Tikriausiai kiekvienas, išnaršęs savo šeimos archyvus, norėtų atrasti tą išskirtinį vaikystės įrašą, kurį sudėtų į filmą. Režisierės ir buvusios “Ore” bendradarbės Martynos Ratnik filme pateikiama scena, kurioje tėtis dokumentuoja mažosios eilinę Martynos dieną, norėdamas palikti įrašą ateinančioms kartoms. Šis intymus archyvinis fragmentas tampa atspirties tašku trumpametražiam filmui „ji laukia saulėlydžio“ (2024), Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje pristatytam tarp trijų lietuvių premjerų.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis pristatė tris lietuvių trumpametražių filmų premjeras. Tarp jų – Marijos Nemčenko Aržanych filmas „Gulbės nugara“ (2023m.). Menininkė nemažai dirba su migracijos, tapatybės temomis ir renkasi jas pateikti per tam tikrą simboliką. Apie filmo simbolius ir kūrybinį […]
Pirmą kartą peržiūrėjus filmą susimąsčiau: ką aš dabar mačiau? Filmas gana fragmentiškas, du perskilę ir vis į kitus vaizdus pereinantys ekranai sukuria neįprastą patirtį. Pradžioje bandai klausyti ir sekti paskui pasakotoją, tada jį pameti, tuomet jis tampa poetišku. Vaizdai veikia savarankiškai, be paaiškinimo.
Rytoj, lapkričio 27d., 19:00 “Mello” Vilniuje vyks VIDEOGRAMOS’25 muzikinės programos vakaras, kviečiantis publiką į eksperimentinę garso ir vaizdo patirtį. Vakarą pradės Londone kurianti garso menininkė ir tyrėja Sandra Kazlauskaitė, o po jos pasirodys du Libano eksperimentinės scenos kūrėjai, Sary Moussa […]
Vos tik užgeso salės šviesos ir pasigirdo pirmieji „Welcome to the Pleasuredome“ akordai, atmosfera persitempė kaip styga. Dūmai, raudonai mėlynas apšvietimas ir vienas žingsnis į sceną – Carl Craig, pakėlęs ranką, pasveikino publiką be žodžių. Nuo pat pirmų sekundžių ore tvyrojo nerami energija, tokia, kokią pajunti prieš audrą.