Rugsėjo 22 dieną “Lofto” scenoje pasirodys atlikėjas iš Bosnijos Hector Gachan. Savo kūryboje jis itin daug kalba apie karą bei žmogaus išgyvenimus šalies gyjimo laikotarpiu. Bendraujant su muzikantu ryškiai jaučiamas susidomėjimas Lietuva, karo Ukrainoje tėkme bei kaip tai veikia mūsų krašto žmonių psichologinę sveikatą. Visa tai patyręs Hektoras dalinasi savo mintimis apie kūrybą bei patarimais jauniems atlikėjams išgyvenantiems geopolitinės grėsmės jausmą.
Hektorai, ar gali pasidalinti savo patirtimi augant Bosnijoje po karo ir kaip tai paveikė tavo muziką?
Gimiau Sidnėjuje, Australijoje, bosnių imigrantų šeimoje. Su šeima grįžome į Sarajevą, Bosniją ir Hercegoviną, kai man buvo 13-ka ir gyvenau ten iki 19-kos. Kai persikėlėme į Bosniją, karas jau buvo pasibaigęs, tai buvo ’00-ųjų pradžia, keleri metai po karo.
Šis pokario laikotarpis labai paveikė mano gyvenimą. Persikėlus į šalį, mačiusią tiek daug skausmo ir naikinimo, gyvenimas labai pasikeitė. Tikiu, mane tai privertė greičiau subręsti.
Sarajevas visada buvo gražus ir unikalus Rytų ir Vakarų susitikimo taškas, su mečetėmis, bažnyčiomis ir sinagogomis, visos pėsčiomis pasiekiamos viena nuo kitos. Tačiau jis taip pat vis dar buvo ženkliai sužalotas: dauguma pastatų buvo sušaudyti snaiperių kulkomis ar apgadinti artilerijos sviedinių. Miesto apylinkėse ir visoje likusioje šalyje buvo daug minų laukų, todėl grožėtis gamta dažnai tekdavo iš tolo. Labai liūdino ir masiniai kapaviečių laukai.
Girdint istorijas iš šeimos narių, išgyvenusių karą arba iš žiniasklaidos, tai darė įtaką mano požiūriui į pasaulį. Buvau vaikas, kurį Sidnėjuje labai prižiūrėjo, staiga tapau nauju vaiku, gyvenančiu šalyje su ką tik pasibaigusia labai tamsia praeitimi. Prisitaikyti prie naujų sąlygų buvo, švelniai tariant, sunku. Manau, bendraujant su kitais, kurie patyrė tiek daug skausmo ir išgirdus jų istorijas, tapau atviresnis, empatiškesnis ir įžvalgesnis. Žmonės Bosnijoje yra labai atsparūs ir tai mane itin paveikė. Rašant pirmąjį albumą, daugelis dainų žodžių natūraliai atsirado iš šio mano gyvenimo periodo. Maniau, kad mano pareiga rašyti apie pasaulio dalį, kurios žmonės dažnai nepastebi.
Šiandien Bosnija ir Hercegovina yra graži šalis, pilna gamtos, istorijos ir turizmo, nuo tų laikų ji padarė didelius žingsnius besivydama įprastą Europos ritmą. Tačiau ji vis dar turi nueiti nemenką kelią ir liūdna, kad nacionalistinės partijos iš 90-ųjų vis dar laiko šalį politinėje stagnacijoje.
Muzikoje dažnai tyrinėji atsparumo ir atsigavimo po konfliktų temas. Kokią žinutę nori perduoti savo auditorijai per savo dainas?
Niekad nepasiduoti. Nepasiduoti siekiant savo tikslų, svajonių, siekių. Neleiskite išoriniam pasauliui įtikinti, kad jūs neturite vietos šiame pasaulyje.
Pagaliau noriu, kad žmonės rastų prieglobstį mano muzikoje nuo visų asmeninių sunkumų, per kuriuos jie gali praeiti. Tikiuosi, ji tarnaus kaip ramybės, atsipalaidavimo ir pabėgimo erdvė.
Kaip vaikystės patirtys paveikė tavo sprendimą pasirinkti muzikanto karjerą?
Paauglystėje buvau labai uždaras ir muzika buvo mano prieglobstis. Dėl neaiškių priežasčių mane traukė prie senesnės muzikos iš ’50-’90s laikotarpio. Nors iš kitos pusės, mano aplinkos bendraamžiai taip pat klausėsi panašios muzikos.
Visada buvau domėjausi kūryba ir kaip vaikas buvau labai žingeidus. Per tuos metus Bosnijoje supratau, kad turiu tinkamą balsą dainuoti. Prisimenu, 2005 m. žiūrėjau Queen pasirodymą iš Wembley stadiono 1986-aisiais ir galvojau: “Atrodo labai smagu”. Buvau apsėstas Queen. Taip pat klausydavau ex-Jugoslavijos muzikos, kurią tėvai leisdavo automobilyje kelionių metu. Tai puikūs prisiminimai, į kuriuos nuolat grįžtu.
Ar galėtum pasidalinti savo dainų rašymo procesu? Kaip savo asmenines patirtis paverti galingais žodžiais ir melodijomis?
