Sheep Effect – saksofonininko Simono Šipavičiaus alter-ego. Savo soliniame projekte jis kuria garsą įkvėptą džiazo, eksperimentinės ir elektroninės šokių muzikos. 2019 m. išleido debiutinį albumą „Saxual Harassment“, o pernai pratęsė savo priekabiavimą garsu albume „Grandes Saxitos“. Sheep Effect galima būtų išversti kaip sekimo paskui bandą efektą, bet nežinia, kuo pavirstų banda sekdama tokį vedlį. Birželio 8 dieną Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje vyks „Sheep Effect“ aka Simo Šipavičiaus koncertas. Gyvo pasirodymo metu saksofono ar publikos šūksnis keliauja per garso efektų įrangą ir patenka į įrašymo programą. Susisluoksniavęs garsus Simonas gyvai groja/žaidžia nebe instrumentu, o įrašytomis muzikėmis mintimis.
Simonas Šipavičius gerai pažįstamas džiazo bei alternatyviosios muzikos klausytojams: be savo solo projekto, jis dalyvauja Sheep Got Waxed, Baroque Contempo ir Lithuanian JJazz Ensemble veikloje, bendradarbiauja su akademinės ir populiariosios muzikos kūrėjais, aktyviai dalyvauja Lietuvos, Europos ir Azijos muzikos scenose.
Papasakok kaip tavo rankose (turbūt dar vaikystėje) atsirado saksofonas ir kaip sekėsi jį „prisijaukinti“?
Mano mylimi gimdytojai sumakalavo smegenį. Buvo gal antra klasė, reikia vaiką kažkur leisti, kad neužaugtų darže ar ant statybinių blokų prie namų. Pirmas variantas buvo krepšinis. Tiksliau krepšinio – šaudymo – vairavimo treniruotės. Tai gal pusmetį pabandžiau, bet nei ten krepšinio labai buvo, vieną kartą pašaudėm iš orinio šautuvo, vairavimo mačiau tiek, kiek tėvai vežiodami vairavo. Bet kitąmet tie patys gimdytojai klausia – “Tai gal į meno mokyklą?”. Nupėdinome rugsėjo vidury į “menuškę” užsiregistruoti į gitaros klasę. Bet ten paaiškėjo, kad gitaros specialybės nėra. Tai dar pamislijus užstrigo mintyje saksofonas, bet kadangi atkeliavome jau prasidėjus mokslo metams, tai ir mokinių nebepriima. Užrašė mane kaip kandidatą, jeigu būsiu geras mokinys – kitąmet priims pilna koja į meno mokyklą. Tai pirmus metus buvo nulis suvokimo, kur papuoliau. Antrus metus – dar daugiau klausimų nei atsakymų. Trečiais metais mokytojas Laimonas Stanius sugalvojo mane paruošti J. Pakalnio konkursui. Su manim labai daug dirbo, nes pats namie groti labai tingėjau. Tai pavyko, atsitiko II laipsnio diplomas. O toliau jau kažkaip pavėjui viskas. Vėl konkursas – vėl diplomas. Namie beveik negrojau, bet mano tinginystę varė į neviltį mokytojo užsispyrimas ir gebėjimas sudominti muzika ir atrasti grožį tose nuobodžiose pjesėse ir etiuduose. Išmokė, kaip “step-by-step” pasiekti reikiamą rezultatą ir kiekvienas mažas žingsnis buvo didelis laimėjimas.
Turi aibę muzikinių apdovanojimų. Ką tau pačiam jie reiškia ir kuris iš jų labiausiai įsimintinas? Konkursai, diplomai ir visokie kiti bandymas įsprausti muzikantą į vienokius ar kitokius rėmus turbūt labiau džiugina muzikinio kelio pradžioje, o vėliau galbūt mielesni jau kitokie įvertinimai?
