Artėjantį savaitgalį Vilniuje savo patirtimis dalinsis eksperimentinės muzikos kūrėjas ir atlikėjas, žinomos grupės Reynols įkūrėjas Anla Courtis (aka Alan Courtis) iš Argentinos. Vasario 9 d. jis surengs koncertą “Retrito Smarse”, o vasario 10-ąją kviečia į kūrybines dirbtuves “Studium P”. Beje, akylesni “Ore” skaitytojai jau žino šį kūrėją. Prieš 5 metus Vilniuje buvo rodomi keli filmai apie Reynols ir ta proga bendravome su Alanu.
Anla Courtis gimė 1972 m. Buenos Airėse, Argentinoje. Jis yra Reynols įkūrėjas, su šia grupe išleidęs daugiau nei 100 leidimų. Alanas dirba garso meno, elektroakustinės muzikos, drono, triukšmo, improvizacijos ir kompozicijos srityse. Jis taip pat yra išleidęs daugiau nei 100 solo albumų įvairiose leidyklose visame pasaulyje. Jo parašytą muziką grojo ansambliai iš Anglijos, Tailando, Šveicarijos, Velso, Nyderlandų, Meksikos, Kanados, JAV, Ispanijos ir Pietų Amerikos.
Anla Courtis muzikoje visada juntamas stiprus eksperimentinį jausmas ir yra paremta preparuoto garso technikomis, manipuliacijomis su juostele, lauko įrašų apdorojimu, gyva elektronika, objektais, cimbolais, sintezatoriais, kompiuteriniais įrankiais, grojimu tradiciniais (akustiniais ir elektriniais) instrumentais, taip pat – paties sukonstruotas, pakeistas ir neįprastais instrumentais (pvz., nestygine gitara).
Pokalbis vyko telefonu tarp Mato, Algio ir Alano. Po pasisveikinimų ir apsitarimų prasidėjo nuo…
Papasakok, ar atsimeni kokį atsitikimą, ar buvo koks poliarizuojantis įvykis, po kurio imtum skirti muziką nuo šiaip garsų?
Manau, muzika yra mumyse dar prieš gimstant, prieš ateinant į šį pasaulį. Atsimenu, kad barškinau mamos puodais, kai buvau vienerių ar dviejų metų. Aišku, nesi profesionalas tame lygyje, bet vis tiek bandai pasisemti kažkokios energijos tuo metu, ar bent jau jos neprarasti. Po to, kai buvau šešerių, buvau mokomas šiek tiek, bet tuo metu pedagoginė paradigma nebuvo labai atvira, turiu mintyje, kad nebuvo labai žiūrima, kas tinka penkerių-šešerių metų vaikui, ir aš dar nepagavau muzikos tada. Taigi, buvo bandoma įvesti į sistemą, muzikinę sistemą. Kažkada tai gali praversti, bet tuo metu man ne itin patiko. Aš grįžau prie muzikos vėliau, mokykloje, tada viskas prasidėjo tinkamai, ėmiau groti gitara, improvizuoti, bandžiau sujungti kažką formalaus, klasikinę gitarą su eksperimentavimu kitais dalykais, elektronika, pačiu instrumentu, kitais prietaisais.
Taigi, pirmiau dėl to, kad buvai galbūt ne verčiamas, bet ne dėl savo pasirinkimo – mokytis muzikos nepatiko. O vėliau mokykloje, kai atradai ją pats – viskas pasikeitė?
Taip, kažkas tokio. Nors šiaip kartais mums patikdavo muzika mokykloje. Aš dainuodavau, lankydavau fleitos, gitaros pamokas. Bet dabar, kadangi pats mokau kitus, suprantu kažkiek, kodėl tada tas ryšys su muzika neužsimezgė, kalbu apie tikrą ir smarkų ryšį. Bet kuriuo atveju tai buvo naudinga, bet aš nesigilinau labai tada. O vėliau, kai jau tikrai norėjau užsiimti muzika, grįžau mokytis, pradėjau studijuoti klasikinę gitarą, fortepijoną ir t. t., bet tuo pat metu bandžiau užsiimti visiškai laisvos formos dalykais. Ėmiau ieškoti balanso, klausti – o kas apačioje tos ledkalnio viršūnės, o kas paviršiuje? Nes šiomis dienomis bet koks garsas gali būti muzika, kažkuria prasme, arba galima tai pavadinti garso menu, ar dar kitaip. Juk nebėra ribos, apibrėžiančios, kokį garsą muzikoje naudoti galima, o kokio ne. Nežinau, galbūt XIX amžiuje muzika turėjo būti tam tikra, tačiau jau netgi XX amžiuje žmonės ėmė groti su ne instrumentais. Taigi, šia prasme, aš manau muzika yra susijusi ne su garsu, bet labiau su ketinimu panaudoti jį kūrybingu, išsireiškiančiu būdu – tada viskas gali būti muzika, ar kaip tai bepavadinti.
