Pernai surengęs gimtadieninę antimeno antiparodą „dūdl“, šiemet Vytenis Bagdonas pristato didesnį projektą, kuriuo per garsą ir poeziją siūlo kitaip patirti Vilnių, paieškoti šiuolaikinio mitologinio epo tapatybės.
Artėja tavo kūrybinio projekto „Totemai“ premjera. Kaip sekasi ruoštis?
Viskas sekasi neįprastai sklandžiai. Ypač, turint galvoje, kad tai yra kol kas sudėtingiausias mano kūrybinis projektas, turėjau jį derinti su visiškai nesusijusiu darbu ir dar spėti pasidžiaugti vasara. Esu toks žmogus, kuris įprastai viską daro iki paskutinės minutės, viskas dega, bet šį kartą visa kūrybinė dalis jau yra užbaigta, liko tik nuobodybės: derinti albumo perklausą, leidybos dalykus, shitpostinti renginio puslapyje.
Kas pasikeitė šiemet?
Šiemet atsispyriau nuo praėjusių metų performanso. Tąkart performansą papildė šiek tiek mano primityviu sintezatoriumi kurtos muzikos, o audio fone per paslėptą mikrofoną, lyg gyvas field recordingas, dalyvavo ir lankytojai.
Norėjau išplėsti tą performanso dalį, išleisti mini-albumą, kuriame pabrėžčiau tokį atsitiktinį dalyvavimą pasaulyje, aplinkoje per garsą. Persilaužti padėjo pokalbis su Ginc Gascevičiumi, kuris savo perkusijos performanse naudoja ir field recordingus. Jis man pasakė: „Šitam žanre nėra taisyklių!“ Tai išlaisvino.
Kuriant apetitas išaugo ir galiausiai išleidžiu ne tik mini-albumą, bet ir akomponuojantį vaizdo klipą ir šūsnį poezijos. Turbūt tai rodo, kad daug geriau planuoju kūrybinį procesą. Laiko apribojimas yra svarbus mano kūrybiniame procese, nes ne pirmus metus rengiu performansą konkrečiai datai – savo gimtadieniui. Praėjusiais metais savo namus pavertėme mano darbų galerija. Kažkada organizavau mikro-festivalį po Žvėryno pėsčiųjų tiltu.
Šių metų projektas-kūrinys yra tarsi praeitų metų tąsa, kai namuose-galerijoje eksponavai dūdlus ir kalbėjai, kad visa paroda yra rimtas bajeris. Šį kartą pristatai tris kūrinius gerokai platesniam ratui, atvirame renginyje, bare. Ar šiais metais viskas yra daug rimčiau?
Šiemet iš tiesų darosi rimta, darosi nejuokinga. Jei praeitais metais parodos programėlę atstojo mano sumaketuotas, nedidelės apimties zinas, tai dabar pristatysiu profesionaliai maketuotą ir spausdintą poezijos brošiūrą. Muzikinė dalis irgi nebebus tik fonas, o kūrybos ciklo ašis. Manau, kad kokybinė kartelė tikrai kyla, net brošiūros iliustracijomis tapę dūdlai konceptualiai atrodo stipriau. Visgi, išlaikau tąsą ir stengiuosi pažvelgti į mūsų „labai rimtos visuomenės“ absurdus, atlikti kažkokią situacionalistinę intervenciją. Manau, to padaryti rimtu veidu yra neįmanoma.
Visi kūriniai kyla iš tos pačios visatos, vienas kitą papildo. Jaučiu, kad muzika yra įdomiausia, nors į poeziją įdėjau daugiausiai darbo ir ji, turbūt, daugiau pasako apie „Totemų“ pasaulį. Kažkur to pasaulio paraštėje vyksta epas, kelionė.
Ar toliau tęsi anti-meno, anti-parodos, anti-kapitalizmo idėją, apie kurią užsiminei praėjusiais metais kalbėdamas apie parodą?
Šitas kūrybinis projektas susijęs su tuo, ką galima pavadinti kontrkultūriniu mąstymu, tik jis ateina iš keistos perspektyvos. Gana stipriai reflektuoju mūsų pasaulį persmelkusias technologijas, žmonių pagamintus daiktus ir gal ryškiau išreiškiu humanitarinę perspektyvą. Remiuosi 18 amžiaus filosofu Giambatistta Vico ir jo idėjomis apie žmonijos judėjimą iš poetinės, link ironiškos visuomenės ir kalbos. Pasaulyje, kuriame mus supa praktiškai vien žmonių pagaminti ar sukurti daiktai, pasirenku į juos pažvelgti kaip į gamtos fenomenus, mitologinius dalykus.
Man atrodo tai yra atsisakymas šiuolaikinio pasaulio ar dominuojančios kultūros. Čia gal net ne tiek apie patį kapitalizmą, kiek apie žmogiškumą. Mes kaip skruzdelės pastatom miestus, savo skruzdėlynus, bet į miestą žiūrėti kaip į skruzdėlyną ir pavartotį tą skruzdėlyno metaforą jau yra kontraversiška dominuojančioje kultūroje. Juk mes ne gyvūnai, mes gi ne skruzdelės, mes išskirtiniai, mes į kosmosą skraidom.
