Po parodos kildamas ilgu trapu iš Vilniaus geležinkelių stoties „Bėgių parko“ prisiminiau išvykimą traukiniu iš Lisabonos. Ištisus kilometrus bėgius lydintis betonas kėlė pavydą savo graffiti kiekiu ir kokybe – kitose Europos šalyse šitaip atrodo tik tuneliai ar patiltės. Tuo tarpu Vilniaus savivaldybė neseniai vykdė gyventojų apklausą apie miesto tiltus. Į klausimą, kuo man patinka miesto patiltės, neradau atsakymo „graffiti“, tačiau toks variantas buvo po klausimu, kuo nepatinka. Savivaldybės išvada buvo aiški ir be apklausos: Vilnius nori užčiaupti sienas.
Nedidelėje studijoje vykstanti paroda „Dialogues“ lankytoją pasitinka iš pirmo žvilgsnio nekomunikatyvia paantrašte: „kalbėtis su siena“. Šešių darbų autoriai pokalbį su sienomis perkelia į vidų ir siūlo kelias įtampas: graffiti technikos ir anti-style estetikos, galerinės erdvės ir ne visai galerinės, anti-komercinės ekspozicijos susidūrimą. Parodoje taip pat apsiverčia tradicinis trikampis tarp vizualiojo gatvės meno, geležinkelio ir žiūrovo: jei įprastai graffiti praskrieja kažkur anapus traukinio lango, tai galerijoje, tarp darbų esančiuose languose, sušmėžuoja ir dingsta patys traukiniai.
Penkių autorių darbai skoningai išsitenka kompaktiškoje erdvėje ir laikosi kvietime duoto pažado – bendrauja vienas su kitu ir sienomis. Lankytojui paliekama laisvė keliauti per parodos erdvę ir rekonstruoti autorių, jų darbų ir sienų pokalbio gijas. Vienam tai gali būti pokalbis apie gatvės kūrybos techniką – kelionė per tapybą, purškiamus dažus, oro teptukus, kitam – diskusija apie transporto ir aplinkos santykį, trečiam – kolektyvinis pasakojimas, kurio dalys skamba impresionistiškai, ekspresionistiškai, abstrakčiai ir siurrealiai.
Lankytojus pasitinka trys darbai: palubėje sklendžiantis Trafik „Shiny Things“, sienos nišoje įrengtas D1mon „0 km/h“ bei tarp langų įterptas Pipe & Pallet „Oasis“. Impresionistiškas „Shiny Things“ pasižymi autoriui būdinga geometrine perspektyva ir automobilių estetika, kurią perima surrealus, tarpdiscipliniškas „0 km/h“, žiūrovą kviečiantis ne tik įtraukia forma, skaitmeninės spaudos ir skulptūros elementais, bet ir su „Oasis“ kalbančiu dangaus motyvu. „Oasis“ išsiskiria iš kitų darbų spalvomis ir tematika, tačiau savo abstraktyvumu sklandžiai susisieja su ant gretimos sienos esančiu Kasparas Kasp „After laughter comes tears“.
Autoriai su buvusia geležinkelių infrastruktūros erdve susitvarko jos neneigdami, o žaismingai prisitaikydami. Akylesnis žiūrovas atkreips dėmesį, jog „Oasis“ centre autorius paliko į sieną įsuktą varžtą, o „After laughter comes tears“ aplenkia įstrižai galerijos erdvės lubų įtvirtintą krovininę siją, diktuojančią kūrinio ribą. Ryškia nepertraukiama linija su Kasparo Kasp darbu jungiasi Hermandowning ilgametražio pavadinimo „From the depths of the vase rises the thunder of a train, its long horns flowing like an endless tapestry on the wall.“ – trimatis optinio meno darbas, atsiskleidžiantis iš skirtingų taškų žvelgiant į zigzaguojančius sienos kampus.
Geležinkelio temą pratęsia Aleksandras Nazimovas, vienintelis erdvėje palikęs du darbus – miražiškus „Abstract Landscape“ ir „Gardening Between the Rails“. Pastarasis žengia į Vilniaus geležinkelio stotį ir ne tik tiesiogiai referuoja už lango matomus objektus, bet ir panaudoja stoties koloritą, kuris puikiai atsiskleidė šviesų parodos atidarymo vakarą. Šis darbas miražišką įspūdį sukuria pasitelkęs sienos „defektus“ – ištrupėjusias ir išskustas dažų, tinko vietas.
Siena, kaip integrali kūrinių dalis, parodoje dalyvauja ir platesne prasme – darbai kategoriškai apeliuoja į meno verslo praktikas: kūrinių nepavyks išsinešti už jokius pinigus, jie priklauso šioms sienoms. Tiesa, priklausydami sienai jie pasiduoda kintamumui – sienos uždažomos, pastatų savininkai pasikeičia, jie sugriūna. Paradoksalu, kad bent dešimtis tūkstančių metų skaičiuojanti vizualiojo meno šaka – piešiniai ant sienų – šiuolaikiniam žiūrovui taip stipriai asocijuojasi su laikinumu ir patiltėje, ir galerijoje.
Galiausiai, reikia pabrėžti, jog paroda nėra tiesiog gatvės kūrybos įmuziejinimas. Joje kalbama ir apie graffiti judėjimo nusistatymus, pasitelkiami neįprasti estetiniai stiliai, o kūrybinis procesas, skirtingai nei įprastai gatvės kūryboje, buvo lėtas. Be to, lankytojas parodos erdvėje priverčiamas neignoruoti, lėtai ir kontempliatyviai pažvelgti į darbus, kurie įprastai išsilieja, tampa tik įspūdžiu traukinio lange. „Dialogues“ siūlo netiesmuką, subtiliai provokuojantį pokalbį, kuriame peno apmąstymams turėtų rasti ne tik meras, miestiečiai ar galerijų kuratoriai, bet ir gatvės kūrėjai.
Penkių autorių kolektyvinė sienų tapybos paroda „Dialogues“ vyksta iki gegužės 31 d., Trafik dirbtuvių galerinėje erdvėje, „Bėgių parke“, Pelesos g. 10
Komentarai