Šį vidurvasarį buvusią Lukiškių kalėjimo ligoninę parodos „RAVE NATION. Nakties ritmais į laisvę, 1992–2004“ kuratorės Justė Kostikovaitė ir Egla Mikalajūnė apgyvendino lietuviško “reivo” artefaktais bei menininkų instaliacijomis: nuo skrajučių iki archyvinių nuotraukų, nuo perrašytų kasečių iki patefonų, nuo GK studijos sukurtų drabužių iki Sati batų, nuo Vilniaus iki Marijampolės, nuo Mamontovo “Dancebergio” (1992) iki Bogomir Doringer video kūrinio apie Kyjivo klubinėtojus “Dance of Urgency: Kyiv”, filmuoto po 30-ties metų.
Tai, kas vyko Lietuvoje skyrėsi nuo įprasto vakarietiško reivo. Kas bendro tarp Šiaulių, Mančesterio ir Detroito? Kiek buvo kopijavimo ir kiek autentikos? Kas tie lenarai? Kada pirmą kartą Rygoje grojo Westbam? Kodėl Latvijoje elektroninė muzika vystėsi sparčiau? Apie tai ir daugiau kalbasi parodos kuratorės Justė ir Egla.
JK: Pasikalbėkime apie mūsų parodą, kuri savotiškai yra tarsi dvi ar net trys parodos viename – viena yra “mano”, kita – “tavo”. “Mano” miestai labiau buvo Kaunas, Vilnius, Klaipėda, o tau teko regionai ir miškai: Šiauliai, Panevėžys, Marijampolė ir kiti. Atrodo, įdomių dalykų vyko absoliučiai visur.
Kas tau labiausiai įstrigo, gal gali papasakot, pvz., apie Panevėžio reivo sceną? Kiek žinau, iš šiol miesto kilę Sigitas Saga, Manfredas, Mario Moretti ir kiti, Panevėžys – tarsi miestas-donoras, kaip jam pavyko išlikt aktualiam reivo subkultūroje?
EM: Man turbūt labiausiai įsiminė tai, kas Panevėžį išskiria iš kitų. Nors yra ir stebėtinų panašumų – pavyzdžiui, Vilniuje buvo ir iki šiol yra reikšmingas “Kablys”, buvę Geležinkeliečių kultūros rūmai. Panevėžyje taip pat viena pirmųjų tūsų vietų buvo “Želkė” – buvę Geležinkeliečių kultūros rūmai. Pats pavadinimas “Želkė” nurodo kilmę. Dabar šis pastatas Panevėžyje neegzistuoja, vietoje jo pastatyti Laidojimo namai. Tačiau būtų įdomu sužinoti, kodėl būtent buvę Geležinkeliečių kultūros rūmai net keliuose Lietuvos miestuose tapo naujųjų tūsovkių vieta, tikiu, tai – ne atsitiktinumas.
Kas Panevėžį išskiria iš kitų miestų – ar tik ne tai turi omenyje, sakydama “miestas-donoras” – kad jis neturėjo savo universiteto, tik KTU fakultetą su labai nedideliu studentų kiekiu. Taigi, jei į kitus keturis didžiausius Lietuvos miestus neišvengiamai suvažiuodavo studijuoti daug jaunų smalsių žmonių iš visos Lietuvos, Panevėžyje tas procesas greičiau buvo atvirkštinis – nemaža dalis tų smalsiųjų nudrenuodavo iš miesto. Todėl vietiniai didžėjai turėjo ypač pasistengti kurdami vietos reiverių bendruomenę – tai jie darė didelį dėmesį skirdami mokyklos diskotekoms, kuriose augindavo savo publiką. Panašu, bent jau tuo laikotarpiu, pastangos pasiteisino – apie 2003-iuosius į Panevėžį atvažiavo tokios to meto žvaigždės kaip Lexicon Avenue arba Omid16B. O atvažiavo todėl, kad buvo pakankamai norinčių juos išgirsti, nusipirkti brangesnius bilietus ir pašokti su to meto dievukų muzika.
