Elizos Kubarskos dokumentinis filmas „Paskutinė ekspedicija“ (2024 m.) apie vieną garsiausių alpinisčių pasaulyje – Wanda Rutkiewicz. Kuri 1992 m. Nepale, pakeliui į Kangčendžungos viršūnę dingo. Dokumentika konstruojama iš kelių sluoksnių. Režisierė Eliza Kubarska pasitelkia tiek savo pačios nufilmuotą medžiagą: pokalbius su Wandos bendražygiais, vietiniais Nepale, vienuoliais, tiek ir archyvinius kadrus iš Wandos Rutkiewicz gyvenimo: jos asmeninius įrašus, dienoraščius, televizijos archyvus.
Filmas ir intriguoja, ir kartu kelia klausimų dėl pačių režisūrinių pasirinkimų. Vienas labiausiai išsiskiriančių sprendimų – režisierės noras kurti naratyvą, paremtą vietinių žmonių pasakojimais, spėlionėmis ir viltimis apie tai, kas galėjo nutikti alpinistei Wandai Rutkiewitcz. Toks sprendimas sukuria savotišką miglos jausmą, nes filmą lydi nuolatinis „galbūt“, o ne aiškus faktas.
Režisierės pasirinkimą galima įvertinti dvejopai. Iš vienos pusės, atrodo, kad toks požiūris šiek tiek nukrypsta nuo tradicinės dokumentikos žanro esmės, nes labiau primena poetinę viziją ar emocinį pasakojimą. Kitą vertus, būtent per šį miglotumą atsiskleidžia Wandos trapumas, jos vienatvė, amžinas ieškojimas ir vidinė būtinybė judėti toliau. Ypač paveikūs jos žodžiai, perfrazuoju: „einu nuo viršūnės, ant viršūnės, jei sustosiu, tai reikš poilsį, o poilsis – mirtį.“ Atrodo, režisierė norėjo per šį pasakojimą parodyti ne tiek alpinizmą kaip fizinę kelionę, o kaip psichologinę būseną. Gal todėl filme ir atsiranda tiek vilties, tiek mito — tarsi bandymas išlaikyti Wandą gyvą bent jau simboliškai, kaip moterį, kuri nepasiduoda sustingimui.
Vis dėlto stipriausia filmo ašis neabejotinai yra moters vaidmuo ir lyčių dinamikos tema. Režisierė aiškiai parodo, kaip vyriškas požiūris alpinizmo pasaulyje formuoja ne tik Wandos įvaizdį, bet ir jos likimo interpretacijas. Net ir pačios Wandos vaizdo dienoraščiai, perteikia sunkumus, su kuriais ji susiduria būdama moteris alpinistė. Filme labai aiškiai matosi, kaip alpinistės pasiekimai buvo nuvertinami, kaip vyrai kūrė abejones ir net melagingas hipotezes apie ją — ar tikrai įkopė, ar neslėpė kažko. Tai ne tik apie vienos moters istoriją, bet apie visą sisteminį mąstymą, kuris dažnai iš anksto apibrėžia, ką moteris gali ir ko negali. Tad tai sukuria kontrastą tarp herojiško moters įvaizdžio ir aplinkos, kuri siekia ją sumenkinti. Šita tema čia neprimetama tiesiogiai, ji išlenda iš aplinkos, iš vyrų pasakojimų, tono, nutylėjimų. Režisierė niekur tiesiai nesako, jog pasaulis buvo prieš Wandą, bet viską galima pajusti iš to, kaip apie ją kalba kiti. Įdomu, kad tokia tema iškeliama būtent filme, kuris galėtų būti paprastas herojaus portretas – įkvepiantis ir kupinas asmeninių pasiekimų įvertinimo. Tačiau herojizmas tampa sudėtingas ir žmogiškas, o istorija tampa ne paremta šlove, bet vienatve ir nerimu.
Žiūrint šį filmą neišvengiamai norisi lyginti su kitais alpinizmo dokumentiniais kūriniais. Neseniai, peržiūrėjau filmą „14 Peaks: Nothing is Impossible” (rež. Torquil Jones 2021 m.) apie Nepalo alpinistą ir jo komandą. Žinoma, jis jau pats iš savęs skiriasi nuo Elizos Kubarskos dokumentikos, tačiau jų abiejų centrinis veikėjas ir tema yra pasiekusio alpinisto istorija. Aišku Wandos atmosfera pateikta kitaip, mažiau nuotykių, adrenalino, daugiau tylos, refleksijos ir net liūdesio, priešingai, nei minėtame filme. Alpinizmas tampa ne tiek tikslu, kiek būdu egzistuoti, ieškoti savęs.
Vis dėlto, žiūrovams, kurie tikisi gilesnio įsitraukimo į pačią alpinizmo sritį – faktų, maršrutų, techninių detalių, nuotykių, jų šiame filme gali pritrūkti. Jis labiau skirtas tiems, kurie ieško ne kalno viršūnių istorijos, o žmogaus vidinio pasaulio ir vilties temų.
Komentarai