Alternatyvaus roko grupė Abudu spalio 11 dieną sugrįžta į MO muziejų – vienas ryškiausių Lietuvos muzikinės scenos vardų koncertu vainikuos naujos didžiosios parodos „Amžinai laikina“ atidarymo MOratoną. Tai – paskutinis viešas grupės pasirodymas iki sausį laukiančio dešimtmečio koncerto.
„Mėgstam MO ir kontrastuoti su tokiom erdvėm, todėl bus labai smagu užkurti šiokias tokias bakchanalijas. Darysim stiprų koncertą – nesitaupysim, kaip ir niekada nesitaupėm“, – žada Abudu nariai Domantas Starkauskas, Lukas Keraitis, Vytenis Starkauskas ir Mantas Daujotas. Su jais pasikalbėjome apie artėjantį koncertą, pasikeitusį santykį su masine kultūra ir per dešimt metų kintančius bei liekančius dalykus.
Parodos „Amžinai laikina“ atidarymas ir Abudu koncertas MO muziejuje vyksta kultūros bendruomenei protestuojant prieš Kultūros ministerijos atidavimą „Nemuno aušrai“. Skirtingų sričių kūrėjai kaip niekada garsiai ir vieningai reiškia savo poziciją. Ar jaučiat, kad muzikantai turi atsakomybę kalbėti apie tai, kas vyksta, galbūt – kurti erdvę, kurioje žmonės gali susitikti ir išbūti kartu?
Domantas: Pats esu suaktyvėjęs politinėse temose, nemažai jomis kalbu – tai reikalinga, ypatingai žinant, kad turiu daug jaunos auditorijos. Pats prisimenu save kaip studentą – tuomet politiniai procesai atrodydavo sunkiai suprantami ir painūs. Dabar jau galima geriau suprasti ir išsigryninti, už ką stovi ir ką nori pasakyti. Man ypatingai svarbu bendrauti su jauna auditorija, galbūt padėti jiems iškelti ar atsakyti į kažkokius klausimus, paskatinti nuo kuo anksčiau dalyvauti pilietiniame, politiniame gyvenime.
Lukas: Mes kultūroje esame ir dalyviai, ir savo nedideliu indėliu prisidedantys jos kūrėjai, todėl stipriai palaikome kultūros bendruomenės reikalavimus ir joje matome labai gražų solidarumą. Džiaugiamės būdami to viso dalimi, jaučiamės laisvi kalbėti ir nebijom išsakyti savo nuomonės.
Kalbant apie solidarumą neįmanoma nepaminėti labai įvairialypės ir labai glaudžios jūsų klausytojų bendruomenės. Kas, jūsų manymu, lemia tokį stiprų emocinį publikos užtaisą, ryšį tarpusavyje ir su jumis?
Lukas: Paprasčiausia būtų išgirsti auditorijos nuomonę šiuo klausimu, bet norisi tikėti, kad prisideda mūsų nuoširdumas sau – darome tai, kas mums patinka ir kažkam tai rezonuoja.
Domantas: Kuriant dainas visada yra tikslas būti atviram iki tokio lygio, kad tai surezonuotų ir su kitu žmogumi. Ryšys su publika man labai svarbus. Manau, kad mūsų atvirumas, noras išlieti savo emocinį krūvį, džiaugsmus arba liūdesius galiausiai ir lemia tą ryšį – jis ateina per dainų turinį. Daug reiškia, kai kūryba pavyksta pasiekti draugus ir pažįstamus – kai nelikus jokio išorinio žavėjimosi ar išaukštinimo faktoriaus dainų turinys išlieka paveikus, pasiekia net ir artimiausius žmones, yra labai stipru.
MO muziejuje pirmą kartą pasirodėte prieš daugiau nei trejus metus – nuo to laiko jūsų koncertų sąskaitoje atsidūrė ne viena unikali lokacija, pavyzdžiui, šią vasarą su koncertais kemperiu apkeliavote nemažą dalį Lietuvos. Kokią įtaką vieta turi jūsų koncertams, nuotaikai, energijai? Kuo įdomi patirtis groti muziejuje?
