[ parengta bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos informacijos centru ]
Nors karantino pradžioje atrodė, kad netrukus viską nuneš kūrybinis cunamis, taip neatsitiko. Netgi priešingai, daug įvairiausių premjerų buvo atidėta, o atlikėjai, pabandę koncertuoti internete, greitai suprato, kad tai nepakeis gyvų pasirodymų. Vis dėlto kai kam šis priverstinis sustojimas priminė dalykus, kuriems iki tol vis pritrūkdavo laiko. Vienas tokių – muzikos prodiuseris ir gitaristas Eligijus Žilinskas, vieną po kito pristatantis savo projekto Sungazer kūrinius.
2019-ųjų pabaigoje pasirodė pirmasis Sungazer kūrinys „Virš debesų“ – ant išplaukusių gitarų jame sklendžia Saulės Laurinaitytės vokalas. Tos pačios Saulės, kurios krištolinis balsas skamba 1994-aisiais išleistoje kasetėje – šiauliečių muzikantų rinktinės Žuvys albumas buvo vienas ryškesnių nušvitimų to meto Lietuvos nepriklausomos muzikos scenoje. Įdomu, jog šiuos du projektus sieja ne tik Saulė, tačiau ir būgnininkai Mundinai – Sungazer mušamaisiais groja Vytauto sūnus Aivaras.
Eligijus Žilinskas tuo metu dar buvo kiek per jaunas, tačiau nedvejodamas nėrė į pirmosios „lietuviškojo Mančesterio“ (taip melomanų buvo vadinami Šiauliai, kuriuose 9 dešimtmečio pabaigoje atsirado daug nepriklausomos muzikos kūrėjų) bangos sukeltus raibuliavimus ir spėjo sudalyvauti projekte Soda, kuriame grojo buvę Bix ir Lygiailyja nariai. Vieną pirmųjų jo kūrinių atlieka Aura ir Diva – jį galima išgirsti 1998-aisiais išleistame rinkinyje iškalbingu pavadinimu „Stabdyk nusikalstamumą“. Vėliau Eligijus kaip kviestinis gitaristas dalyvavo įvairiausių atlikėjų įrašuose ir koncertuose: Gyčio, Lainiaus, Rūtos Ščiogolovaitės, Vairo, Kastyčio Kerbedžio ir daugelio kitų.
O štai laisvalaikiu gimė asmeninis kūrėjo projektas Sungazer, kiekvieną jo kūrinį atlieka skirtingas vokalistas: jau minėta Saulė, Paulius Ignatavičius, Godumi, Gerda Petravičiūtė, Gabija Petrauskaitė ir vienas Šiaulių scenos veteranų, buvęs Lygiailyja vokalistas Martynas Juchnevičius-Marts. Šių metų pradžioje buvo paleistas ir kūrinio „Lights“ vaizdo klipas. Sungazer pasirinktas muzikos žanras, shoegaze pastaraisiais metais išgyvena pakilimą.
Shoegaze yra nepriklausomo roko subžanras, atsiradęs Jungtinėje Karalystėje 9 dešimtmečio pabaigoje. Jam būdingas išplaukęs prigesintas vokalas, efektais ir aidais iškraipytos gitaros ir didžiulio garso siena. Pavadinimą sugalvojo britų žurnalistai, norėdami apibūdinti, kaip scenoje atrodo naujosios psichodelikos bangos atlikėjai: nuleidę galvas, užkritusiais plaukais jie beveik nebendraudavo su publika ir visą laiką žiūrėdavo į savo gitarų efektų pedalus. Tiesa, pats Eligijus pripažįsta, kad jo grojama muzika artimesnė dream pop, kurio gitarų siena ne tokia aukšta ir intensyvi, o vokalui skiriama žymiai daugiau dėmesio.
Kas tavo gyvenime atsirado pirmiau: muzika ar gitara?
Žinoma, muzika, ją atradau ankstyvoje vaikystėje, dar darželyje pradėjau groti pianinu, nuolat lydėjusiu iki pat paauglystės. Bet tuomet atradau visiškai naują sau instrumentą – gitarą. Pradėjau savarankiškai mokytis ja groti. Ko gero, mokausi iki šiol.
Dažniausiai gitaristai nori būti priekyje ir groti nesibaigiančias soluotes. Tavo pasirinktas kelias atrodo kiek kitoks. Galbūt tai lėmė vienas ar kitas gitaristas, kuriais žavėjaisi paauglystėje?
