“Rewire” 2025: nuo sakralumo iki skaitmeninio chaoso

Nebepamenu, kada paskutinį kartą rašiau flashback’ą – spėju, prieš kokius 8-9 metus, o lietuvių kalba – dar seniau, Bet štai pasitaikė palanki proga grįžti prie rašytojo plunksnos — “Rewire” 2025 festivalis, apjungiantis tiek eksperimentinę bei elektroakustinę muziką, tiek labiau kreivesnes pop ir klubinės muzikos formas bei susijusius žanrus plačiąja prasme.

Ir štai jau bildu patogiais Nyderlandų geležinkeliais iš Amsterdamo į Hagą – ausinėse Tiamat “Wildhoney” skamba pramaišiui su Kathryn Mohr “Waiting Room”. Visiškai skirtingų kontekstų atlikėjai, bet kažkodėl abu šie albumai taip gerai rezonuoja su pro traukinio langą bėgančiais pavasario saulės nuauksintais laukais, fermomis, tulpių bei kanalų ruožais ar vienas po kito besikeičiančiais stotimis ir miestais.

Šįmet nusprendžiau sąmoningai nebandyti aplėkti visko, koncentruotis į kokybę, ne į kiekybę. Kitaip tariant, geriau nuo A iki Z pamatyt ir išjausti mažiau pasirodymų nei bandyti pervargus sužiūrėti visą line-up’ą. Be to nuolatinės eilės ir daug dubliavimosi nelabai ir leistų to padaryti. Tad 3-4 koncai per dieną buvo labai optimalus kiekis.

Ketvirtadienis

Be abejo, dienos vinis – Alvin Curran kompozicijos “Maritime Rites” atlikimas valtyse Hofhijver tvenkinyje šalia Olandijos parlamento. Pučiamųjų bei styginių atlikėjai bei kelios kažką panašaus į hiphopo ritmikas transliuojančios kolonėles išsidėsčiusios kokiose 20-25 valtyse ir laisvai pasklinda po tvenkinį. Viskas susilieja į chaotišką, bet savotiškai didingą kakofoniją, kuri dar maloniai susišaukia su natūraliais vakarėjancio miesto garsais bei karts nuo karto praskrendančių papūgų čirpesiu. Tai, ko gero, vienas tų atveju, kai pasirodymui magijos suteikia erdvė ir laikas, šiuo atveju nuostabus Hagos vakaras, priduodantis kažkokio keisto mistinio potyrio.

Alvin Curran “Maritime Rites” performansas prieš 17 metų.

Po valčių koncerto – greita dislokacija į gretimais esantį De Koninklijke Schouwburg teatrą: greitai prabėganti eilutė, taurė vyno bufete ir jau sėdžiu parteryje. Teatras įspūdingas, su gražiomis freskomis ant lubų, balkonais, tikrai ištaigi erdvė atidarymui. Bet Kianí Del Valle Performance Group, Hamill Industries & Tayhana performansą vos ištvėriau iki galo. Šokėjų trupės plastika ir judesiai tikrai įspūdingi ir grakštūs, bet mane jau kuris laikas erzina tą hyper-digital/post-internet estetika, kuri čia dominavo tiek garse, tiek vizualuose. Muzikinė žanrinė mišrainė dekonstruotos klubinės muzikos su latino ritmais bei hyper-ambient intarpais ir kaip iš AAA geimo trauktos vizulkės kažkaip atrodo labai 2015 ir gražiai nepaseno. Atgyvenęs futurizmas, vis dar besivaidenantis tokio tipo festivaliuose. Tiesiog man labai nerezonuojantis dalykas su dažna “form over substance” problema.

Užtat Alessandro Cortini vyniojo solidžiai – meistras būrė savo trademark rupiu, aštriu ir melancholiškų harmonijų prisodrintu sintezatoriniu ambient, turinčio kažkokio kosminio jausmo ir jam būdingos prakilnumo ir didybės. Be abejo, man jo absoliuti kūrybos viršūnė yra albumas “Avanti” ir “Berlin Atonal” 2015 matyta programa. Čia taip stipru nebuvo, be to buvo ryškiai per daug garso, tai vietomis kėlė diskomfortą. Bet visumoje buvo gerai, o bilietas į NIN koncą Amsterdame birželį jau irgi kišenėje.