Apdovanojimai padeda susivokti, ar esi ten kur reikia, ar ne. Jeigu veikla labai nesiseka ir nedžiugina, gal vertėtų tada pasvarstyti apie persikvalifikavimą, atrasti tai, kur galėtum būti naudingiausias ir veiksmingiausias. Konkursų atžvilgiu tai turiu dviprasmiškų minčių. Nesėkmės atveju galima labai greitai užsiblokuoti ir pradėti jaustis lūzeriu. Bet disciplinuotas tikslo siekimas dar niekam nepakenkė. Man labai padėjo tai, kad kai sekėsi – niekas nedarė iš manęs žvaigždės ir buvo galvojama, kur išbandyti jėgas toliau. O kai nepasisekdavo, tai būdavo toks tiesiog “meh”. Dabar žinome, kas veikia, o kas ne, pasidarome išvadas ir judame pirmyn. Tai čia gal labiau kalbant apie konkursus. O iš visų apdovanojimų man tikriausiai didžiausias ir netikėčiausias tai 2019 m. Vilniaus Jazz apdovanojimas “Už nuopelnus Lietuvos džiazo kultūrai”. Teks dabar atidirbinėti iki gyvenimo galo.
Saksofonas daugeliui klausytojų įprastai tikriausiai asocijuojasi su romantiškomis melodijomis ir ramia fonine vakaro muzika, o tu juo „priekabiauti“ (turint omenyje pirmojo tavo albumo pavadinimą „Saxual Harassment“) prie klausytojų ausų pasirinkai šiek tiek kitaip. Ar koncertuose dėl to nekyla nesusipratimų ar neišpildytų lūkesčių?
Yra buvę komiškų situacijų, kai užsakovai tik pamatė saksofoną, o kas juo atliekama – kažkodėl nepasiklausė. Toks įsimintinesnis momentas nutiko vienoje iš Plungės gimnazijų, Valentino dienos ir Nepriklausomybės dienos šventėje. Toks 2 in 1 vakarėlis ilgosios pertraukos metu, mokyklos aktų salėje. Prieš mano išstojimą ant scenos pašoko mokyklos šokėjų kolektyvas, salė papuošta širdelėmis ir trispalvėmis, gražu, ramu, smagu… Gabiausių skaitovų duetas pristato sekantį pasirodymą, ant scenos Sheep Effect ir pasileidžia mano koncerto įžanga, kurios metu naudojau besiderinančio orkestro ir klykiančios minios įrašus, o aš tuo metu laisvai sau saksofonėliu keistus garsus leidžiu su efektais ir vystau tokį apokaliptinį naratyvą. Teko minutėlę nukreipti dėmesį nuo atlikimo ir perkelti veizolus į sėdinčią publiką. Didesnio “WTF?” veiduose ko gero nesu matęs. Bet koncertas įvyko. Normalu, kad ne visiems lengvai virškinasi mano muzika, bet labai džiugu, kad atsiranda progų truputį pakankinti žmones ir leisti ausimis prisiliesti prie to, ko dažniausiai jie gal bandytų išvengti. Keletas mokinukų man išeinant sako “No čia tai pėzė kuoki nesamuoni bova. Bet tęp kėitą. Nieka nasopratau”. Labai mėgstu tokias patirtis. Ir kartais net pats nustembu, kaip žmonės susidomėję klauso mano keistoką muziką kokiame netikėtame kontekste.
Pernai išleidai ir antrąjį savo solinį projekto „Sheep Effect“ albumą „Grandes Saxitos“. Pirmajame grojai saksofonu altu, antrasis, kaip esi minėjęs, įgrotas daugiausiai baritonu. Ką gi naujo atradai muzikoje, kad prireikė dar vieno solinio leidinio ir kodėl pakeitei instrumentą? Ar trečiojo albumo reikėtų tikėtis su sopranu ar tenoru?
Antrasis albumas gal kiek trankesnis gavosi. Idėja buvo padaryti viską smarkiau, garsiau, daugiau. Kad ir kas ten vyksta – kad liptų per kraštus. Tai baritono riaumojimas labiau suveikė to išpildymui, bet panaudotos buvo visos turimos dūdos. Trečiasis albumas lėtai masažuojasi, yra daug minčių, kuria kryptimi judėti, nes paraleliai su albumo kūryba vyksta rebuso sprendimas, kaip tai galima atlikti koncerto metu. Tai gana ilgas procesas, tenka išbandyti daug įvairių techninių subtilybių, kurios nebūtinai pasiteisina. Bet tas ieškojimo procesas yra nuostabus ir dažnai netyčia nutinkantys dalykai priveda prie pačiam netikėto rezultato.