Kitą dalyką, kurį norėčiau paminėti, tai bendradarbiavimą su sostine. Minėtas žvaigždes atvežė Jungtiniai DJ Emyratai bendradarbiaudami su kauniečiais ATARI, iš anksčiau galima būtų paminėti bendradarbiavimą su radijo stotimi “Ultra Vires”. Pastaroji dešimto dešimtmečio viduryje turėjo viziją sukurti regioninių radijų tinklą. Iš Panevėžio kilusiam DJ Metrui susipažinus su Tynta (a. a. Aušriu Kriščiūnu), “Ultra Vires” sukūrė Nevėžio radiją, kuriame buvo grojama tuo laiku progresyvi muzika. Taigi, man įdomi ne tik paties miesto specifika, bet ir ryšiai su kitais regionais.
JK: O kaip Šiauliai, jie išvis vadinami Lietuvos Mančesteriu? Šiame Anglijos mieste apie ‘86-87 metus vyko savotiškas (sub)kultūrinis perversmas, kuomet klubas “Hacienda” tapo vieta, kur apsvaigę skirtingų futbolo komandų fanai nekonfliktavo, o šoko apsikabinę…pagal acid house, disco ir post punk muziką. Beje, klubo pavadinimas yra savotiška prancūzų situacionisto Guy Debord ir Ivan Chtcheglov teksto „Formulary for a New Urbanism“ (1953) nuoroda. Šiame tekste kritikuojama modernistinė miestų planavimo logika ir utilitarizmas, miestus raginama kurti kaip gyvus, kintančius žaidimų kontekstus, skirtus malonumui, vaizduotei ir socialiniam eksperimentui, be to, tame pačiame tekste įvedama svarbi psichogeografijos sąvoka, kurios dalimi tampa ir naujosios reivo vietos. Ar Šiauliuose buvo panašiai? Ar miestas patyrė transformaciją?
EM: Lietuvos Mančesterio “pravardė” buvo paminėta kalbant su trimis šiauliečiais: Vidžiu, Šeškum V ir DJ Porky, nors ji nebuvo plačiai paplitusi. Vidis referavo į kelis kontekstus.
Šiauliai, kaip ir Mančesteris, turi industrinio paveldo. Čia veikė Frenkelio fabrikas (mano pačios proprosenelis jame dirbo ir, deja, čia žuvo), sovietmečiu pervadintas į “Elnio” fabriką ir, atgavus Nepriklausomybę, žlugęs. Būtent buvusiame “Elnio” fabrike DJ d9vyni pradėjo rengti reivo vakarėlius trumpai veikusiame klube “Utopija”. Aišku, apleistos pramoninės erdvės, reivo kontekste, buvo svarbios visame pasaulyje ir ypatingai Detroite, uždarius automobilių gamyklas. Visgi Šiauliai tiek savo dydžiu, tiek senesniu nei Detroito paveldu išties atrodo arčiau britiškojo Mančesterio nei amerikietiškojo Detroito.
Kitas svarbus dalykas – mieste iki elektroninės šokių muzikos atėjimo klestėjo roko, instrumentinės muzikos kultūra. Šiauliuose susikūrė viena svarbiausių dešimto dešimtmečio Lietuvos grupių BIX, šiandien galbūt mažiau žinoma, tačiau anuomet visoje Lietuvoje populiari grupė Saulė ir “Žuvys” (neseniai “Green Repress” perleido jų įrašus vinilo formate – Ore past.), taip pat – Lygiailyja ir kitos grupės. Šia prasme vėlgi atsiranda analogija su Mančesteriu, iš kurio yra kilusios tokios grupės kaip Joy Division arba Oasis.
Dar viena sąsaja su minėta “Hacienda”, kiek dirbtinai pritempiant, galėtų būti 1994–2010 metais Šiauliuose veikęs vienas pirmųjų naktinių klubų šalyje “MAX Dance Paradise”. Žinoma, “Maksas” nebuvo toks progresyvus muzikine prasme, tačiau transformavo šokių kultūrą iš sovietinės aplinkos į Vakarus.