Tai muzika nėra vien tik dažniai, bangos, harmonijos, natos, akordai?
Na taip, visi šie elementai yra dalis muzikos, bet yra kažkas daugiau. Tai gali būti labai paslaptinga, nes tame turi būti tam tikra sąmonė, nors kartais tu to ir nežinai, kai, pavyzdžiui, improvizuojant susiduri su tuo, ko negali kontroliuoti. Aišku, yra racionalioji tavo dalis ir pasąmonė, kuri nėra visiškai tik tavo vieno dalis, ir muzika gali būti irgi to dalis, o tai labai įdomu. Bet šitą dalį savęs kiekvienas suvokia gana skirtingu keliu. Taigi, muzika gali būti tas tiltas tarp to, kas žinoma ir nežinomybės, to, kas jau arti proto. Nesu tikras, kad galiu apibūdinti, kaip tai vyksta. Dėl to tai yra taip įdomu.
Einant prie asmeninės kūrybos, pirmąkart skaitant apie tave, į akis krito šimtai išleistų įrašų, juokaudami skaičiavome metinį vidurkį – noriu paklausti, ar čia toks planas, strategija, ar tiesiog įrašai liejasi, nesidairant per daug atgal ir į šonus?
Geras klausimas. Aišku, nėra kažkokio komercinio plano, tačiau yra mintis atnešti muziką, nukeliauti su ja kiek įmanoma toliau, tada įrašai šiek tiek gelbsti. Galima tai daryti įvairiais būdais. Nėra vieno būdo muzikoje. Leidžiami įrašai visada yra galimybė dirbti ties kažkuo. Be to, tie įrašai labai skirtinigi.
Manau, esu sudalyvavęs kokių 500-600 albumų įrašyme. Kai kurie yra bendri, su kitomis grupėmis ar atlikėjais, kiti – solo, ir dalis yra tiesiog improvizacijos, kitur kompozicijos, esu parašęs ir dainų, bet daug yra tiesiog eksperimentavimų su garsu, “lauko įrašų”, elektronikos, drone, noise ir visko, ką galima rasti tarp viso to. Žodžiu, bandau palaikyti dalykų aktyvumą.
Yra kažkiek netrukus pasirodysiančių įrašų, kuriuose bendradarbiauju su kitais muzikantais. Praėjusiais metais daug dirbau kartu su kitais, tuo labai džiaugiuosi.
Didelė dalis tų įrašų yra bendrai su kažkuo, ar tai atspindi kažkokį požiūrį?
Muziką yra nuostabu dalintis. Aš turiu ir asmeninių įrašų, kuriuose einu ten, kur noriu aš, tačiau bendradarbiaujant, grojant su kitais, galima atrasti vietų, kur pats paprastai niekada nepatektum, ar net nebandai. Kai dirbi kartu su kažkuo, ką gerbi, gali atrasti tikrai įkvepiančių dalykų ir daug išmokti, dėl to aš stengiuosi palaikyti visas kolaboracijas. Ir jų būna labai įvairių.
Pagal išsilavinimą aš – gitaristas, bet vien tik juo aš savęs nelaikau. Vienas paskutinių mano įrašų su elektrinėmis gitaromis yra kartu su David Grubbs. Įrašinėjome Niujorke. Taip pat turime bendrų darbų su gitaristu Tetuzi Akiyama iš Japonijos ir kitais gitaristais iš aplink. Bet dirbu ir su kitokia estetika, kitais instrumentais.
Ar galėtum rekomenduoti žmonėms, nesusipažinusiems su tavo kūryba, kažką iš savo įrašų, kuriuose galbūt labiau pasisekė priartėti prie to, ką nori atskleisti savo kūryba?
Tai, ką pristačiau, labiau yra įrašai su gitaromis, tiek solo, tiek bendradarbiaujant su tokiais žmonėmis, kaip Tetuzi Akiyama, Makoto Kawabata, Masami Kawaguchi, Mitsuru Tabata. Tai kažkas panašau į tai, ką aš dabar groju gyvai su gitara. Taip pat, aš įmaišau daug savo sukurtų garsų į tą elektroakustinę dalį, garsų iš kitų šaltinių. Stengiuosi sulieti tas dvi – roko ir viso to drone/noise visatas. Be to, negroju to paties kiekvieną kartą, nes tai per daug nuobodu. Viskas kaskart keičiasi. Per soundcheck’ą maždaug nusprendžiu, pajuntu koncerto erdvę, pačius žmones. Kartais aš dar ir padainuoju, žodžiu, vyksta įvairūs dalykai. Vilniuje, kaip ir sakiau, kadangi viskas keičiasi, nors ir įsivaizduoju garsą, kurlink norėčiau, reikia išsibandyti erdvę ir aparatūrą. Pagal tuos elementus aš priimu savo sprendimus. Žmonės gali tikėtis eksperimentinės muzikos koncerto, open-minded, improvizacijų pereinančių į kompozicijas, tam tikro intensyvumo, energijos visame tame. Aš bandau iškelti tai, apie ką mes kalbėjome šiek tiek anksčiau – tam tikrą garsą, kurio nėra kaip lengvai apibūdinti žodžiais, tą nepažįstamą proto dalį. Nes manau, kad muzika gali padėti apsakyti, išreikšti tai, kam kalbos nepakanka.
