Indų kilmės režisieriaus Arjuno Talwaro filmas 2025 m. „Laiškai iš Vilkų gatvės“ (lenk. „Listy z Wilczej“) nėra tik dokumentika – tai laiškas. Tyliai padėtas ant stalo, be aiškaus adresato, tarsi skirtas tam, kuris nori suprasti viską be paaiškinimų. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo paprasta: miesto kadrai, pokalbiai, žmonės, režisieriaus pastabos. Tačiau kuo ilgiau žiūri, tuo labiau supranti, kad tas paprastumas – apgaulingas. Po juo slypi daugiasluoksnis pasakojimas apie svetimumą, bandymą priklausyti ir tylų žmogaus troškimą būti matomam. Tai filmas, kuris kalba ne apie vietą, o apie būseną – tarp buvimo ir nebuvimo.
Viena nuolatos lydinti filmo linija, tai režisieriaus pasakojimas apie draugo netektį, kuris taip pat kartu imigravo į Lenkiją ir bandė pritapti. Tačiau filme netektis nėra pateikta kaip šokiruojanti detalė ar kulminacija. Priešingai, ji tyli ir subtili. Pastebėjau, kad šioje tyloje slypi ne mirtis, o liudijimas apie išlikimą. Režisierius kalba ne iš aukos pozicijos, o iš žmogaus, kuris bando suprasti, ką reiškia gyventi toliau. Draugo netektis filme tampa šviesos šaltiniu, nes suteikia pasakojimui prasmę, iš jos kyla režisieriaus užsispyrimas tęsti savo bandymus prisijaukinti Lenkiją.
Panašūs išgyvenimai pasirodo režisieriui supažindinus žiūrovus su studijų drauge, kuri taip pat imigrantė. Ji atrodo labiau pavargusi, labiau pasimetusi, tarsi jau praradusi tikėjimą, kad kada nors bus priimta. Įsidarbindama vietoje, kur dirba daugiausia jos tautiečiai, ji renkasi stabilumą vietoj kovos. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip pasidavimas, tačiau režisierius nesiekia teisti. Jis klausia jos: „Kodėl eini ten, kur galėtum dirbti ir savo šalyje?“ – ir šis klausimas skamba ne kaip priekaištas, o kaip bandymas suprasti. Pajutau, kad tai vienas iš tų retų kino momentų, kai niekas neturi būti išspręsta: vienas žmogus renkasi saugumą, kitas – riziką, ir abu yra teisūs. Ši dalis man pasirodė labai žmogiška, nes kalba apie imigraciją ne kaip politinę, o kaip emocinę patirtį – apie poreikį išlikti savimi ten, kur viskas svetima.
Vėliau pasirodanti scena su lenkų romu – viena gražiausių ir jautriausių visame filme. Jis ištaria režisieriui: „tu mūsiškis“. Paprasti, beveik nepastebimi žodžiai, bet juose telpa daugiau prasmės, nei bet kuris monologas. Tik tas, kuris pats niekada nebuvo iki galo priimtas, gali kitą pavadinti savu. Pajutau, kad šioje scenoje susikerta visos filmo temos – svetimumas, empatija, bendrumas tarp tų, kurie visuomet buvo „kitokie“. Tai ne didelė, bet labai tikra akimirka. Ji lyg tylus filmo centras, iš kurio sklinda jo žmogiškumas.
Kadras iš filmo “Laiškai iš Vilkų gatvės”
Arjuno Talwaro filmas, tai ne istorijų pasakojimas, o būsenų fiksavimas. Kamera lėta, santūri, beveik fotografiška. Kiekvienas kadras atrodo kaip nuotrauka, kurioje sustingęs laikas įgauna emocinį svorį. Nacionalizmo ar nepakantumo tema čia niekada neišsakoma tiesiai – ji egzistuoja tarp eilučių, žvilgsniuose, smulkiuose gestuose. Tokiu būdu režisierius sukuria subtilią, bet aiškią įtampą tarp „mes“ ir „jie“, kurios nereikia aiškinti – ją tiesiog jauti.
Vis dėlto, kai kuriose vietose pajutau, kad jis pernelyg įstringa savo ritme. Tačiau supratau, kad šis lėtumas yra sąmoningas režisieriaus pasirinkimas, nors kartais jis sukuria atstumą tarp žiūrovo ir pasakojimo. Kita vertus, būtent per tą lėtumą ir tylą režisierius leidžia pajusti imigranto kasdienybės monotoniją, tą nuolatinį laukimą, kuris niekada nesibaigia. Nepaisant to, filmui pavyksta išlaikyti nepaprastą lengvumą. Režisierius naudoja humorą, ne tam, kad išvengtų skausmo, o tam, kad jį ištvertų. Kartais pagauni save šypsantis stebint Vilkų gatvės gyvenimą, klausant žmonių pokalbių, matant gyvas reakcijas. Šis gebėjimas kalbėti apie sudėtingas temas su šviesos doze man atrodo viena stipriausių filmo savybių, nes čia nėra nei moralizavimo, nei kaltinimų – tik ramus buvimas su tema.
Kadras iš filmo “Laiškai iš Vilkų gatvės”
Šis filmas man pasirodė itin aktualus ir Lietuvos auditorijai. Pastaraisiais metais mūsų visuomenėje daugėja imigrantų, kurie užpildo tam tikras darbo vietas, tačiau susiduria su integracijos sunkumais. Dažnai girdžiu, kaip vietiniai kalba apie atvykėlius su nepasitikėjimu – dėl kalbos, dėl skaičiaus, dėl pačios kitoniškumo idėjos. Bet būtent toks filmas kaip „Listy z Wilczej“ kviečia pažvelgti iš kitos perspektyvos – per imigranto akis, per jo pastangas tapti „mūsiškiu“. Ir kai žiūri šį filmą, pradedi suprasti, kad tarp Lenkijos ir mūsų nėra tiek daug skirtumų. Mes irgi dar tik mokomės priimti kitą – ir galbūt šis mokymasis prasideda būtent nuo tokio tyliai pasakojamo filmo.
Kai baigėsi paskutiniai kadrai, nebuvo jokio dramatizmo, tik ramybė. Tokia, kuri ateina, kai kas nors pagaliau pasako tai, ką pats jauti, bet ilgai negalėjai suformuluoti. Pajutau, kad Arjunas Talwaras ne tiek kuria filmą, kiek leidžia jam vykti – be didelių teiginių, be triukšmo, tik su nuoširdžiu noru būti. Ir būtent dėl šio nuoširdumo „Listy z Wilczej“ man pasirodė itin jautrus ir vertas dėmesio kūrinys.
Komentarai