Dažniausiai viskas prasideda nuo muzikos, o tada – žodžiai. Priklauso nuo dainos nuotaikos, pagal ją nusprendžiu, kokiame kontekste aš ją “vesiu”. Kartais lengva rašyti žodžius, o kartais – labai sunku. Priklauso nuo momento. Kai tik jaučiu, kad negaliu visiškai išreikšti to, ką bandau pasakyti, leidžiu dainai pailsėti ir grįžtu prie jos su šviežiomis emocijomis.
Kai kurios dainos ateina staiga, pavyzdžiui, “Untitled ’91” buvo užbaigta per maždaug 2 dienas nuo pradžios iki pabaigos. Instrumentinė dalis dainai “Really Something” gulėjo keletą mėnesių, kol galiausiai nusprendžiau ją užbaigti.
Ukrainos konflikto kontekste, ką patartum jauniems menininkams, bandantiems rasti savo kelią sunkiais laikais?
Neleiskite niekam užslėpti savo skausmo, išreikškite jį. Norėčiau, kad jie žinotų, jų balsas padeda daugeliui kitų žmonių panašioje situacijoje, ne tik žmonėms iš jų gimtosios šalies, bet ir žmonėms iš viso pasaulio. Turiu tiek daug istorijų iš viso pasaulio, kurios pasiekia mane ir praneša, kaip žmonės susisieja su mano tekstais, žmonės iš skirtingų kultūrų ir skirting patyrimų. Visos fanų žinutės mane iki pat dabar stebina ir galiausiai suteikia daugiau tikėjimo tuo, kad mano patirtis gali susijungti su bet kuo. Galų gale, mes visi esame žmonės.
Tavo muzika žinoma dėl autentiškumo ir emociškai gilių prasmių. Kaip balansuoji tarp asmeninių ir universalių patirčių savo dainose?
Tikriausiai būdamas sąmoningas kitų žmonių atžvilgiu. Stengdamasis geriau išgirsti kitų patirtis, labiau į tai įsigilinu bei dažnai galiu rasti kažką sau artimo.
Kokią rolę muzika gali atlikti skatinant taiką pasaulyje? Ypač kalbant apie regionus, kurie nuolat jaučia karo grėsmę?
Manau, muzika gali būti vienas iš nedaugelio dalykų, galinčių sujungti žmones iš įvairių regionų nepaisant konfliktų. Tai dalykas, kurį pastebėjau gyvendamas Balkanuose – muzika gali iš tikrųjų sujungti visų etninių grupių žmones po vienu stogu, ypač panarpliojus Balkanų hip hopo sceną.
Kai U2 koncertavo Sarajeve 1997 m., tai iš tikrųjų suvienijo žmones iš visos šalies, nepaisant etniškumo ar religijos. Žmonės, kurie turbūt nebūtų linkę būti kartu, mėgavosi draugija būtent šiame koncerte. Gebėjimas suvienyti žmones pasitelkiant muzikos galią, man yra tikras gydymo stebuklas.
Nemažai kalbi apie tai, kaip muzika suvienija. Ar gali pasidalinti istorijomis iš savo muzikinės karjeros, kurios atskleistų asmeninę įtaką klausytojams?
Praėjusiais metais jauna pora iš Ukrainos susisiekė su manimi Rusijos invazijos pradžioje vien tam, kad pasakytų, kiek daug mano muzika jiems reiškia. Žinutės buvo jautrios bei paliečiančios, žinant, kad jie klausosi mano muzikos labai įtemptu gyvenimo momentu.
Dažnai gaunu žinučių žmonių iš Balkanų jog jie vertina muziką, kurią kuriu bei pasakoju daugelio Balkanuose patirtas emocijas. Esu labai dėkingas už jų žodžius ir palaikymą apskritai iš viso pasaulio. Tai nelieka nepastebėta ir kažkiek formuoja mano paties asmenybę.
O kaip tavo muzika rezonuoja su tais, kurie niekada nepatyrę karo ir konfliktų sunkumų?
Noriu, kad mano muzika jungtų žmones nepaisant sunkumų, kuriuos jie patiria. Noriu, kad žmonės žinotų, kad savo skausme jie gali rasti išgijimą. Jie gali rasti geriausią muziką ir meną, lydinčią juos sunkiais laikais. Jei mano muzika padeda bet kokia prasme, tai yra viskas, kas man svarbu. Kuriu šią muziką pirmiausia sau ir jei kiti ją mėgsta, tai yra didžiausias prizas. Kaip minėjau anksčiau, noriu, kad tai būtų ramybės, apmąstymo ir pabėgimo vieta.
Besiruošiant savo gyvam pasirodymui Lietuvoje, ko auditorija gali tikėtis iš jūsų koncerto?
Su grupe surengsime pasirodymą, kurio jie niekada nepamirš. Planuojame atiduoti viską, ką tik pajėgiame. Mes vis šnekėdavome, jog mums itin įdomi baltų istorija ir norėtume šias šalis aplankyti. Jaučiamės artimi savo tautiškumo pagrindais su Lietuva. Beje, kaip ženklą apie tai, galiu paminėti Škotijos lietuvių bendruomenę, jos nariai priėjo po vieno koncertų, tada pirmą kartą pajutau, kad vou, tikrai mano muzika paplitusi po visą pasaulį.
Hector Gachan koncertas rugsėjo 22 dieną menų fabrike Loftas Vilniuje.
Komentarai