Ar šis koncertas Vilniuje yra kokio nors turo dalis? Kaip vyksta tavo kelionės, ar tu visada kelyje?
Dabar keliauju, užsiimdamas skirtingais dalykais. Neseniai turėjome smagų koncertą Antverpene. Šiuo metu esu Belgijoje. Pradėjome Paryžiuje. Šią savaitę darau keletą renginių žmonėms su mokymosi negalia. Tada Berlynas, Ryga, kurioje irgi workshop’as ir solo koncertas, ir po to – Vilnius. Tada, Talinas, Suomija, o vėliau skrendu į Portugaliją ir tada finalinis koncertas Paryžiuje, taigi dienotvarkė yra smarki.
Paminėjai renginius žmonėms su mokymosi negalia ir esi grojęs gana žymioje grupėje Reynols, kuri yra kažkiek su tuo susijusi, gal gali plačiau apie tai papasakoti?
Taip, žinoma. Reynols yra grupė, kurią mes šiuo metu turime kartu su Miguel Tomasín ir Roberto Conlazo.
Pradėjome 1993-aisiais ir kartu padarėme daug dalykų. Tuo metu nebuvome apmokyti dirbti su žmonėmis, turinčiais negalią, tačiau tai mus taip sužavėjo susitikimas su Miguel Tomasín, kuris tapo mūsų frontmenu. Jis buvo toks talentingas, ir mes pamanėme, kad būtų puiku, jeigu tokia asmenybė būtų priekyje, žinai, tuo metu buvome ieškojimuose – laisvo roko, laisvos muzikos, ir mes suvokėme, kad jis puikiai tiktų tam, nes buvo ypatingas, ir man atrodo, kad buvome teisūs, nes iki šių dienų tai įkvėpė daug grupių turėti tokių narių kaip Miguelis. Man atrodo, jis buvo pirmas žmogus su negalia pasaulyje, grojęs televizijos laidoje. Tai buvo 1998-aisiais metais. Tai ne tik apie muziką, kur irgi yra ypatinga, bet aš taip pat džiaugiuosi, kad tai įkvepia kitus žmones, dirbančius su panašiais projektais.
Taigi, Reynols iki šių dienų yra aktyvi grupė, praėjusiais metais pasirodė keletas įrašų: “Acid Mothers Reynols vol. 3”, kartu su japonų grupe Acid Mothers Temple (VHF records); bendradarbiaujant su grupėmis iš Norvegijos DNA? AND? ir N. U. Unruh – albumas “Seele brennt”. Taip pat vienas albumas yra pakeliui, bet dar negaliu to skelbti, bet visada galite pasitikrinti apie mus internete. Bet kuriuo atveju, man visada buvo smagu groti su Reynols, aš visada su jais daug išmokstu.
O Reynols gal buvo ta grupė, su kuria prasidėjo susipažinimas su muzikos pasauliu, žmonėmis, na žinai, visi tie pasisėdėjimai repeticijose, kurie smagiau gal jauname amžiuje, negu repetuoti vienam?
Na, tai buvo 1993-ieji, mes buvome susižavėję tuo susidūrimu su Migueliu, tik vėliau kažkaip suvokėme, kad tai nėra įprasta groti su tokiais žmonėmis grupėse. Ir aš vis dar galvoju kad egzistuoja tokia diskriminacijos forma, Miguelis yra labai talentingas žmogus. Žinau, kad dabar yra daugiau įtraukiančiųjų grupių, ir man smagu, kad galėjau prie to kažkaip prisidėti. Bet aš darau workshop’us irgi visiems žmonėms, na menininkams ir pan.
Mano gera draugė, Pauline Oliveros (1935-2016), amerikietė kompozitorė, paprašė manęs išversti vieną savo knygų į ispanų kalbą. Toje knygoje yra daug informacijos, apie tai, kas turi prasmę tik jeigu praktikuoji tai, ir kuo aš pats gal tik šiek tiek kitaip – mokau, ir ką aš vadinu “išplėstiniu klausymu” (expanded listening). Tuo mes irgi užsiimsime Vilniuje. Tai susiję su klausymu, su įvairiais būdais klausytis, su atradimu kitokių, naujų būdų klausytis, ir panagrinėti tą įprastą būdą, kaip mes klausomės kasdien.