Penktadienis

Pirmoji pilna festivalio diena, vėl į Hagą, susirenku apyrankes ir varau žiūrėti Olandijos experimental/synth veterano Hessel Veldman ir poetės Marianna Maruyama. Labai intymus pasirodymas mažytėje, pirtį primenančioje teatro GR8 salytėje. Jei Cortini šou garso buvo per daug, tai čia jo per mažai, nors pasirodymo tylumas pridėjo jam ir intymumo. Hessel erdvių synth garsinių pulsacijų ir Marianna poezijos dinamika kiek priminė Voice Actor. Pasirodymo eigą trikdė nuolat pirmyn atgal atlikėjams prieš nosį vaikštantys žiūrovai ir jų girgždinamos grindys. Bet koncas buvo labai nuoširdus ir tikras, labai gera žodžių ir garso simbiozė.

Pamatęs kilometrinę eilę prie “Paard” erdvės, nusprendžiau, kad į Micos Levi Good Sad Happy Bad tikrai nepateksiu, tad spontaniškai iškeičiau į Colin Stetson. Ir pakeitimas buvo labai vykęs. Stetsonas skamba masyviai, jo emocinguose ir melodinguose garsovaizdžiuose natos lipa viena ant kitos, labai daug vyksmo, saksofono garsas pradeda priminti lapų šiurenimą. Sakyčiau, maksimalistinis šio instrumento išnaudojimas, erdves kuriant multitrakingu, taip dar labiau amplifikuojant virtuoziškumą. Colinas grojo kone didžiausioje “Amare” centro salėje ir buvo įstabu, kaip vienas žmogus su saksofonu užvaldo sausakimšą erdvę, visiškai ją užpildydamas. Antroje dalyje įsivyravo industriniai, beveik šaižūs noise viražai, kiek primenantys jo garso takelį nuostabiam filmui “Hereditary”. 45 minutės prabėgo labai greitai.

Beje, eilės vertos atskiro paminėjimo ir tai, ko gero, yra vienintelis esmingesnis šio festivalio trūkumas, kankinęs ir pernai (na, dar labai daug kas dubliuojasi, bet šitą galima suprast dėl didelės programos įspraudimo į savaitgalio trukmę). Dažnai, kad patektum į daugiau žmonių sutraukiančius koncus, turi ateiti vos ne 30 min. prieš, o tai apsunkina festivalinę navigaciją, turi daugiau planuoti, lieka mažiau laisvo laiko bei spontaniškumo galimybių. Kitu atveju gali į koncertą įeiti gerokai pavėlavęs arba išvis nepatekti. Akivaizdu, festivalio lankytojų yra daugiau nei gali sutalpinti uždaros erdvės.

Labai gerai, kad nusprendžiau iš anksto pastudijuoti line-up, nes kitaip būčiau prateriojęs pianistės Cara Tivey ir Deb Googe (iš My Bloody Valentine), pasislėpusios po da Googie pseudonimu, šou. MBV – mano nesenstanti meilė, bet vat Deb solo reikalai kažkaip prasprūdo pro radarą. O, pasirodo, yra ir naujas albumas, beje, labai neblogas. Geras siurprizas pamatyti legendą, kuri mano asmeniniam panteone svarbesnė net už Laurie Anderson. Koncas puikus: MBV dvelksmas jautėsi purvinuose ir distortintuose Deb boso partijose, likusią dalį užpildė Cara pianino arpedžio, abiejų vokalai, tarp triphopo ir švelnaus noise varijuojantis skambesys. Vėlgi, kaip ir Seefeel atveju (apie juos skaityk toliau), džiugu matyti senus herojus puikioj formoj, kupinus nuoširdumo, tikrumo.

Penktadienis slinko ganėtinai ambientine vaga ir taip gavosi, kad vakaras skirtas žanro meistrams ir senoms meilėms – priešakyje dar Fennesz ir Seefeel išstojimai. Fennesz nuostabaus naujo albumo programa puikiai skleidėsi Hagos Liuteronų bažnyčioj su ryškiomis šviesomis, saulėto ir rūpaus drone/ambient/shoegaze kilimais. Fennesz man yra vienas iš tų itin nuoseklių menininkų, turinčių savo unikalią estetiką, tam tikra gija nuosekliai vyniojasi per visus albumus. Tas pats ir su gyvais pasirodymais, bet man tai patinka ir tinka. Buvo magiška neapsakoma!

