Italų režisierius Mario Martone savo filme „Fuori“ žiūrovus nukelia į 1980-ųjų Romą. Po to, kai leidėjai atmeta Goliardos Sapienzos „Džiaugsmo meną“, rašytoja atsiduria kalėjime už juvelyrinių dirbinių vagystę. Tačiau pažintys kalėjime pakeičia jos gyvenimą. Išėjusios į laisvę, moterys ir toliau susitinka, o Goliarda užmezga gilų ryšį su politine aktyviste Roberta. Netrukus Goliarda iš naujo atranda gyvenimo džiaugsmą ir norą rašyti toliau.
Su režisieriumi susitikau Kanuose, kur šis filmas buvo parodytas konkursinės programoje.
Kada sužinojote apie knygą „Džiaugsmo menas“?
Italijoje knyga buvo išleista 2008-aisiais. Svarbu paminėti, kad iki tol apie ją nieko negirdėjau. (…) Goliarda patyrė to meto kultūrinės visuomenės priešiškumą, nors ir buvo tos visuomenės dalis. Ji buvo labai žinomo Italijos kino kūrėjo Francesco Maselli partnerė. Nors ją ir laikė inteligente, visos leidyklos atsisakė leisti ne tik „Džiaugsmo meną“, bet ir „Abejonės tikrumą“ („Le Certezze del Dubbio“), kuris yra vienas iš dviejų romanų, pagal kuriuos sukurtas šis filmas.
Filmo pabaigoje matome ištrauką iš televizijos laidos, kurią veda žinomas italų žurnalistas Enzo Biagi, ir matome ją inteligentų kompanijoje, o ji visiškai ignoruojama ir iš jos šaipomasi. Kodėl? Todėl, kad ji maištininkė, laisva dvasia, prieštarauja vyraujančiai nuomonei, lygiai taip pat, kaip tai darė Pier Paolo Pasolini. Bet Pasolini buvo vyras, o ji – moteris, todėl jos net nebuvo klausomasi. Norėjau, kad visi pamatytų, kiek ji buvo ignoruojama, suvokiama kaip nepatogi. Goliarda buvo visiškai marginalizuota.
Ar visada žinojote, kad kviesite vaidinti Valeriją Golino?
Taip, tiesą sakant, apie ją galvojome nuo pat pradžių. Buvo tiesiog stebuklingas sutapimas, kad tuo pat metu Valerija jau mąstė kurti filmą apie „Džiaugsmo meną“. Įdomiai sutapo, kad mūsų keliai susikirto.
Gal galite papasakoti apie tai, kaip atvaizdavote tokią aibę skirtingų moterų? Retai pasitaiko, kad moterys tiesiog rūkytų, gertų, kartu slampinėtų po miestą ir bambinėtų.
Idėja buvo paprasta: papasakoti šią istoriją. Apie nieką, žinote, apie tai, ką moterys daro, kai yra kartu – apie moterų grupelės santykius, artumą, apie tai, kad jos mėgsta viena kitą atspindėti viena kitoje. Ir apie troškimą, kuris gali išryškėti draugystėje. Bet buvo sunku tai perkelti į didįjį ekraną.
Nors tai buvo išsamiai aprašyta scenarijuje, žinoma, tai buvo trijų aktorių sąjungos, susitikimo klausimas, ir kai aš jas pamačiau ir išvydau jų meilę, iškart supratau, kad tai įvyks, nes Valerija Golino, Matilda De Angelis ir Elodie yra trys aktorės, kurios turi daug charizmos, yra labai stiprios, žavios, gražios. Bet dar nebuvau pasiruošęs pamatyti jų subtilaus intelekto demonstravimo filmavimo aikštelėje. Manau, tai buvo pats pagrindinis variklis.
Scenaristei Ippolitai Di Majo buvo gražiausia mane matyti visiškai atsipalaidavusį šių moterų žvilgsniuose – kaip mane užvaldė jų gebėjimas bendrauti tarpusavyje. Paprastai į tokią aplinką vyrui labai sunku patekti.
Kodėl pasirinkote būtent šį Goliardos gyvenimo tarpsnį?
Pirminis sumanymas buvo sutelkti dėmesį į laikotarpį, kai Goliarda Sapienza rašo knygą „Džiaugsmo menas“, kuris trunka daugiau nei 10 metų, o paskui bando ją išleisti. Taigi žvilgsnis buvo labiau biografinis į rašytojos gyvenimą. Tuo metu buvau įsitraukęs į kitus projektus, o Ippolita kūrė šį. Galiausiai, kai jau buvau pasiruošęs perskaityti scenarijų, labai juo susižavėjau.
Filmas prilygsta meilės laiškui draugystei ir literatūrai. Kvietimui švęsti kalbą. Esate režisierius, nebijantis rašto. Tad kokia yra estetinė Goliardos dialogų filme dimensija?
