Premjerą su negalią turinčiais aktoriais „Šventė“ pristatanti Kamilė Gudmonaitė: „Mane domina visuomenės „akloji zona“

„Psichoterapiniu požiūriu mano pastarųjų kūrybinių metų klausimas būtų toks: kaip
integruoti tas visuomenės dalis, kurias nesąmoningai pasirenkame pamiršti?“ –
mintimis dalinasi režisierė Kamilė Gudmonaitė, naujausiame spektaklyje „Šventė“
dirbanti su negalią turinčiais aktoriais. Premjera – jau rugsėjo 16, 17 d. ir spalio 15 d.,
OKT/Vilniaus miesto teatre. Apie artėjančią premjerą kalbamės su režisiere.

Kamile, Tavo naujasis spektaklis „Šventė“ dar skendi paslaptyje, žinoma tik tiek, kad
jis pasakojama apie negalią turinčius žmones. Gal gali papasakoti plačiau? Kaip gimė
spektaklio idėja ir kaip ji tapo kūnu?

Tai spektaklis, į kurį pakviečiau vaidinti skirtingas negalias turinčius žmones: fizines
(regėjimo, judėjimo), psichikos (šizofrenija, šizoafektinis sutrikimas), protines. Lietuvoje
neįgaliųjų yra 9 proc. visų gyventojų, tad kas dešimtas gatvėje galėtų būti neįgalus. Nors
negalia nebūtinai fiziškai pastebima, visgi gali susidaryti įspūdis, kad neįgaliųjų Lietuvoje
išvis nėra. Akivaizdu, kad jų socialinis aktyvumas ir dalyvavimas – itin ribotas, jie gyvena
uždarai, mokosi atskirose, jiems skirtose mokyklose. Man buvo svarbu pažvelgti į neįgalumą
kaip į patirties dimensiją, išklausyti ir išgirsti, ką patiria ir išgyvena patys neįgalieji. Tai
pirmasis mano bandymas kurti spektaklį su tam tikra socialine grupe, kurios atstovai patys
vaidina scenoje, tačiau ne pirmasis jas integruojant: prieš keletą metų Vilniaus Jaunimo teatre
įvyko spektaklio „Sapnavau sapnavau“ premjera, kurio dramaturginis pagrindas – pokalbiai
su nuteistaisiais iki gyvos galvos bei aukomis, praradusiomis artimąjį nusikaltimo metu, taigi,
mane domina visuomenės „akloji zona“: vieta, kurios vairuojant automobilį nesimato
jokiuose veidrodėliuose. Tam skiriu didžiąją savo kūrybos dalį: psichoterapiniu požiūriu
mano pastarųjų kūrybinių metų klausimas būtų toks: kaip integruoti tas visuomenės dalis,
kurias nesąmoningai pasirenkame pamiršti?

Spektaklio „Šventė“ dramaturgija kurta daugiau nei pusę metų repeticijose – pirmasis darbo
etapas buvo medžiagos rinkimas bei sisteminimas bandant suvokti, kokios temos yra svarbios
patiems negalią turintiems žmonėms. Susėdę ratu, primenančiu grupinę psichoterapiją,
pirmąjį pusmetį tiesiog kalbėjomės, o mūsų įrašyti ir transkribuoti pokalbiai vėliau tapo
pagrindu pjesei.

Ką naujo apie neįgaliuosius sužinojai kurdama spektaklį ir ką naujo sužinos žiūrovas?
Kartu su rašytoja, dramaturge Laura Švedaite tyrinėjome savo pačių santykį su neįgalumu,
„sveiko kūno“ santykį su kūno deformacijomis, ir atradome, kad tai, kas yra neįgalu, skiria
labai menka riba: kai kurios mūsų pačių asmenybės dalys dažnai priverčia jausti neįgalumą,
negebėjimą, kai kurios mūsų kūno ar proto savybės taip pat gali mus įkalinti savęs
nepriėmimo ir nesusitaikymo su savimi rate.

