“Miegantys” – kaip nugalėti blogį, patiems juo nevirtus?

Lapkričio pradžioje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatytas Oskaro Koršunovo pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę režisuotas spektaklis „Miegantys.“

Daugiau nei keturias valandas trunkanti istorija pasakoja apie pasaulį ištikusią gyventojų pertekliaus problemą, priverčiančią žmoniją gyventi pamainomis, ir nukelia žiūrovą į 2109-ųjų metų Maskvą, kur iš miego pabunda trys seserys : Anastasija, Maja ir Marija. Egzistuoja du pasauliai – hiperprogresyvus ir radikaliai konservatyvus. Kol vienas miega, kitas valdo. Pabudęs pasaulis yra laisvas ir viltingas, jis suvokia grėsmę, ištiksiančią kitai pamainai prabudus, tad keičia sistemą ir griauna sienas. Spektaklio politinė potemė byloja amžinąją dilemą „kaip nugalėti blogį, patiems nevirtus blogiu?“

Pjesė paliečia ir daugelį kitų nūdienos visuomenei jautrių ir svarbių temų. Viena jų – pabėgėliai. Pabudę miegančiosios pamainos gyventojai nedelsiant prieglobsčio ieško gyvuojančiame pasaulyje. Tik kad žmonės čia kalba, atrodo, kita kalba, skleidžia šviesias idėjas bei tikėjimą, puoselėja liberalias vertybes. Miegantys šį laisvės laužą ketina padegti vos pabudę, tad suvokdama svarbą skleisti žinią, pagrindinė istorijos herojė Maja tampa strazdu giesmininku. Tiesa, vargu, ar Aistė Zabotkaitė iki galo prisijaukina lyderės figūrą – Maja pasirodo kiek nenuovoki, stokojanti stabilumo ir rimties. Jos tvirti principai ir įsitikinimai neretai išsilieja kartu su gausa emocijų, kurios, tikiu, sekantį iš paskos, priverstų šia suabejoti. Anastasija (akt. Alvydė Pikturnaitė ), kita vertus, jau pirmoje dalyje pristatoma kaip įdomiausias ir paslaptingiausias personažas. Ji pastebi tai, ko nepastebi niekas kitas. Įsitikinusi, jog yra valdoma ir šnipinėjama, niekieno nesuprasta ši palieka mylimą Mają ir išvyksta budinti maskviečių. Netrukus sužinome, kad Anastasija yra tiltas tarp praeities, nuo kurios bėga seserų mama (akt. Nelė Savičenko) ir buvimo ateities pranašu.

Kita ne mažiau ryški tema – feminizmas bei kūno samprata. Kitaip nei „Išvarymas“, „Miegantys“ išties yra nepaprastai moteriškas spektaklis. Visos trys seserys stengiasi atskleisti savąjį moteriškumą, pažinti gimtąjį kūną, pažaboti begalinę trauką svetimojo kūnui. Marija (akt. Kamilė Petruškevičiūtė), būdama mokslininke, perkelia savą sąmonę į socialinėmis normomis pripažįstama patrauklesnį kūną. Marijos veikėją adaptuoja Toma Vaškevičiūtė. Ši nepriekaištingai įkūnija kvailelę Ditą, o po operacijos – ir Marijos personažą. Tik visgi naujas kūnas Marijos netenkina ir ši nejučia pasmerkiama niekada nerasti laimės savo išvaizdos konstruktuose. Marijos liga primena ir apie šiandieninį žmogų, besikoncentruojantį į savą dėžutę labiau nei į tai, kas slypi joje, puošiantį išorę socialiniams tinklams, praeiviams, foto blykstėms prie sienelių, siaura pasaulėvoka besididžiuojantį.

Personažai Peti ir Peni, įkūnijami Vytauto Anužio bei Ryčio Saladžiaus, tampa vienais šmaikščiausių antiherojų. Jie palaiko totalitarizmo idėją bet kokia kaina siekdami ramybės. Nerūpestingai pašiepiantis visuomenę, Vytauto Anužio veikėjas vainikuoja dirginančią dramaturgiją – „Aš esu iškrypėlis, transgenderis. Jūs mane pakenčiate, ar aš prašiau, kad Jūs mane pakęstumėte? Gal mane žemina tas Jūsų pakantumas?“. Kontraversiškų provokacijų ir sveiko humoro spektaklyje išties netrūksta. Pasak režisieriaus O.Koršunovo, spektaklis esąs humaniškas, jis atspindi naujosios etikos standartus, o humanizmo kišti į politologinius rėmus nevalia.

Tai susimąstyti skatinančio, daugiasluoksnio pasakojimo ir prabangios estetikos derinys, išties ambicinga istorija, turinti didingą ir stilizuotą vaizdą bei tamsią gresiančią pražūtį.

Galime kvestionuoti distopiškos gyvenimo pamainomis formulės idėją, įsiskverbimo į svetimo mintis galimybę ar futuristinį gyvenimo būdą, patys renkamės, kuo įtikėti, tačiau liečiama meilės trapumo, vertybių nykimo ir gęstančio žmogiškumo tema, tikiu, pasiekia ir įbaugina kiekvieną. Visgi jau šiandieninėje visuomenėje galime įžvelgti nuorodas į būtent tokią mus pasitinkančią ateitį.

Kūrybiškas ir sumanus scenografinis išpildymas, Lietuvos teatrui nematytos idėjos, sąmoningas dviprasmiškumas. Tarsi mokslinės fantastikos filmui kurtas garso dizainas, efektai, muzikinė partitūra, neoninės šviesos, modernūs kostiumai. Kūrybinė komanda džiaugiasi, kad karantino dėka spektakliui buvo skirta laiko suaugti ir žiūrovas jį išvydo ne kaip kūdikį, o jau vaikščioti pramokusį paauglį.

Vieni žiūrovai salę palieka išsinešdami gerą nuotaiką, kiti – egzistencinę krizę. Reiktų susimąstyti, ką daryti, kad išvengtume tokio pasaulio saulėlydžio. Gerai žinau vieną – visiems miegantiems reikėtų pagaliau nubusti.

Režisierius – Oskaras Koršunovas. Scenografas – Gintaras Makarevičius. Kostiumų dailininkas – Dainius Bendikas. Kompozitorius – Gintaras Sodeika. Vaizdo projekcijų autorius – Artis Dzērve. Šviesos dailininkas – Vilius Vilutis. Režisierė asistentė – Eglė Švedkauskaitė. Režisieriaus asistentas – Mindaugas Jusčius.

Vaidina: Aistė Zabotkaitė, Alvydė Pikturnaitė, Kamilė Petruškevičiūtė, Nelė Savičenko, Algirdas Dainavičius, Kęstutis Cicėnas, Toma Vaškevičiūtė, Vytautas Anužis, Arūnas Sakalauskas, Rytis Saladžius, Vitalija Mockevičiūtė, Elzė Gudavičiūtė, Miglė Polikevičiūtė, Rimantė Valiukaitė.