia papildomo kilmės identiteto (šypsosi).

2018 m. pradžioje nuskambėjo žinia: „Metalo grupės Erdve nariai džiaugiasi netikėta sėkme: jų albumą išleis viena stipriausių pasaulyje metalo muzikos leidybinių kompanijų „Season of Mist“.“ Praėjus pustrečių metų jau galite pasakyti, kokie šios sėkmės dividendai?

Vaidotas: Pirmasis ir pats svarbiausias dividendas buvo elementarus susipažinimas su muzikos industrijos vidine virtuve. Įgauta patirtis ir sukauptos žinios mums leidžia kurti atitinkamus lūkesčius ateičiai. Šiuo metu puikiai matome, kokia yra reali santykinai didelės leidybinės kompanijos funkcija ir įtaka. Tai leido identifikuoti sritis, kuriose patys turėtume susikaupti ir daug dirbti, neperleisdami atsakomybės kam nors kitam.

Apčiuopiamiausia nauda buvo pirmojo albumo sklaida ir grįžtamasis ryšys užsienio publikacijose. Šis aspektas mums buvo ypač naudingas kūrybos plėtojimui ir kartu paneigė tam tikras prielaidas, kurias buvome susidarę dėl užsienio klausytojų reakcijų į lietuvių kalbos vartojimą kūryboje – vyravo jausmas, kad užsienio klausytojai patys supranta, apie ką yra mūsų kūryba, nepaisant kalbos barjero.

Krizas: Iš tiesų šis bendradarbiavimas padėjo susikoncentruoti į kūrybą ir nesiblaškyti su tam tikrais darbais, kurie veikiau vargina „darančiuosius“ meną, pavyzdžiui, kur gaminti merchą, kaip pasiekti tam tikras užsienio auditorijas ir pan. – šio galvos skausmo atsisakėme. Tačiau visada yra kita medalio pusė: esam labai užsivedę kurti, rodyti savo darbus, tačiau tam tikros sąlygos visą procesą lėtina. Kitaip sakant – nemokamų pietų nebūna, jei ką nors gauni, kažkur bus nervinantis kabliukas.

Minėjote, kad prancūzų leidyklos atstovai jus iškart perspėjo, jog „grupės iš Lietuvos geografiškai netinkamos dėl nepatogios logistikos koncertuojant ir dėl pasauliui visiškai nežinomos Lietuvos scenos.“ Ar todėl beveik nekoncertuojate užsienyje?

Krizas: Pasiūlymų koncertuoti užsienyje tikrai gauname, tačiau juos atidžiai vertiname, analizuojame. Nesinori koncertuoti tik todėl, kad tai „užsienis“ – tai savaime nėra vertybė. Kai kurių pasirodymų atsisakėme todėl, kad jie būdavo netinkamu laiku. Buvome susikoncentravę į naują albumą ar į kitus mums įdomius meninius, kūrybinius projektus. Talino muzikos savaitė vyko tinkamu laiku, be to, tai šaunus renginys, kurį norėjome patirti ir save parodyti.

Vaidotas: Leidybinės kompanijos įžvalga šiuo klausimu yra teisinga, bet vėlgi tai priklauso nuo pačios grupės vizijos. Mes koncentruojamės į kūrybą, kuri yra esminė mūsų veiklos ašis. Koncertai užsienyje, iš pirmo žvilgsnio, skamba labai romantiškai, tačiau tai yra išskirtinai daug reikalaujanti muzikinės veiklos dalis. Mūsų didžiausias prioritetas yra grupės kūrybinis funkcionalumas, savaime turintis ir savo kainą. Kai koncertavimas užsienyje taps prioritetu bei pamatuojama siekiamybe, tarnaujančia mūsų vizijai, su tuo dirbsime užtikrinčiau.

Pasirodymas Talino muzikos savaitėje buvo vienas retų atvejų, kai grojote už Lietuvos ribų. Ką tokia patirtis suteikia jums, kaip kūrėjų grupei?

Vaidotas: Galimybė koncertuoti užsienyje, ypač ten, kur dar nesi grojęs, leidžia įvertinti, kaip tave priima publika, kuri greičiausiai nėra girdėjusi arba tik dalinai susipažinusi su tavo kūryba. Tai, be abejonės, yra šauni patirtis ir savotiškas iššūkis, atimantis tą saugumo jausmą, vyraujantį grojant namuose. Tai kartu yra ir galimybė geriau pažinti vienas kitą, kas mums, šiuo atveju, yra svarbiausias dalykas.