Supratome, kaip svarbu žvelgti į Kitą, kitokį, galų gale, priešais stovintį žmogų, nes jis iš
tiesų mums padeda pažinti save. Juk jei kažko negalime ar nenorime priimti, gali būti, kad
nenorime priimti savo dalies, kuri veidrodiniu principu atsispindi kitame žmoguje. Taip pat
labai liūdino tai, kad neįgalieji yra atskiriami. Dažniausiai tai vyksta nemanant, kad jų
subkultūra galėtų puoselėti tam tikrą alternatyvią sinestetinę ar ypatingą egzistencinę
pasaulėjautą: kai kurie klausos, regėjimo negalias turintys asmenys yra išvystę puikius
taktilinius bei klausos gebėjimus, tačiau dažniausiai jų pasaulėjauta yra izoliuojama, matant
ne jos privalumus, o tik tai, kas neigiama. Todėl jie priversti suvokti pasaulį taip pat, kaip
neturintys negalios, nors galėtų matyti pasaulį kitokį, kitaip, turiningiau.

Man atrodo kraupi „normalizavimo“ politika. Juk būtent skirtingumas yra pergalės ir orumo
šaltinis, ir norisi tiek pačiai sau duoti leidimą būti autentiškai, tiek neįgaliesiems, kurie, tiesą
sakant, yra neįgalūs tik dėl „sveiko“ ir „normalaus“ proto primestos perspektyvos.

Labai noriu pasidžiaugti ir mūsų komanda: kūrybos procese dalyvavo choreografas Mantas
Stabačinskas, scenografė Barbora Šulniūtė, kompozitorius Simonas Šipavičius, šviesų
dailininkas Vilius Vilutis. Visiems spektaklis buvo tam tikra kelionė savo įvairumo link, tad ir
spektaklis išėjo kaip kvietimas į šventę: kvietimas švęsti egzistenciją, pasireiškiančią galybe
skirtingumų.

Savo spektakliuose nuolat kalbi apie žmones ir jų grupes, kurie yra arba atstumiami
visuomenėje vyraujančių normų, arba tų normų formuojami. Kaip manai, ar tokia
situacija Lietuvoje dar nepradeda keistis, ar mes patys dar netapome tokie laisvi, kad
galėtume patys prisiimti atsakomybę ir kurti naujas vertybes?

Be abejo, pokytis matosi, jaučiu didelį jaunų žmonių susidomėjimą socialiniais klausimais,
panašu, kad vyksta šiokia tokia transformacija. Tačiau kartu su vienu požiūriu, stiprėja ir
kitas, visuomenėje matyti stiprus susiskaldymas, segregacija, kuri, deja, aiškiai parodo, kad
vis dar gyvename neapykantos ir nepakantumo zonoje. Laisvi mes tapsime tada, kai užuot
akivaizdžiai susipriešinę ir pykęsi gebėsime kalbėtis net su tais, su kuriais mūsų vertybės ar
požiūris nesutampa.

Menininkę, režisierę, daug kas mato kaip kuriantį ir visuomenei įtaką daryti galintį
žmogų, bet taip pat dažnai matome ir tamsiąją kūrybinio gyvenimo pusę, blaškymąsį
įvairių projektų mėsmalėje, nuolatinę artėjančių terminų šmėklą. Kaip šioje mėsmalėje
neišsekti kūrybine prasme, kas palaiko šiuolaikinę kūrėją?

Kartais reikia ir išsekti! Tačiau iš tiesų labai svarbu retkarčiais atsiskirti, pabėgti, pabūti tylos
„tarpuose“, nebijoti, kad traukinys nulėks ir tau nebebus vietos. Tyloje vietos daugiausia.
Spektaklio „Šventė“ (rež. Kamilė Gudmonaitė) premjera – jau rugsėjo 16, 17 d., spalio 15 d.,
OKT Studijoje (Ašmenos g. 8, Vilnius). Bilietus platina tiketa.lt