Vietiniams muzikos gurmanams, bent jau sekantiems alternatyvų vyksmą, turbūt labiausiai esi pažįstamas kaip grupės „Sheep Got Waxed“ narys. Išleidote tris albumus, daug koncertavote, turavote, tačiau jau kurį laiką bendro garso beveik nebesigirdi. Ar visi tiesiog užsisukę kitose veiklose ar visgi yra tikimybė greitu metu kažką naujo išgirsti ir iš jūsų trio?
Tiesa, su Šypais buvome kiek aprimę. Tai ir kitos veiklos ir karantinas ir kūrybinės kančios ir dar eilė veiksnių prisidėjo prie tylos. Bet toks kūrybinis atsitraukimas ir persikalibravimas buvo visai reikalingas. Dabar susitikę repeticijose vėl žaidžiame muziką, kaip tą darėme prieš dešimtmetį. Ruošiamės rudenį išleisti “More Chews” albumo vinilinę plokštelę. Repeticijų įrašai maloniai nuteikia gomurį ir žiūrėsime, kas iš to išsigrynins ir išsirutulios. O ta nutikusi pauzė padeda dabar iš naujo atrasti vienas kitą, per tą laiką individualiai auginome kūrybinius raumenis, turime dabar kuo dalintis tarpusavyje.
Sudarius sąrašėlį grupių bei projektų, kuriuose esi grojęs turbūt reikėtų atskiro straipsnio. Visgi su kuriais muzikantais, grupėmis ar projektais labiausiai buvo ar tebėra miela dirbti? Gal yra koks jau nebeegzistuojantis projektas ar tiesiog vienkartinis bendradarbiavimas, kurį prisimeni su nostalgija?
Vienas paskutinių tokių nostalgiškų prisiminimų tai grupė Dubenėlis. Dub/Reggae kolektyvas nutikęs prieš gerą dešimtmetį. Mano bičiulis Donatas Bielunskis netyčia ar tyčia nusitempė kažkada į repeticiją, tai spėjome sugroti labai smagių koncertų. Kaip tik neseniai soundcloude atradau kelis gulinčius įrašus, ten net ašarų liaukos sudrebėjo. Dar visai įsimintinas buvo muzikinis – kulinarinis performansas su Fast Forward. Jo metu natose šalia užfiksuotos muzikos buvo parašytas tikslus laikas, kada kiekvienam muzikantui atneša patiekalą. Tada ant scenos prisikemši pilvą per nustatytą laiką ir atitinkamą minutę pareiški verdiktą solo improvizacijos būdu. O šiaip visos tokios standartiškai nestandartinės muzikinės patirtys, ar tai būtų su Edmundu Kučinsku, Merūnu ar su Sheep Got Waxed mane labai džiugina ir išpildo troškimą prisiliesti prie muzikos iš visų įmanomų pusių. Tai tokia kaip ir utopija, bet vis tiek bandysiu. O kaip bebūtų, Sheep Got Waxed visada buvo ir bus tas širdies, inkstų ir plaučių kolektyvas.
Ar pavyksta pragyventi tik iš muzikos, kūrybos, grojimo ar visgi tenka vardan amato daryti kompromisų – pavyzdžiui groti pačiam nepatinkančią muziką ar visgi užsakymų pakanka ir galima rinktis?