Truputį pasisocializavęs su sutiktais draugais ir pažįstamais, grįžtu į Hagos Liuteronų bažnyčią užsiimti vietos į Seefeel, jie vieni labiausiai norimų pamatyt šitame festivalyje. Esu senas Seefeel fanas, “Quique, Succour” bei “Pure Impure EP” nusukti iki negalėjimo ir vis dar tebeatsiveria naujais rakursais ir sąskambiais. Nauja jų kūryba man irgi labai prie širdies – puikūs paskutiniai EP labai gražiai pratęsia jų elektroninį paveldą, išgrynindami tą unikalią melodinę esenciją. Bet šįvakar jie grojo mano mėgstamiausio ir vėl perleidžiamo “Quique, Succour” programą ir tai buvo dieviška. Vizualizacijos subtiliai padengė bažnyčios priekį ir lyg smilkalai skleidėsi 90’s romantika, svajingai masyvus garsas, subtili ritmika ir plaukiančios gitaros. Solidi statika iš atlikėjų pusės, jokio patoso, labai nuoširdu, tikra ir išjausta. Puiki sinergija, su Fennesz neabejotinas penktadienio highlightas.

Laimingas važiuoju namo į Amsterdamą naktiniu ekspresu iš senosios Hagos stoties. Patinka visai tas judėjimas iš miesto į miestą kasdien – kažkoks geras laikas pakontempliuot įspūdžius, prasukt ausinėse vieną kita albumą. Šįkart užsileidžiu naują “Quique, Succour” remasterį, labai jau nesinori paleisti koncerto nuotaikos.

Šeštadienis

Šeštadienis prasideda nuo minėtų eilių. Į Matmos nepatekau, pamatęs eilę nusprendžiau net nesistengti. Į Olivia Block Trio irgi :D Suvalgau falafelį ir laukiu Sealionwoman, į kuriuos po labai ilgų dvejonių iškeičiau Shackleton & Holy Tongue kolabą. Sealionwoman – šviežias atradimas iš “Quietus” metinio topo, dažnai nudžiuginančio neatrastais perlais. Nuostabus duetas, vos prieš festivalį suklausiau jų paskutinį EP “Nothing Will Grow In The Soil” – labai patiko. Sunku apibūdinti juos žanriškai, bet arčiausias terminas būtų doom folk su šiek Chelsea Wolfe’iškos vokalinės manieros. Bičiukas multitrakintu kontrabosu lieja sodrias melancholiškas kilpas, o tuo tarpu vokalistė sklando švelniu kontraltu. Visumoje – toks abstraktesnis, minimalistinis doom gotikos variantas. Nuostabus “Rewire” paslėptas perliukas ir mano vienas geriausių pastarojo meto atradimų.

Minutėlei įlendu į vieną centrinių “Rewire” erdvių “Paard”, kur “Operator” steidže foje groja tautietis Ernestas Sadau. Beskambant Ernesto užleistam “Shining” OST intro, jau reikia lėkt į Anna Von Hausswolff. Annos vargoninį, tamsaus modern classical šedevrą “All Thoughts Fly” esu nusukęs gan gausiai, labai tikėjausi kažko panašaus. Tačiau Anna išstojo savo labiausiai rokavam amplua – su pilnu bandu (net 2 būgnininkai) ir atskleidė labiau savo prog/gothic dainų autorės pusę. Labai labai aukštos kokybės ir galingas pasirodymas, nors man vietomis ir kiek per dramatiškas, nors čia turbūt labiau lūkesčių dalykas. Bet reikia lėkti finalizuoti vakaro į Kali Malone mišias.

Kali Malone mačiau ir hostinau Vilniuje, berods, 2016 rudenį, kada mažoje VRM bufeto salytėje ji kapojo industrinį techno keliasdešimčiai žmonių viename iš Mato Aerobicos eventų. Per tą laiką jos kalibras išsprogo neregėtai ir tą koncą galima prisiminti kaip vieną before they got big atvejų. Pavyzdžių apstu: Jenny Hval “Skylėje” 2012-ais, Deafheaven “Mulen Ruže” (ex-Profsąjungų rūmai) tais pačiais metais ar dar beveik niekam nežinomas Yves Tumor 2015-tųjų “Supynėse” grojęs Teams peudonimu ir t.t. Dabar Kali atliko savo labiau neoklasikinio nuostabaus “All Life Long” programą Hagos Grote Kerk bažnyčioje su choru, pučiamųjų sekcija ir vargonais bei savo dabar jau sutuoktiniu Stephen O’Malley pašonėje. Jokio papildomo įgarsinimo, tik natūrali bažnyčios akustika skleidė Kali muzikines mišias. Įstabaus grožio magiškas pasirodymas, kuriame “All Life Long” suklestėjo visame gražume, taip, kaip ir turėtų būti, atsiskleidė visa savo esmine intencija.