Niekada nesiveržiau būti solistu, groti 100 natų per laiko vienetą, tada pradeda dominuoti technika, nebe muzika. Pastebėjau, kad man geriau būti kūrinyje, užpildyti ritmais, harmonija visą muziką. Visada norėjau būti labiau visumos kūrėjas, o ne melodistas. O gal tiesiog esu atradęs tą savo natą, turbūt man jos nebereikia ieškoti iš to šimto vienetų. Kaip ir visi paaugliai, norėjau būti panašus į vieną ar kitą gitaristą. Teko ir pačias žinomiausias solo partijas pasimokyti, kopijuoti. Bet visada buvo įdomiau, kaip susidaro kūrinys, kokios jo dedamosios.
Rimantas Kmita knygoje „Pietinia kronikas“ daugelio nuomone taikliai nupiešė 10 dešimtmečio Šiaulius. Iš kokio rajono pats esi kilęs ir ar susitapatinai su kūrinio herojais?
Užaugau Kuršėnkelio rajone, vėliau gyvenau centre, niekada nebuvau Pietinio gyventojas. Bet 9 dešimtmetyje Šiauliuose teko ir „štukas“ siūti, ir džinsus pagarinti, ir gipsą palipdyti… Kažkaip reikėjo suktis, nors buvau gana jaunas. Tikrai nesitapatinu su kronikų herojais, labiau norėčiau, kad tokio laukinio laikotarpio mums nebūtų tekę pergyventi.
Suprantama, tačiau šis laikotarpis turbūt daug ko ir išmokė. Beje, ką reiškia „siūti štukas“?
Tas laikas turbūt labiausiai padėjo suvokti, kad esu nebe vaikas, kad gyvenime reikia daug dirbti, ieškoti išeičių ir bandyti projektuoti ateitį pačiam. Juk darbas pats nenusidirbs. Kad ir siūti „štukas“ – tai reiškia, kad moka už vienetą (tais laikais tas siuvinys vadinosi „štuka“). Kuo greičiau ir daugiau vienetų/štukų pasiūsi, tuo didesni ir greitesni pinigai. Tuos siuvinius (džinsai, striukės, megztiniai ir pan.) veždavo gilyn į Rusiją ar dar kokią šalį parduoti jau kiti žmonės, bet kartais pamatydavau vaikštančių „štukom“ apsirengusių ir čia. Keistas jausmas.
Maždaug prieš 30 metų Šiauliai kunkuliavo nepriklausomos muzikos energija. Kaip šiandien skamba šis miestas?
Šiauliuose yra nemažai kuriančių, muzikuojančių jaunų kūrėjų, muzikos grupių. Visus juos puikiai matau, pastebiu. Retkarčiais jie sužiba Lietuvoje ir dabar. Deja, erdvės, kur jie galėtų save parodyti, koncertuoti, išreikšti savame mieste, visiškai nėra. Manau, šiuo metu norinčiam koncertuoti ir būti matomam Šiauliuose tiesiog nėra galimybių. Ir nemažai jaunų žmonių išvažiuoja kunkuliuoti į Vilnių, Kauną, Klaipėdą, gal užsienį. Dalis bando tai daryti internete, bet tai ne tas pats.
Dalyvavai projekto Soda veikloje kartu su Bix ir Lygiailyja muzikantais. Kaip suprantu, spėjai užtikti laikus, kai Šiaulius vadino lietuviškuoju Mančesteriu ir tai buvo vos ne Lietuvos muzikos centras.
Puikiai pamenu laikus, kai vos ne kiekvieną savaitgalį Šiauliuose vykdavo patys įvairiausi koncertai, festivaliai, net alternatyvios muzikos diskotekos. Galėjai rinktis, į metalo ar į pankroko koncertą eiti, pabendrauti su bendraminčiais. Ir čia tikrai buvo alternatyvios muzikos kalvė: Bix, Lygiailyja, Žuvys, Gin‘Gas, Soda, Apatija, Brainers, Axis, Tabz ir dar daugybė kitų. Manau, sunku būtų rasti šiaulietį muzikantą ar grupę, su kuriais nebūčiau turėjęs bendrų projektų ar koncertų. Tuo labai džiaugiuosi.
Su kuriais jų geriausiai sulipo energetika ir pridarėt įdomiausių dalykų?
Kažką išskirti būtų sunku. Pavyzdžiui, turėjau pakeisti Brainers gitaristą jų debiutinio albumo pristatyme „Tamstoje“ ir reikėjo labai greit išmokti visus jų kūrinius. Apatijoje grojau būgnais, daug koncertavom, net albumą įrašėm. Su Bix muzikantais ir Remigijumi Ruokiu iš Gin‘Gas sukūrėme socialinio roko grupę Dalyvis, įrašėm albumą, kurio dėl neaiškių priežasčių taip ir nepagrojo nė viena radijo stotis. Nė su vienu nesam susipykę, bendraujame iki šiol, kartais tenka prisidėti įrašant gitaras ir pan.