Iš muzikos tikrai galima pragyventi, nors būna visko, ypač jeigu užsispyrusiai “freelancinama” tikintis, kad užsakymai patys atkeliaus. Būna vieną mėnesį gali uždirbti daugiau, kitą mažiau. Tas nestabilumas kartais išbalansuoja smegeninę, nes sąskaitos tai stabiliai atkeliauja, o piniginė kaip mėnulis – tai jaunas, tai pilnas. O kad tų užsakymų būtų, tai jau turi būti nemažai padirbėjęs, matomas, įdomus, naudingas ir reikalingas tiek klausytojams, tiek kolegoms kūrėjams ir atlikėjams. Menininkų darbas manau vienas iš sunkesnių ir dažnai nuvertinamų, kaip savirealizacijos, savo kažkokių individualių troškimų pildymas. O turi labai daug ir nuosekliai dirbti, motyvuoti pats save, pastoviai spardyti sau šikynę, išmanyti eilę dalykų net nesusijusių su muzika: kaip rašyti projektus? kaip veikia vadybiniai procesai? kaip darosi įrašai, garso apdorojimas, leidyba, dizainas, kaip atrodyti ir save pristatyti, pateikti, kaip komunikuoti, kodėl komunikuoti, kaip organizuoti keliones, kaip nufilmuoti vaizdo klipą, kaip susiprogramuoti efektų kontrolerį naudojant OSC protokolą, kaip susikurti internetinį puslapį, ką valgyti?.. Ai yra grikių… Viskas bus gerai! Eini tada toliau rašyti eiles, brūžinti gamas, kad palaikytum formą, nes kitaip koncerte vyks grybavimo konkursas. Visos profesijos savotiškai sudėtingos, bet yra darbai, kuriuose tu atlieki konkrečią funkciją, konkrečią užduotį, o čia būna labai daug tarpdisciplininių momentų. Net jeigu materialiai būna sunkesnis momentas, tai kai užlipi ant scenos ir koncerto metu gauni pliūpsnį energijos iš žmonių, pasikrauni ir išsikrauni vienu metu, jautiesi toks gyvas, kaip niekur kitur niekada. Savotiška energetinė priklausomybė atsiranda tam.
Ar seki mūsų šalies muzikinį (ar bendrai kultūrinį) vyksmą? Turbūt tiek daug visur muzikaliai dalyvaujant pačiam tiesiog nelabai yra kada pabūti žiūrovo ar klausytojo vietoje. Visgi gal turi kokių asmeninių rekomendacijų? Ko iš Lietuvos kūrėjų reikėtų paklausyti? Kur nueiti? Ką pamatyti? Kas pastaruoju metu padarė įspūdį?
Seku, bet kartais net sunku susekti, kiek dalykų vyksta. Dažniausiai tenka lankytis draugų koncertuose, nors ir neypač dažnai pavyksta nukeliauti, bet tikiuosi vasarą pavyks dažniau iš studijos išlįsti. Aišku, labai daug to veiksmo atsitinka Vilniuje, tai čia norintiems ekstremalesnių patirčių rekomenduoju aplankyti Improdimensijos koncertų seriją, Sodas 2123, Opera Social House, pakankamai neseniai atsidariusią keistų dalykų meką Ideas Block ir pasidomėti ten grojančiais atlikėjais ir jų kitais projektais. O iš šviežiai išleistos muzikos tai labai skaniai klausosi Garbanoto albumas “Kūnas Dangaus”, Homechestra visai kątik pristatė gražų albumą Habits, Marijus Aleksa išleido eilę puikios muzikos , Domas Strupinskas paleido laisvėn albumą “Underscore”, Plié duoda kudlų, Monikaze gerai pakrauna elektronikos. Iš džiazinių ir energijos pliūpsnių tai linkiu nukeliauti į Kanalizacijos, Quark Effect, Chalat Jazz koncertus. Ir turiu džiaugsmo dalyvauti tiesiog sprogstančiame kolektyve Vilnius JJazz Ensemble, tai labai rekomenduoju užmesti ausį ir aplankyti kokį koncertėlį.
Turint omeny gan mažą mūsų muzikinę rinką, nemažai muzikantų pasirenka ir pedagogo ar dėstytojo kelią, tačiau ne kiekvienam profesionalui pavyksta ir gerai mokyti kitus. Kaip sekasi „Muzikalkėje“? Kokie mokytojai tau pačiam padarė didžiausią įtaką vaikystėje?