Krizas: Mums tai, pirmiausia, buvo geras laikas pabūti kartu. Fainas teambuildingas. Kita vertus, labai džiaugiamės, kad pirmas mūsų koncertas užsienyje buvo būtent ten. Geras, kokybiškas renginys, kur buvo galima mėgautis grojimu dėl nieko nesiparinant. Kai mėgaujiesi pats, gali ir klausytojui kokybišką produktą pateikti. Džiaugiamės feedbacku, patvirtinusiu, kad prakaitavome tinkamai (šypsosi).

Savo pasirodymus rengiate ypatingose erdvėse: pernai bažnyčioje, šiemet kalėjime. Vienoje jų žmonės patirdavo dvasinį pakylėjimą, kitoje – fizinį suvaržymą. Koks jausmas groti tokiose stipraus emocinio krūvio vietose?

Krizas: Atsakymą, koks tai jausmas, tiksliai pateikei savo klausime – stiprus emocinis krūvis tiek atlikėjams, tiek klausytojams. Koncertams šiose vietose atskirai pritaikome programas, modifikuojame turimus kūrinius, siekdami sukurti ypatingą spektaklį per muzikinę ir vizualinę sintezę.

Vaidotas: Grojimas tokiose vietose yra tarsi mūsų kūrybos tąsa – galimybė komunikuoti savo muziką ir meną ten, kur tai daryti nėra įprasta, išėjimas iš komforto zonos, naujos patirties ieškojimas, nepatogumas. Klausiame savęs, ar apskritai reikėtų taip daryti, kokios reakcijos sulauksime. Sprendžiant iš didžiulio publikos susidomėjimo minėtais renginiais, galime daryti išvadą, kad publikai, kaip ir mums, tai yra įdomu, nepatirta. Jaučiamės dalyvaujantys patirties procese kartu su publika, o ne tik suteikiantys tą patirtį. Toks yra pasirinktos erdvės vaidmuo – esame laidininkas tarp klausytojo ir erdvinio objekto. Jausmą sunku apibūdinti. Pasiruošimo bei atlikimo prasme tai kardinaliai skiriasi nuo standartinio koncerto varianto, ko mes ir siekiame, kitaip net nebandytume to daryti. Abiems atvejais lydėjo baimė, neužtikrintumas, vėliau ekstazė, džiaugsmas ir, galų gale, sentimentai.

Po koncerto kalėjime užsiminėte, jog pasijutote pažeidžiami. Kas slepiasi po ekstremalia Erdve garso siena?

Krizas: Kiekvienas klausytojas mato Erdve skirtingai. Vieniems tai daug agresijos, kitiems ekspresijos, o tretiems – skausmo. Manau, visa tai ir slepiasi. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad po Erdve garso siena slepiasi ir tekstai, o specialiai parinktos vietos, atrodo, padeda išgauti visas tas vidines emocijas viename burbule. Kažkas sakė, kad tai kaip orgazmas – visos stiprios emocijos vienu metu.

Vaidotas: Ekstremalumas muzikoje koherentiškai transliuoja aštrias emocijas. Visų pirma, turbūt slypi emocinis užtaisas, išgyvenimų interpretacijos, mūsų santykis su aplinka. Save vertinti labai sunku, todėl nenoriu teigti, kad tai, kas slypi po mūsų garso siena, būtų neabejotinai kažkaip įdomu ar svarbu – paliekame tai subjektyvumui. Tačiau galiu pasakyti, kad tai tarsi atvira mūsų gyvenimų savirefleksija – iš čia ir kyla jautrumas. Gal vis dėlto mūsų kūryboje išjautimas nėra toks svarbus kaip bandymas suprasti, kas mus verčia taip jaustis.

Kokie jūsų santykiai su Sraigės efektu, kur groja pusė Erdve muzikantų?

Vaidotas: Neišvengiamai Sraigės efektas turi daug panašaus požiūrio į kūrybą. Daug bendraujame tarp grupių, padedame vieni kitiems, tačiau abu projektai turi savo tikslus ir vizijas, todėl esame linkę atskirti veiklas ir realizuoti jas skirtinguose kontekstuose.

Radijo laidos „Audronaša“ vedėjas Gediminas, kalbėdamas apie lietuvišką metalo sceną, sakė: „Vilniaus kvartetas Erdve šiandien yra bene stipriausi tiek kūrybiškai, tiek atlikimo prasme“. Kaip jums „iš viršaus“ atrodo vietinė sunkiosios muzikos scena ir kokie jos rifai patinka labiausiai?

