Štai ir prasidėjo šventinis laikotarpis. Pilvai prikišti mišrainių ir kūčiukų, namai pilni dovanų popieriaus, o mintyse jau visą mėnesį nenustoja suktis metų metus iš raciono neišeinantis kalėdinis šansonas. Kiekvieną sezoną tos pačios dainos vis iš naujo pasiekia klausytojų širdis ir dominuoja platformų topus, o netikėtai prasimušusios naujovės iš tiesų mažai ką naujo pasiūlo. Tikiu, jog skaitytojui į galvą šauna bent keli pavyzdžiai dainų, kurių šį žiemos sezoną buvo perklausyta pernelyg daug kartų. Šiuo atveju nusikalto ir pats šių eilučių autorius, kurio namuose šiemet be perstojo groja grupės Sportas daina „Kalėdos“. Ši masinė kultūrinė hipnozė paskatino pamąstymą apie mūsų kalėdinę būklę: kodėl elgiamės taip, kaip elgiamės? Kodėl mums to reikia? Kodėl Kalėdos mums asocijuojasi su vartojamų produktų rinkiniu, nuo kurių nuvaldome per vienuolika mėnesių susikaupusias dulkes kiekvieno lapkričio pabaigoje? Ir kokiu būdu visoje šioje kultūrinėje mišrainėje Sporto „Kalėdos“ pasiūlo kažką kitokio?
Kaip ir bet kuri kita šventė ar minėjimas, Kalėdų tradicija yra sukonstruota, išgalvota, primesta. Mums puikiai pažįstama šventinė žiemos atmosfera nėra atkeliavusi pas mus per šimtmečius, ar praktikuota dar mūsų pro-prosenelių. Tai, kaip jas švenčiame, yra grynai modernus, dar palyginti nesenas fenomenas, kuris per tam tikras praktikas įsitvirtino mūsų gyvenimuose. Apie tai rašęs Ericas Hobsbawmas teigia, jog išgalvotos tradicijos yra tam tikros ritualinio ar simbolinio pobūdžio praktikos, kurias paprastai reglamentuoja atvirai ar tyliai priimtos taisyklės. Šiomis praktikomis siekiama įskiepyti tam tikras vertybes ir elgesio normas per nuolatinį jų kartojimą ir akcentavimą, o tai steigia tam tikrą tęstinumą su praeitimi. Toks palaipsninis jų įsišaknijimas sąlygoja, jog dar visai neseniai atsiradusi tradicija, atrodo lyg iš kartos į kartą atkeliavusi į mūsų laikus. Tai daryti leidžia rinkinys reguliariai praktikuojamų ritualų ir simbolinių funkcijų, kadangi tradicijos geriausiai veikia, kai virsta įpročiu, automatine procedūra ar net refleksu. Kalėdos taip pat veikia kaip išgalvota tradicija ta prasme, jog kasmet be išimčių praktikuojame tas pačias įtvirtintas normas, kurios mums asocijuojasi su šventiniu periodu.
Pasak semiotiko Jurijaus Lotmano, kuris savo raštuose kultūrą traktavo kaip tekstą, „bet kuris tekstas – rekonstruojamos visuminės reikšmės metonimija, diskretus nediskrečios esybės ženklas. Teksto atmintis – tai suma kontekstų, kuriuose konkretus tekstas įgyja prasmę ir kurie tam tikru būdu tarsi į jį inkorporuojami“. Kalėdas traktuojant kaip tekstą, galima įžvelgti, jog jos taip pat yra sudarytos iš tam tikrų kontekstų, derinių ir elementų, kurie jas palaiko ir be kurių kalėdinė nuotaika nebūtų pasiekta. Eglės puošimas, keitimasis dovanomis, sniegas, patiekalais nukrautas stalas, filmai ir muzika palaiko šventės gyvavimą, o jų kartojimas įtvirtina ir reprodukuoja tradiciją. Be šių „kontekstų“ iš Kalėdų liktų tik eilinė nedarbo diena, tad į tai atkreipti dėmesį yra svarbu.