Tiesa, esu sukūręs daug filmų apie menininkus. Man patinka kurti filmus apie menininkus. Man patinka patys menininkai, nes būtent jie į gyvenimo sunkumus, kuriuos visi patiriame, reaguoja fantazija ir vaizduote. Tai ne tik menininko galia, tai kiekvieno iš mūsų gebėjimas sugebėti įsivaizduoti, naudotis fantazija. Taip pat sukūriau filmą apie poetą Giacomo Leopardi, ir žinau, kad tam filmui kurti ir patirti labai sunku rasti tinkamą momentą. Kad žodžiai iš puslapio, kur jie parašyti, būtų perkelti į filmą… Tai labai subtilus subtilus momentas, ir taip nutiko ir šiame filme. Mes girdime „Džiaugsmo meno“ žodžius, bet tai yra specifinis momentas, kuriame išryškėja kinematografinė žodžių vertė.
Dialogai yra literatūros dalis, o Goliarda, prieš tapdama rašytoja, buvo aktorė, todėl žinojo, ką reiškia vaidinti. Ir, žinoma, jos dialogai labai pagrįsti rašytine literatūra, bet vėliau žodžiai buvo išplėtoti scenarijuje ir papasakoti aktorių.
Norėčiau pridurti, kad prieš šį filmą Ippolita dirbo prie kito Goliardos Sapienzos romano ekranizacijos. Jis vadinasi „Vidurdienio siūlu“ („Il Filo di Mezzogiorno“) ir remiasi kitu jos gyvenimo epizodu 1970-aisiais. Tai yra tarsi meditacija apie rašymo skonį ir apie rašymą vaidinimui, kurį ji pati patyrė, žinote, rašydama žodžius literatūrai, netgi teatrui. Net aš pats visad kaitalioju kiną ir teatrą.
Jūsų filmas yra apie moteris, kurios nesulaukia pelnyto pripažinimo. Kaip manote, ar moterys sulaukia jo šiais laikais?
Sulaukia daugiau, bet yra erdvės tobulėjimui. Taip, išties tvyro didžiulis disbalansas tarp vyrų ir moterų Italijoje. Tik gal nebe toks, koks tvyrojo 80-aisiais. Šiemet buvo įteiktas „David di Donatello“, kuris, kaip žinote, yra mūsų itališkasis „Oskaras“. Trumpajame sąraše, iš penkių autorių trumpajame sąraše, buvo trys moterys; pirmą kartą „Davide di Donatello“ gavo moteris, Maura Delpero.
Kaip jums pavyko pavaizduoti 80-ųjų Romą, kurios fone girdime nuorodas į tą konkrečią epochą? Kaip jums pavyko pavaizduoti miestą?
Kaip jau minėjau, filmas yra portretas, tai ne biografinis filmas, ir, žinoma, pirmame plane yra personažai, o antrame – horizontas, peizažas, panorama. Romos miestas yra tarsi dėžutė. Žinoma, yra elementų ir užuominų apie to meto politiką, o personažai yra įsijautę į tą konkretų laiką. Tačiau horizontas yra labai tikslus ir labai detalus, kaip ir tai, kas vyksta pirmame plane. Nenorėjau, kad politika turėtų pernelyg didelį svorį ar kad ji būtų esminė, bet filme esančios nuorodos, kurių dabar neminėsiu, yra labai tikslios, jei kalbame apie vietas ir erdves.
Norisi paklausti apie Rebibiją, prieš tai buvusį kalėjimą, kuriame kalėjo Goliarda. Kaip sekėsi ten filmuoti? Kaip tai paveikė jų vaidybą ir jūsų darbą su jais? Juk net ir kalėjime Goliarda atrado kitokią laisvę.
Tai padaryti nebuvo lengva. Tai buvo ilgas procesas, bet, laimei, mums pavyko. Rebibija yra modernus kalėjimas, todėl būtų neįmanoma jo rekonstruoti tokio, koks jis buvo dabar. O jis labai, labai specifinis. Tačiau žinojau, kad turiu ten nuvykti, susipažinti su kaliniais ir išklausyti jų istorijas. Ir, žinoma, paskui liepti aktorei daryti tą patį – išklausyti juos. Tai buvo labai svarbu, absoliučiai esminis dalykas, kad aktorės galėtų būti filme, įsikūnyti į scenas. (…) Kalėjime yra daug vienatvės, kalinių vienatvės. Manau, kad Goliardą, kai ji buvo sulaikyta, traukė kitų žmonių vienatvė, nes ten ji galėjo atspindėti savąją. Turint tai omeny, „Fuori“ nėra paguodos filmas. Priešingai. Kalėjimo patirtis yra labai sunki, labai sudėtinga. Goliarda Sapienza buvo nelaiminga moteris, menininkė, tačiau visagalė vaizduotės yra tai, kas gali mus apsaugoti ir išgelbėti nuo vienatvės būsenos.
Parengta pagal Kanų festivalio apskrito stalo diskusiją.
Komentarai