Sekmadienis

Sekmadienį vėl grįžtam į Liuteronų bažnyčią (ganėtinai bažnytinis šis “Rewire” man, tiek lokacijų, tiek muzikos prasme :)), kur ukrainiečių moduliaristas Oleg Shpudeiko aka Heinali ir nenusakomo grožio balso savininkė Andriana-Yaroslava Saienko atliks XII amžiaus krikščionių mistikės, kompozitorės ir poetės Hildegardos Bingenietės kūrinius. Hilegarda tiek savo asmenybe, tiek kūryba buvo gerokai pralenkusi laikmetį ir jos dieviškos harmonijos iki šiol yra didelė inspiracija šiuolaikinės muzikos kūrėjams. Kadangi dievinu tiek Heinali (“Kyiv Eternal” –  man vienas geriausių albumų tiek 2023 metais, tiek ambient žanre apskritai), tiek Hildegardos kūrybą, tai šis koncas yra match made in Heaven.

Tiesa, stebiu šį duetą jau antrą kartą – prieš pusantro mėnesio teko juos matyti mažame Amsterdamo džiazo klube ir tai buvo vienas geriausių mano kada nors girdėtų dalykų. Dabar tai vyksta sakralioje erdvėje su nuostabiai krentančia šviesa pro didelį langą priešais, su dar didesniu/geresniu garsu. Tad potyris dar stipresnis. Oleh kruopščiai ir kantriai stato moduliarines sienas, vis intensyviau gaubiančias erdvę savo magiška harmonijų derme ir jėga įtraukiančias į ekstatišką hipnozę, kuriame vienintelis gidas – Adriana nežemiško grožio balsu giedanti Hildegardos giesmes. Pasirodymas – dvi ilgos 20 min. kompozicijos, dvi pilnos sielos kelionės su širdį veriančiu Adrianos dainavimu. Kažką panašaus esu jautęs “Unsound” festivalyje 2014-taisiais per Current 93.

Pilna salė plojo atsistojus, man buvo per trumpai, norėjosi dar ir dar. Prašau, jei kur užgaudysit juos (o groja jie Europoj dabar gan nemažai), būtinai nueikit pažiūrėt. Beje, Vilniaus promouteriai irgi atkreipkit dėmesį! Jau įsivaizduoju, kaip tai skambėtų Šv. Kotrynos ar Šv. Jonų bažnyčiose. Tai muzika, kurios ypač reikia tokiais chaotiškais ir nestabiliais laikais.

Po pertraukėlės dislokuojamės į šįmet gan retai lankomą “Paard”, kur laukia superinis Moin šou. “You Never End” – man vienas topinių praeitų metų albumų, nusuktas iki negalėjimo, įgarsinęs ne vieną numintą kilometrą, tad jie buvo dar vienas būtinai norimas pamatyti bendas. Moin įgavo antrą kvėpavimą prisijungus Valentinai Magaletti, o gyvai jie skamba dar gerokai masyviau nei įraše. Gitaros siekia kone post-hardcore/sludge intensyvumą, albume besisvečiuojantys kviestiniai vokalistai irgi suteikia papildomos dinamikos. Mylimi trackai atsiveria naujais rakursais. Vėlgi, puikus potencialus bookingas “Facial Tumour” chebrai į “Sodą” ar netgi “XI20”.

Na, ir finalinis Laurie Anderson akordas. Norėčiau pabrėžti, įdomų jos pasirodymų cikliškumą. Mat mačiau ją “Rewire” 2018, praėjus dviems metams nuo pirmojo Donaldo Trumpo išrinkimo, dalis pasirodymo buvo stipriai fokusuota į Amerikos politinį trampizmo klimatą. 2025-taisiais Laurie Anderson vėl “Rewire”, Trumpas vėl prezidentas, o anti-trampistinis (ir bendrai šiuolaikinę Ameriką kritikuojantis) fokusas – dar ryškesnis. Į visa tai Laurie dar įpina savo AI sugeneruotą senelio genealogiją, ironišką tech-mogulo Elon Musko istoriją, tai chi bei kitų globalių temų. Pasirodymas buvo koncentruotas į Laurie spoken-word’ą su skaidriais ir švelniai sūpuojančiais dviejų elektrinių smuikų pasažais, vietomis net priminė paskaitą. Labai ramus, intymus ir fokusuotas šou. Laurie politikavimas – brandus, brandus ir jo pateikimas, ironija ir visa tėkmė. Puikus balansas tarp žinutės, jos formos ir paveikumo. Taip ramiai Laurie viena paima ir valdo visą sausakimšą “Amare” didžiąją salę.

Po Laurie – kelionė namo, įspūdžių gausu, misija įvykdyta. “Rewire” 2025 buvo nuostabus, įkvėpimų ir įspūdžių gausa didžiulė, jaučiuosi pakylėtas. Kitąmet vėl bandysiu grįžt, nes tai, be abejo, vienas geriausių Europos festivalių.

“Rewire” festivalis internete