Pagrindinė Sungazer idėja – projekto muzikos stilius ir garsai, paveikti tam tikro muzikos žanro. Galima spėti, jog kalbama apie shoegaze’ą. Tačiau jo atstovai žiūrėdavo sau į batus, tiksliau efektų pedalus, o tu nukreipei žvilgsnį į… saulę?
Na, į efektų pedalus jau atsižiūrėta, ten gaze’inti prasmės nebematau, bet juk gyvenam Saulės mieste. Pakelkim akis virš debesų. Ne veltui pirmą Sungazer dainą padainavo Saulė Laurinaitytė. Esu labai jai dėkingas, dar labiau džiaugiuosi, kad su Saule netrukus bus ir dar vienas kūrinys.
Žvelgiant į Eligijaus Žilinsko diskografiją, kyla nuostaba, iš kur, kaip ir kodėl atsirado Sungazer su shoegaze’u?
Jau ilgą laiką esu kviečiamas dalyvauti kaip sesijinis gitaristas įrašuose, kitų atlikėjų koncertuose, taip pat tenka daryti kitiems aranžuotes, prodiusuoti. Tai labai praturtina kaip instrumentininką, bet šiek tiek pristabdo, suvaržo kaip kūrėją. Visada buvau kuriantis muzikantas, turbūt natūralu, kad prisikaupė muzikinių idėjų, atsirado noras jas užfiksuoti O kodėl shoegaze? Gal kad mano žmona melomanė ir šio žanro muzikos namie niekada netrūksta? Sunku pasakyt, nemėgstu sudėlioti visko į lentynėles, stilius ar žanrus. Tiesiog labai mėgstu tokį gitarų skambesį, debesį, kuris kabo virš muzikos.
Žmona melomanė skamba kaip muzikanto svajonė! Kokie buvo jos atsiliepimai išgirdus pirmuosius Sungazer bandymus?
Atsiliepimai buvo geri. Man labiausiai patinka, kad ji iškart kaip klausytoja pasako, kas kurioje vietoje nepatinka, galėtų būti kitaip. Džiaugiuos, kad turiu aiškią nuomonę šalia, kartais kuriant to labai reikia. Būna, kad ir pasiginčijame, nes per anksti parodau kūrinio užuomazgas. Pats jau „girdžiu“, kaip bus, kai kūrinys artės prie pabaigos. Dabar išmokau neberodyti pradinės stadijos dainų.
Prieš kelerius metus vieni shoegaze meistrų My Bloody Valentine ir Slowdive po daugiau nei 20-ies metų pertraukos išleido naujus albumus, o pats žanras susilaukė dar didesnio dėmesio nei savo laikais. Ar tai turėjo įtakos Sungazer užuomazgoms? Kokia tavo pažintis su šiuo stiliumi ir kuo jis tave žavi?
Šios grupės neturėjo man absoliučiai jokios įtakos. Juokingiausia, kad aš jų prabėgom pirmą kartą gyvenime paklausiau tik įrašęs pirmas kelias savo dainas, tiesiog atrodė nepadoru būti nesusipažinus, kaip sakai, su stiliaus meistrų kūryba. Ir labai maloniai nustebau suvokęs, kad šis žanras po truputį grįžta į klausytojų akiratį. Kalbant apie Sungazer, dabar jau manau, jog tai labiau dream pop, nei tas tikrasis shoegaze. Na, bet palieku spręst melomanams.
Šiaip ar taip, pirmoji mano pažintis su šiuo skambesiu įvyko paklausius kelių Lush, Kitchens of Distinction, Cocteau Twins plokštelių, rastų „Tango“ studijoje.
Rašoma, jog Sungazer suteikė vokalistams galimybę išbandyti save kitu stiliumi. Kaip juos atsirinkai ir kuris labiausiai nustebino? Pvz., man vieną labiausiai įstrigusių kūrinių „Prašau“ atlieka net ne-visai-dainininkas, o labiau-aktorius, režisierius Paulius Ignatavičius…
Pirmiausia buvo mintis, kad dainuos tik šiauliečiai, bet juk jų nėra daug. O kaip atsirinkau? Įrašiau pirmą dainą ir supratau, kad niekas kitas jos taip nepadainuos kaip Saulė. Taip pat buvo ir dar su keletu dainų. Bet Šiauliuose kuria ir nemažai ne šiauliečių, kad ir Paulius Ignatavičius, su kuriuo užsimezgė bičiulystė teatro projektuose, jo kinematografiškas vokalas puikiai išpildė dainą. Iki šiol labai noriu tą dainą vizualizuoti. Be galo nustebino Godumi (Goda Žukauskienė-Cunabula) dainoje „Nebijau“. Ją įrašinėjant, Goda, ko gero, nustebo dar labiau nei aš. Beje, yra ir šios dainos remiksas, kurį padarė prodiuseris Fingus (taip pat šiaulietis), padedantis man su techniniais sprendimais.