Atsakant į klausimą kokia iš viso to nauda, dažnai išgalvotos tradicijos veikia kaip nacionalinės arba bendruomenės vienybės išraiška (pvz. Vasario 16-osios eitynės), šios taip pat gali tarnauti komerciniais tikslais. Ne paslaptis, jog kalėdinė panika apsimoka gamintojams ir prekybos centrams, kadangi žmonės tampa įpareigoti pirkti ir vartoti tą pačią plastmasinę estetiką, siekiant savitai paminėti šią ypatingą progą. Kuo daugiau žmonės patirs spaudimą pasiekti tą kalėdinį idealą, kurį matome reklamose ir filmuose, tuo daugiau investuos į nekokybišką sezoninį šlamštą, o tai, atitinkamai, skatins daugiau gaminti.
Be jokių abejonių, dainos yra vienas ryškiausių dirgiklių, kuriančių šventišką nuotaiką. Tam tikras rinkinys melodijų ir tekstų per metų metus taip stipriai įsirėžė į mūsų galvas, jog nė negalėtume įsivaizduoti Kalėdų be „Jingle Bell Rock“, „Last Christmas“ ar „All I Want for Christmas is You“. Šie pavyzdžiai puikiai atspindi Hobsbawmo idėjas – nuolatinis kartojimas tapo tradicijos dalimi. Ir iš tiesų, klausantis šventinių dainų, nesunkiai galima išskirti pasikartojančius aspektus, kurie sudaro šias dainas, o kartu ir mūsų švenčių prasmę. Kiekvieną kartą nuotaikingą paprastų ir įsimenančių melodijų tempą, vargonų ir varpelių, referuojančių į Kalėdų senelio roges ir artėjantį stebuklų metą, potpourri papildo per metų metus nugludinta simbolika, pasireiškianti dainų tekstuose.
Bene dažniausiai šventinėse dainose pasireiškia artumo, bendrumo, buvimo kartu motyvai. Kalėdos tampa proga praleisti laiką su šeima, mylimaisiais ar „ištikimais draugais, kurie mums brangūs“, kaip Franko Sinatros „Have Yourself A Merry Little Christmas“, Andy Williams „It’s the Most Wonderful Time of the Year“ ar Katažinos ir Irūnos „Švęsim Kalėdas kartu“, dalintis artumu, bučiniais, apkabinimais, brangiomis dovanomis ir visus metus laukta šventine nuotaika. Kalėdos tampa tam tikru socialiniu išbandymu, per kurį yra nustatomas socialinis žmogaus statusas – artumas ir šeima tampa būtina šventinio laikotarpio sąlyga, komercializuotu produktu, o jų stoka išryškina individo nutolimą nuo normos ir keistumą. Tai lemia, jog artumo siekis tampa nerimo priežastimi, bei sąlygoja krūvą dainų, kuriose šventinė nuotaika yra pakeičiama laukimu ir nežinia. Bene žinomiausiose Mariah Carey „All I Want for Christmas Is You“, lyrinei subjektei nerūpi dovanos po egle, ši nenori sniego, viskas, ko ji geidžia yra žmogiškas artumas, ta ypatingoji neįvardinta simpatija, kuriai ir skirta ši daina. Arianos Grande dainoje „Santa Tell Me“ šventinis laikotarpis tampa pagrindiniu išbandymu santykiams, kurie praranda savo prasmę ne kalėdiniu laikotarpiu: „Don’t make me fall in love again/If he won’t be here next year […] So next Christmas I’m not all alone, boy“. Panašus scenarijus pasikartoja ir žymiojoje Wham! dainoje „Last Christmas“, kurioje švenčių metu patikrinami tarpusavio ryšiai: „Last Christmas I gave you my heart/But the very next day you gave it away“. Panaši tematika neaplenkia ir vietinės rinkos: atlikėjos Monique dainoje „Ne Kalėdos be tavęs“ ir grupės MAN-GO „Liūdnos Kalėdos“ reprodukuoja panašias klišes ir lokaliu mastu, dar kartą parodydamos kaip stipriai mes visi geidžiame plastikinio artumo šį švenčių sezoną.