Nežinia, kiek čia kam to pasirinkimo savanoriško būna. Reikia duoną valgyti iš kažko, o pedagogika vienas iš būdų. Pastaraisiais metais atsirado nemažai puikių privačių muzikos mokymo įstaigų, taip pat daug puikių muzikantų veda privačias pamokas. Tai nuteikia optimistiškai, tikiuosi, kad ir valstybinėse menų mokyklose, konservatorijose, akademijoje įvyks reikalingi pokyčiai ir mokiniams nereikės su kartėliu prisiminti metų praleistų meno mokykloje. Mano atvejis kiek kitoks, nes labai pasisekė pakliūti pas Laimoną Stanių. Taip pat Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje mokiausi pas R. Vizgaudį. Tuo metu teko džiaugsmas dalyvauti Jurgio Barakausko vadovaujamame konservatorijos džiazo orkestre ir diksilende. Galiausiai atvykus studijuoti į Vilnių, smegeninę ištaškė P. Vyšniauskas. Kas man labai tiko ir patiko, kad visi šie pedagogai kiek lengviau žiūrėjo į mokymo programų normatyvus ir jų pildymą. Nesvarbu, koks tas pažymys ant popieriaus, svarbu – kas į galvą įkrenta ir kaip tą naudoji. Tai iš jų ką išmokau, tą dabar naudoju vesdamas pamokas, taip pat asmeninės patirtys labai prisidėjo ir prie “Muzikalkės” įkūrimo. Tiesa, jau kurį laiką “Muzikalkėje” nebedirbu. Ji dabar gyvena savo gyvenimą ir kiek žinau, veiksmas vyksta aktyviai, paskaitas veda mano bičiuliai, kurie yra ir puikūs žmonės ir savo srities profesionalai. Tai džiaugiuosi tuo, ką matau. O pats labiausiai mėgstu vesti individualias pamokas savo studijoje su išprotėjusiais dėl muzikos mokinukais. Pedagoginis darbas yra nuostabus. Žinoma, dirbant privačiai džiaugiuosi, kad nereikia pildyti popierizmo kupetos ir galima daugiau laiko praleisti, kad ir plepant su mokiniu apie jam įdomius dalykus, aiškinantis, kas jį motyvuoja, kas yra jo stichija, kurioje jis gali atsiskleisti labiausiai.
O kas daro įtaką dabar? Kokios muzikos klausai? Ką galėtum rekomenduoti?
Paskutiniu metu daugiausiai skamba elektroninė muzika su dideliais ir smarkiais “bytais”. Po truputį jaukinuosi vokalinę muziką, nes daug metų dėmesys labiausiai krypo į instrumentinius dalykus. Neturiu kažkokių žanrinių ribų, gal net atvirkščiai. Stengiuosi klausyti viską, kas bent kiek rezonuoja su ausies kanalu. Lietuvaičių jau privardinau eilę, dabar ką išskirti iš užusienio galėčiau, tai: Igorrr – prancūzų prodiuseris, kuriantis tokią “metal electronica”, ten tokia elektro akustinė mėsmalė. Labai patinka. Taip pat eilė elektrikų – Amon Tobin, Ivy Lab, Little Snake, Clark, Lorn, Stas, 100gecs, Starkey, Slickback… Labai mėgstu Didžiosios Britanijos ir Japonijos džiazmenų kūrybą. Taip pat ir filmų, žaidimų muziką klausau, net filmo nematęs ar žaidimo nežaidęs. Mėgstu programinius, naratyvinius dalykus, kur ar kokia istorija pasakojama arba jeigu muzika man makaulėje iššaukia kažkokius vaizdinius – viskas, stringu ir mėgaujuosi.
Radijuje START FM išbandei ir laidų vedėjo kėdę – nebuvau pastovus klausytojas, bet įstrigai kaip vienas originaliausių girdėtų vedėjų. Norėjau įsijungt paklausyt, bet neberadau – gal yra kur dar išlikę laidų įrašų interneto platybėse? Ar yra vilties dar išgirsti tavo balsą radijo bangomis?
Labai tikiuosi. Čia buvo viena smagiausių patirčių, už kurią labai esu dėkingas tuometiniam Start FM direktoriui Rimantui Murzai. Pora metelių prie mikrofono buvo kalbamos absoliučios nesąmonės, kartais net nebuvo minties apie ką čia pliurpti, tai veblendavau į savo loopstationą. Viena laida buvo įrašyta automobilyje, kelionės su Sheep Got Waxed metu. Tokia gan absurdiška improvizuota laidelė buvo. Kas jeigu nematėte, yra facebooke likę keletas video, taip pat garso įrašai mixcloud platformoje, StartFM paskyroje. Norintiems susirasti, paieškoje įveskite #sheephappens. Tai radijo patirtį mielai pakartočiau, tam tik reikia tinkamos platformos. Vis suku smegenį, kaip čia prikelti #sheephappens, bet pastaruoju metu tenka dorotis su eile muzikinių iššūkių. Tikiuosi rudeniop pavyks rasti sprendimą ir vėstant orams, truputį palinksmintį liaudį ir pasidalinti mėgstama muzika ir atpalaidavus gomurį pliupti, kas ant liežuvio galo.