Man atrodo, kad tie anti-anti-anti dalykai lieka mano kūryboje, tik šį kartą prieiga yra įdomesnė, brandesnė. Juokelis vis dar lieka, bet juokelis dabar yra ne viena esminių performanso dalių.
Koks, tuomet, yra tavo žvilgsnis?
Man įdomu pasižiūrėti „ateiviškai“, kaip tai darė Vonnegutas: sėdim prirakinti prie kėdės ir tuo pat metu skrendam beveik 1 000 km/val. lėktuve. Yra labai daug tokių absurdų mūsų visuomenėj, kurią priimam labai rimtai. Manau, kad tą žvilgsnį man pavyko perteikti ir per muziką, kurioje yra ir aplinkos, žmonių garsai, field recordingai, kad jie dalyvauja naratyve, kuris egzistuoja tik todėl, kad jį kuria žmogaus sąmonė.
Šiais kūriniais ir reflektuoju, kaip galima kurti naratyvą, gyventi mūsų hipertechnologiniame pasaulyje. Jeigu anksčiau buvo neįmanoma visko aprėpti, tai dabar ypatingai neįmanoma viso pasaulio aprėpti vienam žmogui, jo susisteminti. Bet mūsų sąmonė, protai, psichologija leidžia tai padaryti.
Kad sutelkčiau žvilgsnį, šiame projekte apsibrėžiau tokias siauras geografines ribas: Vilniaus mikrorajonus po televizijos bokšto lėkšte. TV bokštas labai gerai atspindi technologiją, kaip mūsų pasaulio dominantę. Jis yra labai apčiuopiamas, gal ne skaitmeninis, nors aplipęs antenomis, kurios perduoda ir skaitmeninį ryšį. Nusprendžiau pasitelkti Pasaulio medžio metaforą nusakyti tam, kas yra TV bokštas technologiniame pasaulyje.
Muzika buvo mažesnė ankstesnio performanso dalis. Kodėl šį kartą tau prireikė muzikos? Kodėl nebeužteko rašyto žodžio, bet dar reik ir garso?
Muzika, garsai, yra labai svarbi mano būties dalis, kartais mane tiesiog užburia aplinkos garsai. Man kelionę, žmogų ar konkrečią vietą dažnai geriau įamžina garso įrašas nei nuotrauka. Pamenu, savanoriaudami reivuose sakydavom, kad ketvirtą valandą ryto geriausias stage yra prie generatoriaus (juokiasi).
Nors rašau nuo vaikystės, šį kartą nenorėjau pirmojo plano suteikti tekstui, nes supratau, kad žvelgiu į tai, kaip formuojasi mitologinė pasaulio samprata, skleidžiasi metaforiškas mąstymas. Tai yra mažiau apčiuopiama visata, kurią daug geriau atskleidžia ambient muzikos žanras nei tekstai, kuriuos gali išnagrinėti iki kaulų smegenų, kol nebelieka nei metaforos, nei mistikos.
Ko tikėtis svečiams, atvyksiantiems į pristatymą?
Esu įsitikinęs, kad jų laukia visai neblogas pradedančiojo „nešvarios“ ambient muzikos kūrėjo pasiklausymas – ne per ilgai, septyniolika minučių. Ir nemokama, mano galva visai įdomi, poezijos brošiūra.
Viskas vyks jaukioje, geros akustikos, skliautinėje erdvėje, kurioje gerai skamba įrašas, aplinka intymi, tikrai bus galima pabendrauti apie mitologiją, technologiją ar šiaip gyvenimą.
Tikiuosi, kad svečiai per visus kūrinius galės išgyventi šiek tiek kitokią būtį – klausytis daugiasluoksnio muzikos įrašo, kuriame girdisi tik kalbėjimo taktas, tonas, garsai, gal išgirsti vieną-kitą žodį, atpažįsti vieną-kitą garsą ar motyvą iš garso sintezės ir iš to pradėti lipdyti savo naratyvą, nes visas tas epo pasaulis, iš kurio ištraukiau tuos kūrinius, lieka paraštėse ir nežinau, ar taip stipriai baksnoju pirštu žiūrovui, klausytojui ar skaitytojui, kad ten viskas būtų labai aiškiai išreikšta.
Žmonės turės progą pasinerti į chaotišką pasaulį, kuriame sąmonė ima struktūruoti motyvą, pasakojimą, kuris nebūtinai sutaps su maniškiu, nes aš tik suteiksiu priemones jį patirti.
Vytenio Bagdono performansas „Totemai“ rugsėjo 20 d., nuo 18 val., vyks bare „Begemoto sapnas“, Visų Šventųjų g. 5, Vilniuje. Svečiams bus pristatyta poezijos brošiūra „Savaitgalio poezija“, vyks mini-albumo „Teritorija“ perklausa su lydinčiu vaizdo klipu „Ne pagal grafiką“. Įėjimas nemokamas.
Komentarai