Už vėsų tuščią glėbį be artimojo švenčių metu šalčiau tėra oras už lango, kuris taip pat tampa dažnu dainų motyvu. Viską baltai nuspalvinęs sniegas ir nepakeliamas šaltis, priverčiantis stipriau susiglausti ir ieškoti pastogės, dominuoja tokiose ikoniškose dainose kaip „Let it snow“, „White Christmas“ ar „Švęsim Kalėdas kartu“. Atšiauriems žiemos apibūdinimams („Po juodu dangumi tarp namų apsnigtų“) kas kartą yra priešinama namų šiluma ir šviesa, kurianti jaukumo jausmą ir susisiejanti su minėtu artumu: lauke oras tiesiog siaubingas, užtat židinio ugnis tokia maloni. Kontrastas pateikiamas siekiant namų patirtį padaryti dar jaukesnę ir suteikti priežasčių jaustis dėkingam dėl savo pastogės ir artimųjų. Spinduliuojanti židinio, žvakių ir žaismingų lempučių šviesa praskaidrina akliną stebuklingos, paslapčių pilnos nakties tamsą, o iš lauko matoma džiaugsmo kupina pro langą sklidina namų šviesa tapo kliše kiekvienam šventiniam filmui.
Galiausiai, gana ryškus motyvas kalėdinėse dainose yra nostalgija. Daugelis tokių produktų yra savi-referentiški, t.y. nuolat dirgina klausytoją referuojant į praėjusias Kalėdas, kitas šventiškas dainas, simboliką, tradicijas. Iš tiesų atkreipus dėmesį gali pasirodyti keista, kad žodis „Kalėdos“ yra kartojamas bene kiekvienoje dainų strofoje, net nekalbant apie kitus simbolius, kaip egles, sniegą, dovanas, Kalėdų senelį ir t.t. Toks nuolatinis referavimas į praeitį ir jos suabsoliutinimas suteikia jai idealumo įvaizdį, kurį vis norime pasiekti iš naujo, taigi, pradedame jausti nostalgiją, kuri atitinkamai veda prie intensyvėjančio vartojimo, kurio pagalba siekiama atkartoti praeities jausmą bei bandoma namus ir aplinką prikišti kuo daugiau Kalėdų stebuklą imituojančių simbolių. Tai tikslingai patvirtina tokie dainų žodžiai kaip „I’m dreaming of a white Christmas/Just like the ones I used to know“ (Bing Crosby „White Christmas“) ir „Here we are as in olden days/Happy golden days of yore“ (Frank Sinatra „Have Yourself a Merry Little Christmas“. Ši nostalgija be abejo prisideda prie tradicijos konstravimo minėto anksčiau. Šiuo būdu yra įtvirtinimas tradicijos susietumas su praeitimi ir vis pasikartojančios tradicijos, kurių nevalia keisti.
Taigi, kaip pavyko išryškinti, mūsų kalėdinė patirtis, bent fonetiniu lygmeniu, yra priklausoma nuo rinkinio pasikartojančių motyvų ir simbolių, kurie, per nuolatinį kartojimą, tampa susieti su šventiniu laikotarpiu. Tai lėmė masę tiek vietinių, tiek užsieninių to apraiškų, kurios yra daugmaž vienodos. Šioje kalėdinių vaizdinių maišalynėje išsiskiria lietuviškos grupės Sportas daina „Kalėdos“, pasiūlanti kiek kitokią perspektyvą šiam stebuklų metui. Kūrinyje, iš pirmo žvilgsnio, pasireiškia daugmaž tie patys motyvai, kurie buvo įvardinti ir šioje analizėje, tačiau su ironijos prieskoniu. Pradedant nuo vargonų ir varpelių melodijos imitacijos, kaip įprasta, dainoje be perstojo referuojama į Kalėdas ir siekiama pabrėžti, kad klausome būtent kalėdinė dainos (jei nebuvo pakankamai aišku iš pavadinimo). Tai, beje, daroma pačiu tiesmukiausiu ir paprasčiausiu būdu, žodžiais „Man patinka Kalėdos“, tad nuo pat pradžių tai suteikia švelnų komiškumo dvelksmą. Kliše tapusi „Kalėdų naktis“, minima bene kiekvienoje panašioje apraiškoje, užima užtarnautą vietą priedainyje, kuris meistriškai sukonstruotas siekiant įtalpinti jame kuo mažiau prasmės. Dainoje taip pat užsimenama apie religinius motyvus, kurie vis dar neretai pasireiškia šventinio laikotarpio muzikoje. Dainoje referuojama į bažnytines apeigas, kalėdinius stebuklus ir paslaptingumą.