Gerai, papasakok plačiau apie tą klausymo užsiėmimą, ko žmonės gali tikėtis, kas dar ten vyksta? Yra kažkoks aktyvus dalyvavimas?
Taip tai visiškai aktyvus užsiėmimas, bet kas gali dalyvauti, jokio išankstinio pasiruošimo ar žinių nereikia. Turiu paruošęs daug pratimų, taip pat ir tų, kuriuos sugalvojo Pauline. Bandome patekti į tą klausymo pasaulį ir išgauti kažką iš to, tačiau tai visiškai praktiška, ne teoriška, visada išbandome kažką su ta grupe žmonių. Ir tai visada skirtinga ir ypatinga.
Žinai, klausymas yra labai svarbi veikla, o mes ne visada tai išnaudojame labai gerai. Gyvename pasaulyje, kuris yra labai sutelktas į vaizdą, į vizualųjį aspektą, jis yra videocentrinis. Vizualumui suteikiama daugiau galių, nei kitiems pojūčiams. Dėl to svarbu padirbėti ties klausymu, nes tai gali papildyti žinias apie pasaulį kitu pojūčiu.
Taip, yra citata: “Pojūčiai išbendrauti klausoje, išlieka gyvybingiausi”…
Žinoma, klausymasis yra tampriai susijęs su emocijomis, jausmais, nuojauta, na ir su mintimis. Na, viskas susiję. Manau tai gali atverti ištisą naują erdvę, jeigu esi muzikantas, ar vizualių dalykų menininkas, tai irgi gali padėti toje veikloje, ar tiesiog tai gali tau padėti atverti save, sužinoti daugiau apie save ir apie garsą, kaip apie įrankį.
Esi kūręs muziką klipams ir filmams, jeigu tęsiant šiek tiek tą vizualumo temą. Kuo vadovaujiesi kurdamas garso takelį, ar skiriasi kažkuo tokia kūryba?
Jei atvirai, esu daręs daug dalykų su filmais. Esu kūręs garso takelių, jei koks nors draugas režisierius, ar kas kitas paprašydavo. Tada mes aptardavome, kas tiktų, ar pagelbėtų filmui. Aš taip pat stengiuosi, kad vyktų dialogas tarp garso ir vaizdo, kartais jeigu tai per daug atsišaukia, jeigu tai kas vyksta vaizde, vienodai atsikartoja garse, būna gana beprasmiška.
Manau, yra gerai, kada tvyro šiek tiek įtampos tarp šių dalykų. Taip pat esu šiek tiek susidūręs su grojimu gyvai, per filmo peržiūrą. Yra įdomu surasti įvairių būdų kaip sietis su vaizdu. Kiekvienas darbas atneša irgi įkvėpimą, bet ir būna gana skirtingas. Pavyzdžiui, grojant garso takelį filmui gyvai, galima pastatyti kontaktinius mikrofonus prie projektorių, kurių mechanizmai irgi skleidžia garsus, juos panaudoti ir t.t.
Ir pabaigai – eksperimentinė muzika. Kas tai? Ko reikia, kad muzika taptų eksperimentine? Kaip tu apibūdintum tai paprastai?
Na, eksperimentinė – tai tik savybė, bruožas, visa muzika turi savo eksperimentinę pusę, visada galima rasti naujų būdų kaip priartėti prie muzikos. Kalbant kaip apie žanrą, nemanau, kad tai galima kažkaip ypatingai apibrėžti. Galima pasakyti, kad grojant turi būti šiek tiek rizikos, reikia šiek tiek nežinoti, kur tai gali nuvesti, kartais iki paskutinės akimirkos. Arba dar, jeigu nekontroliuoji visko iki galo, esi atviras kitiems dalykams, nebūtinai nereikšmingiems, bet kurių nevaldai racionaliai. Tai susiję ir su tuo apie ką kalbėjom anksčiau, apie nežinomą proto sritį. Ir tai ką sunku apsakyti žodžiais, kas iškyla kaip kitoks savotiškas žinojimas.
Atsiveikindami tariamės pratęsti užsimezgusią diskusiją apie muziką, klausymą, eksperimentą ir nežinomybę.
Internete:
https://ubu.com/sound/courtis.html
https://huskypantsrecords.bandcamp.com/…/braintrust-of…
https://fabricarecords.bandcamp.com/album/los-galpones
https://publiceyesore.bandcamp.com/…/protozoic-rock…
https://softabuse.bandcamp.com/album/roots-of-a-knob
https://pseudoarcana.bandcamp.com/album/magnesium-tales
Komentarai