Vaidotas: Esame dėkingi ir pamaloninti girdėdami tokius vertinimus, tačiau, nors ir turim daug entuziazmo bei tikime tuo, ką darome, savęs sureikšminti nesame linkę. Galiu tik pasidžiaugti, kad vietinėje sunkiosios muzikos scenoje atsirado daugiau bendravimo bei palaikymo tarp grupių, juolab kad scena yra labai maža ir visi daugiau mažiau yra pažįstami. Pasakysiu gal tik šiek tiek kritikos, kuri galėtų būti pritaikyta ir mums patiems: norėtųsi daugiau kūrybinio produktyvumo iš grupių – matau daug koncentravimosi į koncertus tose pačiose vietose ir mažai leidinių, singlų bei klipų.

Krizas: Nesijaučiame esantys ar žiūrintys „iš viršaus“ ir galintys vertinti. Tai kiekvieno skonio reikalai.

Kodėl jums aktualios sociopolitinės temos, o ne metalui būdingos variacijos satanizmo, okultizmo, religijos, mirties, savižudybės ir kitomis temomis?

Krizas: Erdve atsiradimo nesąlygojo poreikis ar noras tęsti kažkieno tradicijas, laikytis kanonų ir šaukti apie tai, kas tau nevirpina žiuželių ir yra tolima. Kitaip tariant, kūrybiniai šablonai mums nerūpi. Aktualiausia yra tai, kas mums įdomu, ką dažniausiai užčiuopiame bendraudami, ką patiriame, kas yra šalia ir taip pat tolimame horizonte vykstantys procesai, vienaip ar kitaip, tiesiogiai ar netiesiogiai paliečiantys ir mūsų kasdienybę.

Vaidotas: Beveik visos išvardytos temos yra sociopolitinės, nors šis apibūdinimas irgi nėra visiškai tikslus mūsų kūrybiniam naratyvui apibūdinti. Mums aktualu yra gyvenimas, kad ir kaip plačiai tai skambėtų. Mus domina tikras, grynas, žemiškas gyvenimas. Su visais jo nusivylimais, netektimis, laimėjimais, grožiu, džiaugsmu, meile, neapykanta, sąžine, morale, alkoholiu, priklausomybėmis, beprasmybe, veidmainiškumu, pamokomis, susitaikymu ir neišvengiama mirtimi. Semiamės įkvėpimo iš to, ką matome savo aplinkoje, ir to, kas priverčia mus ką nors jausti egzistuojant gyvenimo tėkmėje. Jokia kažkieno kito išgryninta koncepcija, teiginys ar įžvalga neįkvepia taip, kaip tai, kas vyksta tavo akyse ar yra patiriama savu kailiu realiame gyvenime, už tavo saugios sienos. Mes kvėpuojame gyvenimu, stebime aplinką, žmones, bandome suprasti, kas svarbu, o kas ne, interpretuojame savo patirtis. Materialo yra tiek, kad galėtum išprotėti. Visa tai sunku perkelti į kūrybą, tačiau laiko, tikimės, turime dar daug.

Kolegos iš „Šuntančio trigrašio“ pastebėjo, kad jūsų debiutinis albumas „Vaitojimas“ neabejotinai savo kartele užkrovė nemažą atsakomybę projekto tąsai. Ar jaučiate šią atsakomybę kurdami antrąjį albumą?

Vaidotas: Atsakomybė suteikia gyvenimui prasmės, tai priverčia keltis iš lovos. Atsakomybė yra kūrybos variklis, jos nebuvimas reikštų pasidavimą, kūrybinį išsikvėpimą. Tai galimybė tobulėti, bandyti pranokti save, išmokti ką nors naujo. Mums kūryba nėra tiesiog kažkoks emocinių nuotekų varvinimas iš negalėjimo susigyventi su gyvenimo realybe, todėl visus kūrybinius iššūkius priimame kaip būtinybę. Tikslas būtų toliau pasakoti savo istoriją, kaip ir gyvenime, su visais pokyčiais, niuansais, netikėtais posūkiais. Tikimės, netolimoje ateityje būti konkretesniais dėl naujos kūrybos pateikimo.

Krizas: Savo pasirodymuose tikrai nemažai grojame naujų kūrinių, publika juos, atrodo, priima puikiausiai, todėl nesibaiminame. Vienaip ar kitaip, grojam tai, kas mums rūpi ir nuo ko mums gera, tai, kai jau niekam nebepatiks, užsidarysime rūsyje ir toliau kaifuosim (juokiasi).

Internete:

facebook.com/erdvelt

erdvesom.bandcamp.com