Marijaus Bernoto, geriau žinomo Maruko vardu, tekste dažnai apdainuojama kalėdinė simbolika, kurios mastas yra gan platus. Pasireiškia ir minėtos tamsos-šviesos ir vidaus-išorės dichotomijos: taiki naktis yra priešpriešinama žvakių šviesai, dėl kurios siurealistiškai lyriniam subjektui „ištekėjo <…> akys“. Tai lemia posūkį nuo įprastų šventiškų apibūdinimų, įtvirtinančių atitinkamą nuotaiką ir neišeinančių už savo naratyvinės linijos. Kalėdinių dainų uždavinys yra tradicijos reprodukavimas, o bet koks nutolimas nuo to yra kontr-produktyvus, trukdo klausytojui įsijausti. Šiuo atveju, Sporto dainos tekstas visą tai iškelia į paviršių ir pašiepia, siužeto linijai suteikiant absurdiškumo, sulaužančio nuotaikos rėmus. Tai tęsiama ir eilutėse „Ir aguonų kefyre/Tavo plaukus mirkau“, kuriose įvedamas dar vienas kalėdinis simbolis – aguonpienis – kurio pagalba žaidžiama tautiškomis tradicijomis, toliau vystant fantasmagorišką ir absurdiškas apeigas primenantį švenčių vaizdinį.
Be abejo, dainoje originaliai atkreipiama dėmesį ir į kalėdinį poreikį artumui ir buvimui kartu. Eilutėse „Susiglaudę it žirklės/Tavo kojos, jaučiu/Jos šią šventąją naktį/Neatskleis paslapčių“ įprasti apibūdinimai ir klišiniai bendrumo, artimųjų, šeimos, draugų motyvai yra pakeičiami kiek kitokia, šventinėms dainoms neįprasta santykių apraiška su ryškia erotine konotacija. Šeimyniškumas ir jo atvaizdavimas, kurio galima būtų galima tikėtis iš panašios tematikos produktų, yra pakeičiamas nešvankiais elementais, kurie vis vien bent dalinai atspindi šį motyvą. Kaip ir įprasta daugeliui kalėdinių dainų, lyriniam subjektui eilinį kartą nelemta sulaukti artumo šią magišką naktį, net jei tai kiek kitoks artumas, nei esame pratę girdėti.
Tad nors Sporto „Kalėdos“ iš pirmo žvilgsnio veikia pagal įprastą tradicijos palaikymo logiką – yra sudarytos iš konkrečių derinių ir simbolių, kurie ją palaiko ir kuriuos asocijuojame su šventiškumu – Marukas meistriškai suteikia šioms klišėms savitumo, panaudodamas jas ne visai pagal paskirtį. Jei pagal Hobsbawmą ir Lotmaną tradicijos yra apipavidalinamos per nuolatinį ir nekintantį praktikų ir simbolių reprodukavimą, šiuo atveju, reguliarūs lūžiai siužeto linijoje pateikia tradiciją kitokiu kampu ir iškreipia jos reikšmę. Tai lemia, jog galutinis produktas dalinai palaiko nuotaiką ir signalizuoja tradiciją, tačiau nėra jų iki galo užvaldomas, nuolat palaiko tam tikrą atstumą tarp simbolių ir klausytojų, ir neleidžia įsijausti. Sporto „Kalėdos“ šiuo atveju geba išlaikyti savo autonomiją nuo tikrųjų Kalėdų ir jų tradicijų konstravimo, pašiepia suprekintą, nugludintą ir mechanišką šventiškumą, nusidėvėjusį iki produkto lygio. Be to, žaidžiant su klišėmis į pirmą planą iškeliamas jų nereikšmingumas ir nuobodulys dėl originalumo stokos, šios tradicijos trapumas. Šia prasme, iš pirmo žvilgsnio absurdiškai ir tuščiai atrodantys Sporto tekstai, iš tiesų talpina savyje daugiau prasmės nei žanras, kuris yra parodijuojamas. Tad atėjus sekančiam žiemos švenčių sezonui pasileiskime „Kalėdas“ ir bandykime išspausti iš šio laikotarpio daugiau, nei mums siūlo masiškai gaminami ir klišių perpildyti pusfabrikačiai, siekiant padaryti Kalėdas iš tiesų savitas ir stebuklingas.
Komentarai