Domantas: Man patinka MO muziejus ir bendrai patinka su Abudu groti tokiose beveik akademinėse, muziejinėse erdvėse. Jose labai smagu lengvai maištauti. Pavyzdžiui, kai vasarą turėjome koncertą Vilniaus universiteto Botanikos sode, ta vieta buvo labai artima nuo pat garso patikros iki paties koncerto. Ta vieta mums labai tiko emociškai.
Mantas: Pritardamas tau norėčiau ištraukti kontrastinę patirtį iš vasarą turėto projekto su „Komandiruote“, kuomet keliavome po Lietuvą kemperiais – grojome Panevėžyje, stiklo fabrike. Ta industrinė aplinka, betonas, dulkės, karštis… Žinoma, buvo ir kitų veiksnių, bet tvyrojo tokia slogi nuotaika. Ko gero, mums imponuoja žaluma, gamta, tie dalykai atneša teigiamą energiją.
Domantas: Man muzika ir vietos turi labai stiprią jungtį. Dažnai įsijungęs albumą, kurio klausydavau prieš tris ar penkis metus, mintimis grįžtu į vietą, kurioje tą kūrinį atradau stipriausiai. Smagu, kai mūsų muzika suskamba ir su mumis atmosferiškai visiškai nederančiose vietose, susigeria į tą betoną ir dulkes. Atrodo, kad taip padarome tokią vietą jaukesnę ir artimesnę.
Lukas: Gal net svarbiau, kaip koncerto aplinka veikia klausytojus ir auditoriją. Mus tai liečia tiesiogiai – viena yra groti, kai publika gali ateiti į aplinką ir ja džiaugtis. Visai kas kita, kai publika nejaukiai jaučiasi ir mums dėl to būna sunku groti. Dėl to yra svarbu, kur grojam. Juk bažnyčioje ir stadione įsivaizduojam visai skirtingus muzikos formatus.
MO muziejaus paroda „Amžinai laikina“ kalba apie tai, kas laikina, ir tai, kas išlieka. Laiko perspektyva šiame etape, ko gero, nesvetima jums patiems – sausio mėnesį dešimtmečio koncertu paminėsite grupės gimtadienį. Kaip per šį laiką išryškėjo, kas jūsų kūryboje laikina, o kas lieka?
Domantas: Keista, bet lieka daina „Pavasaris“. Kaip buvo pačioj pradžioj, kažkodėl taip ir lieka. Nors ją grojam mažiau, vis tiek išlieka jos klausomumas, poreikis, netgi jausminis užtaisas. Aišku, per dešimt metų jis modifikuojasi, keičiasi, bet pati jo esybė išlieka panaši.
Mantas: Aš sakyčiau, kad dainos su moteriškais vardais pavadinime buvo laikina (juokiasi).
Lukas: Man atrodo, kad per dešimt metų mumyse atsirado daugiau drąsos, žinojimo, ką norime pasakyti, siekio sąmoningai ištransliuoti savo kūrybą. Bet išliko, kaip ir anksčiau, to paties nedrąsumo, savotiško kuklumo ir dvejojimo savimi, overthinkinimo. Sunku save matyti iš šalies, bet norisi tikėti, kad išliko tikrų vertybių, kurios mums svarbios – kažkas lėto, apgalvoto.
Domantas: Man lieka mūsų kūryba. Ji lydi, ji visada bus. Smagu, kad per daug nebėgam nuo to, ką sukūrėme pačioje pradžioje. Su laiku dar lengviau tai prisijaukinti, o suprantant daugiau dalykų gyvenime – ir suvokti, ką tie jauni bičai norėjo pasakyti, ką jie išgyveno. Manau, kad pas mus labai daug kas lieka ir labai daug kas lydi, bet svarbiausia, kad mes patys neužsibūname praeityje ir judame tolyn. Tai kelia daug jaudulio ir minčių.
Lukas: Mane labai intriguoja pavadinimas „Amžinai laikina“ – toks lengvas disonansas. Laikas ir perspektyva, iš kurios žiūri į save, yra labai įdomi tema. Tikiuosi, kad vieną dieną pabaigsiu apie tai dainą. Taip pat esu daug galvojęs apie tai, kad supratimas, jog viskas laikina, yra ir labai gniuždantis, ir išlaisvinantis.