Žinoma, kalbinu, kviečiu bendradarbiauti įvairius vokalistus iš visos Lietuvos. Deja, vieni užsiėmę savo veiklomis, kiti išgyvena krizes ir pan. Tad kviečiu šį pokalbį skaitančius vokalistus: jei girdite save tokioje muzikoje, drąsiai susisiekite su manimi.
Kaip manai, kodėl efemeriškos gitaros, skirtingai nuo Latvijos ar Estijos, Lietuvoje beveik nesusilaukia dėmesio nei iš muzikantų, nei iš publikos? Galima prisiminti vos kelis pavadinimus…
Na, kodėl, yra tų mėgstančių ir klausančių nemažai. Tą rodo ir kelios grupės socialinėje erdvėje, pažįstu nemažai tokių gitarų klausytojų. Gal didesnė bėda, kad ta muzika nesulaukia atgarsio radijo ar televizijos laidose.
…nors, atrodytų, dabar alternatyvinė muzika Lietuvoje kaip tik labai populiari – tokios gitarinės grupės kaip ba., Garbanotas, Abudu, Colours of Bubbles ir kitos turi daugybę gerbėjų…
Teko girdėti vieno jauno muzikanto nuomonę, kad išvardintos grupės yra pagyvenusių žmonių muzika. Tad laikas bėga ir ta alternatyva darosi nebeaišku kam. Tiesiog patogus terminas.
Ką manai apie bendravardžio electro-jazz dueto iš JAV Sungazer kūrybą?
Tiesą sakant, iš pradžių sugalvojau savo pavadinimą, o tuomet, paguglinęs, ar jis laisvas, radau šią grupę. Žinoma, paklausiau. Net labai patiko, mėgstu eksperimentinę, progresyvią muziką. Bet pavadinimo neatsisakiau, nes Sungazer tiesiog atspindi mano idėją visu 100 procentų.
Be daugybės kitų projektų, dalyvavai muzikiniame spektaklyje pagal Charleso Bukowskio eiles. Taip pat groji ir spektaklyje „Remyga“ pagal jau minėto R. Kmitos kūrinį. Ką manai apie teatro ir muzikos simbiozę – ar tai kūrybos laukas, kurį norėtum daugiau kultivuoti?
Pirmieji mano darbai su teatro žmonėmis – „Krioklys po ledu“, „Pilmatis“ – buvo labiau poezijos ir muzikos samplaika. Na, o debiutas spektaklyje, kuriame groju gyvai, – to paties P. Ignatavičiaus „Vasarvidis“. Oskaro Koršunovo „Remygoje“ visą muziką kūrėme ir atliekame gyvai su grupe. Teatras be muzikos, kaip ir kinas ar gyvenimas, būtų tuščias ir, ko gero, nykus. Smagu kurti tą garsų įtaigą spektaklyje, visai kita, paveikesnė patirtis nei arenose.
Kas bendro tarp shoegaze ir motociklo, išskyrus tai, jog abu šiuos dalykus galima susieti su Eligijumi Žilinsku?
Motociklu aktyviai važinėju 8 metus. Kartais tos laisvės kelionės parveža naujų idėjų kūrybai. Ir, žinoma, mano šalme yra puiki garso sistema, kurioje ir skamba shoegaze’as, kaip atsižiūrėjau į efektų pedalus, taip ir variklio garso jau atsiklausiau.
Pasak prancūzų rašytojo Stendalio, aukščiausioji meno forma yra muzika, o visos kitos tik nori ja tapti, įvairios meno formos vaizduoja ką nors kita, o muzika yra pati savaime. Sutiktum su juo?
Visiškai sutinku. Dažnai žiūrėdamas filmą pagalvoju, ar be muzikos jis taip pat įtrauktų? Dar visada smagu pasižiūrėti į šokančius žmones ekrane be garso. Ką jie darytų be muzikos?
Pabaigai, tavo paskutinis muzikinis atradimas?
Interneto radijo stotis decayfm.com. Belieka tik pasvajoti apie tokio tipo radiją Lietuvoje.
Internete:
Komentarai