„Šviesi ateitis“ (rum. Viitor Luminos) – 2024 m. dokumentinis filmas, tyrinėjantis 1989 m. Pchenjane vykusį XIII jaunimo ir studentų festivalį, kuriame dalyvavo tūkstančiai jaunų žmonių iš įvairių socialistinių šalių. Režisierė Andra MacMasters naudoja archyvinę medžiagą, nuosekliai atkurdama festivalio atmosferą, kuri leidžia žiūrovui pajusti tiek renginio energiją, tiek vaizduojamą ideologinį paveikslą. Bet į visą tai reikia žvelgti itin kritiškai, nes per tokius archyvų sluoksnius, supranti, kad viltis yra tokia tyra, jog savo pažeidžiamumu gali prisikviesti pavojų.
Filmo pradžioje skamba antiimperialistinio solidarumo, taikos, draugystės šūkiai. Jaunimas šypsosi, dainuoja, džiaugiasi vienybe. Atrodo, tai pasakojimas apie bendrumą, humanizmą, kovą su nelygybe ir rasizmu. Kartu šios pirmosios scenos primena vakarietišką humanistinį idealizmą – šiek tiek naivų, bet tikrą. Tačiau iš gražių spalvotų kadrų ir skambių frazių kyla paradoksas.
Filmas estetiškai pateikia festivalio scenas, kurios gali būti suvokiamos tik kaip vizualus grožis ir tada ne visai aišku, kur prasideda propaganda, o kur jaunatviškas entuziazmas. Vietomis atrodo, kad režisierė pernelyg pasitiki žiūrovo interpretacija, neakcentuoja kulminacijos ar ideologinio spaudimo momentų, todėl propaganda gali atrodyti patraukli, o filmo kritinis aspektas lieka subtiliai užkoduotas. Būtent todėl filmas sukelia dvejopą reakciją: žiūrovas žavisi tuo, ką mato, ir kartu jaučia nerimą, kad už šio grožio kažkas slepiasi.
Ypač įdomus Šiaurės Korėjos vaidmuo šiame pasakojime. Ji atrodo tarsi įrankis ar simbolis, vaizduojantis kontrolę. Čia norėtųsi labiau įsigilinti į Korėjos kontekstą platesniame regioniniame vaizde. Asmeniškai man filme pritrūko tokio informacinio gylio. Vis dėlto filme juntamas Šiaurės Korėjos „dirbtinumas“, pastebimas tas neįtikimas paveikslas. Scenos su žygiuojančiais, skanduojančiais mokinukais atskleidžia, kaip nuo mažens išmokstama veikti pagal taisykles. Atvykusių šalių jaunimas atrodo laisvesnis, natūralesnis, nors ir jie užaugę kitose taisyklėse bei normose. Nepaisant to, Šiaurės Korėjos estetinė drausmė gražiai įsilieja į bendrą vaizdą. Filmas tikrai užburia ir akimirkai patiki tuo, kas vyksta. Tačiau, žinant tiek praeitį, tiek dabartinį kontekstą, visiškai įtikėti tampa sunku.
Paskutinėje filmo dalyje išgirstame monologus, kuriuose kalbama visai kitu tonu nei pradžioje. Staiga džiugi jaunimo energija yra kritikuojama. Pranešimuose sakoma, kad festivalis „pernelyg nutolo nuo socialistinių vertybių“, tapo „buržuazinis“. Tai nebe raginimas skelbti antiimperialistinius šūkius, o reikalavimas grįžti prie ideologinio grynumo, nutildyti viską, kas primena laisvę ar vakarietiškumą. Šis kontrastas yra filmo kertinė dalis, parodanti, kaip ideologija pasisavina laisvę ir nuoširdų džiaugsmą.
Filmas skatina žiūrovą pačiam pastebėti kontrastą, tačiau dėl trūkstamo konteksto ne visiems gali būti aiškios jo ideologinės potekstės. Ypač pasimeti, kai fone visi šoka pagal Modern Talking – „Brother Louie“ dainą. Šis vakarietiškas hitas socialistinės vienybės fone skamba beveik absurdiškai, bet tuo pačiu tikroviškai. Tikėtina, kad šiuo pasirinkimu siekta sukurti jaunatvišką, atviro pasaulio įvaizdį.
Galbūt archyvuose vaizduojamas nuokrypis nuo socializmo, tikėjimas persidengiančiomis tiesomis ir išryškina spragą – ideologija taip ir neįsitvirtino, o didelio masto provakarietiškas festivalis parodė, kaip šios priešybės gali koegzistuoti net propagandinėje erdvėje. Tai savotiška silpnybė, savotiškas neapdairumas.
Kadras iš filmo “Šviesi Ateitis”
„Šviesi ateitis“ man paliko dviprasmišką įspūdį. Viena vertus, dokumentika stulbinančiai graži – archyviniai kadrai, spalvos ir sinchronas atrodo beveik siurrealistiškai. Kita vertus, tas grožis kelia įtarumą, nes jis pateikia labai estetizuota ir gražiai supakuota propaganda. Andra MaMasters subtiliai žaidžia su žiūrovu, pirmiausia matai filmą kaip istoriją apie vienybę, o pabaigoje supranti, kad buvai įtrauktas į tą pačią ideologinę scenografiją. Ir šis režisierės pasirinkimas man pasirodė itin paveikus, nes ji tiesiog leido pajusti, kad pavojus slypi ne pačioje idėjoje, o aklame pasitikėjime.
Tai, ką šiandien matome socialiniuose tinkluose, politiniuose diskursuose ar net reklamoje, iš esmės tęsia tą pačią logiką, kurią filmas rodo Pchenjano festivalyje. Tai įspėjimas, jog kiekviena šviesa turi savo kainą, o kiekviena ideologija turi šešėlį. Ideologijos visais laikais siūlo tą pačią prekę – geresnį rytojų. Šis dokumentinis filmas subtiliai parodo, kad propaganda veikia ne tik per žodžius, bet ir per formą, ritmą, estetiką – o žiūrovo pasitikėjimas tampa veiksmingos manipuliacijos elementu.
Komentarai