Vytenis: Man atrodo, mes viską kuriam taip, kad būtų ilgam. Kad ir nesąmoningai.
Mantas: Pritarčiau tam, kad pati kūryba iš esmės leidžia pabėgti nuo laikinumo, nes bent jau idėjiškai darai kažką amžino, tai, kas liks po tavęs.
Domantas: Aš po kiekvieno mūsų išleisto albumo vis mažiau bijau mirti.
Pastaruoju metu, panašu, jūsų muzika peržengė alternatyvos sceną ir pasiekia gerokai platesnį ratą, sąveikauja su masine kultūra. Kaip patys išgyvenat tą perėjimą, kas naujo ateina su juo į jūsų, kaip grupės ir kaip individų, gyvenimą?
Domantas: Mums tai ganėtinai įdomus, šiek tiek gluminantis etapas. Nežinau, ar tai galima vadinti perėjimu, bet mes tikrai santykiaujame su mainstream’u, o taip pat labai glaudžius ryšius palaikom ir su alternatyva. Lietuvoje muzikos scena – labai maža, todėl ribos, kada tu vienoje, o kada – kitoje pusėje, labai slidžios. Įdomu būti šitoje erdvėje – neneigsim, tai kelia daug minčių apie tai, kokia kryptimi reikėtų eiti toliau. Bet mums tai svarbu nes, kaip Lukas ir sako, mes mėgstam pergalvoti dalykus. Iš to ateina ir labai daug kūrybinių minčių, ir gimsta visokie ilgi albumai.
Mantas: Manau, kad ir kiek beeitum į populiarią mediją ar kažkokius pasivaidenimus, pasilabinimus su žymiais žmonėm, viskas galiausiai atsiremia į tavo pagrindinį amatą – šiuo atveju, muziką. Ir jeigu mes muziką darom ne lėkštą, o įdomią ir keistą, tai negalime sakyti, kad vyksta išsipardavimas.
Vytenis: Man atrodo, nėra labai aiškaus perėjimo, reiškiančio, kad dabar jau priartėjome prie mainstream’o. Gal buvo tas momentas, kai laimėjom M.A.M.A. apdovanojimą, bet ir taip palaipsniui augome su kiekvienais metais.
Mantas: Aiškaus slenksčio nebuvo, bet aš nemeluosiu – truputį jaučiasi, kad kitoks gyvenimėlis, negu būdavo.
Domantas: Vytenis gerai sako – iš tikrųjų, mes ne per vieną naktį su kokiu nors one hit wonder iššokome. Link dabartinio kelio eita dėsningai, stabiliu darbu, per muziką, kūrybą ir amatą. Esam labai atviri, atrodo, kad galim daryti bet ką, o galiausiai pažiūrėsim, kur mes čia nueisime. Bet kokiu atveju einam tikslingai – taip, kaip ir išmokom per savo dešimt metų.
Koks koncertas klausytojų laukia šeštadienį MOratone?
Domantas: Visų pirma, tai mes norim gerai sugroti tą koncertą, būti dėmesingiems, gerai jam pasiruošti. Aš mėgstu MO erdvę ir taip pat mėgstu su tokiomis erdvėmis kontrastuoti – dėl to manau, kad bus labai smagu joje padaryti šiokią tokią beprotybę, galbūt užkurti, sakykim, šiokias tokias bakchanalijas. Manau, kad darysim stiprų koncertą, nesitaupysim, kaip ir niekad nesitaupėm. Ir tai paskutinis viešas mūsų koncertas prieš Abudu dešimtmečio koncertą sausio 16 dieną.
Lukas: Ir kadangi viskas yra amžinai laikina, tai verta eiti į koncertus, mėgautis muzika, gyvent gyvenimą, nes viskas yra amžinai laikina. Dabar laikina, paskui bus amžinai. Arba dabar amžina, o paskui pasibaigs.
Ačiū už pokalbį.
Abudu koncertas MO muziejaus parodos „Amžinai laikina“ atidarymo MOratone – spalio 11 d. 20 val.
Daugiau informacijos: https://mo.lt/ivykiai/moratonas-amzinai-laikina/
Komentarai