Kaip pats įvardintum muzikinį stilių, kurį groji solo?
Tai, ką darau po Sheep Effect vėliava įvardinu kaip Heavy Smooth Jazz.
Artimiausias tavo solinis projekto „Sheep Effect“ koncertas vyks Adomo Mickevičiaus bibliotekoje – turbūt pirmą kartą koncertuosi tokioje įstaigoje? Koks tavo santykis su bibliotekomis? Turi kokių susijusių atsiminimų?
Su bibliotekomis santykiai puikūs, nei vienai nesu skolingas. Koncertuoti bibliotekoje yra tekę dar mokyklos laikais, bet ten kameriniai koncertėliai, pakankamai tylūs, dažniausiai pritariant pianinui. Tai man didelis džiaugsmas bus kelti tiukšmą išminties, ramybės ir susikaupimo vietoje. Dar kai gyvenau Kretingoje, tai pėdindavau į biblioteką pažaisti kompiuterinių žaidimų Būdavo ten toks žaidimų kambarėlis, kuriame stalo žaidimai ir tuo metu kiekvieno vaiko seilėtekio priežastis – žaidimų konsolė. Tarp pamokų ir meno mokyklos laisvu metu varvindavau akis žaisdamas.
Ar mėgsti skaityti? Kokios būtų tavo pastarojo meto knygų rekomendacijos?
Labai mėgstu skaityti, bet dažnai būna labai sunku susikaupti ir mintys šuoliuoja, tai ne vieną knygą teko skaityti antrą ar n-tąjį kartą. Toks jausmas, kad akimis per raides perbėgu, o atmintin stringa tik lokacijos vaizdinys su knyga ir tiek. O apie ką ten buvo, kas ten kaip – nepamenu. Labiausiai mėgstu dokumentinę ir distopinę literatūrą. Paskutinė perskaityta knyga, kuri užsiliko smegeninėje – Stephen Nachmanovitch “The Art Of Is: Improvising as a way of life”. O parekomenduoti galėčiau to paties autoriaus knygą “Free Play: Improvisation in Life and Art”. Ši knyga tapo mano tam tikra maldaknyge, daug minčių ir citatų, kurias bandau praktiškai pritaikyti gyvenime, kūryboje, pedagogikoje. Viena iš jų: “ You are not doing music. You are playing musi!”. Gal ir banaloka mintis iš pirmo žvilgsnio, bet čia būtų galima ilgą straipsniuką rašyti apie tai. Gal geriau tiesiog perskaityti, ką pats Stephen parašė ten.
Kokios publikos tikiesi artimiausiame koncerte? Ar publika labai skiriasi priklausomai nuo to, kur vyksta koncertas ir ar tavo koncertams ji turėtų kažkaip specialiai nusiteikti?
Džiaugiuosi kiekvienu atkeliavusiu į koncertą, tiesą sakant nežinau ko čia ir tikėtis. Žinau, kad ateis nemažai bičiulių paklausyti mano triukšmavimo. Bet jie jau žino, kas ir kaip čia darosi. Tai visada labai džiaugiuosi naujais veidais, kuriuos stebiu per koncertą ir labai patinka, kai žmonės iš pradžių kiek nepatogiai jaučiasi, nelabai jiems aišku, kas čia darosi, bando greitai įsivertinti, ar gerai čia ar nesąmonė, bet vėliau atsipalaiduoja, pasiduoda ir pradeda judinti kaklo raumenis ar koja trepsėti. O programa gana įvairi, tai manau kiekvienas atras sau tinkantį sąskambį ir bent po kruopelę muzikinio džiaugsmo išsineš namo po koncerto.
Internete:
Komentarai