Taigi tų panašumų yra daug ir mane tikrai užkabino tokio apibūdinimo idėja, kuris kartu daug pasako ir apskritai apie svarbius reivo vakarėlių kontekstus – socialinius ir muzikinius.
Dėl šokių apsikabinus – manau, 1992-2004 m. Lietuva šia prasme turėjo savitas transformacijas. Aš pati labai menkai pamenu sovietmetį, bet labai gerai atsimenu minėtą laikotarpį.
Pati užaugau tikrame posovietiniame rajone, t.y. paskutiniais sovietiniais metais pastatytose Justiniškėse, kur žmonės buvo apgyvendinti pagal sovietinės valstybės urbanizacijos mechanizmus. Todėl matant vaikinus skustomis galvomis Britanijoje arba Olandijoje, mane vis dar ištinka šokas, kad vadinamajai darbo klasei priklausantys vaikinai gali būti tokie malonūs ir draugiški. 1992-2004 m. draugiškai pasikalbėti su tokio tipo personažu buvo kažkas ypatingo ir drąsaus už fantazijos ribų. Esu patekusi į situacijas, kuomet teko bėgti nuo tokių žmonių arba būti liudininke, kai vaikinas išlipa iš troleibuso ir staiga gauna smūgį į veidą nuo visiškai nepažįstamo žmogaus.
Ši socialinė situacija neabejotinai egzistavo visuose miestuose ir tiek šiauliečiai, tiek panevėžiečiai minėjo genialiai paprastus būdus, kaip su ja dorotis – būdavo sukuriami klubo bilietai, kuriuos dalindavo tik, pavadinkime, taikiems elektroninės šokių muzikos mėgėjams, tokiu būdu siekiant išvengti muštynių ir kraujo.
Taigi, tie “apsikabinimai”, be abejo, buvo, bet apsikabinantys tikrai neaprėpė viso visuomenės pjūvio. Manau, šiandien situacija gerokai pasikeitusi, netgi tie patys treningai reabilituoti kaip įdomi ir priimtina apranga, bet kartu ir mušeikų gerokai sumažėjo.
JK: Mūsų dažnai klausia ir mes pačios savęs klausiame, ar Lietuvos reivas buvo importuota idėja, ar vietinė reakcija į socialinę tuštumą po Sovietų Sąjungos griūties? Kaip šis paradoksas – tarp vakarietiško kopijavimo ir kontekstualios bei autentiškos saviraiškos – formavo vietinę reiverių etiką ir estetiką?
EM: Manau, galima įvardinti taip: dauguma to laiko žmonių buvo mažai keliavę po Vakarų Europą ir ne tiek daug apie ją žinojo. Visos žinios, taip pat ir muzikinės, buvo labai trokštamos ir gaudomos, Vakarų Europa tuo metu buvo priimama ganėtinai nekritiškai ir kaip tam tikra vientisa visuma – jei šiais laikais tūlas statybininkas papasakos, kuo skiriasi Airija nuo Norvegijos, tais laikais visos šios valstybės lietuvio arba lietuvės akyse buvo gana vientisa žavi siekiamybė.
Išeina taip, kad savita kultūra tikrai egzistavo – pavyzdžiui, reiveris su vadinamaisiais lenarais tikrai yra ne vakarietiškas aprangos kodas (Vakaruose tokia apranga būtų artimesnė reperiams), bet paradoksalu yra tai, kad lietuviai rėdėsi lenarais tikrai ne todėl, kad norėjo būti kitokie nei anglai ar vokiečiai, bet todėl, kad šventai tikėjo, kad taip ir turi atrodyti tikras Vakarų madomis sekantis reiveris. Noriu pasakyti, kad savitumas, ypač dešimtajame dešimtmetyje, tikrai buvo, bet jis atsirado ne tiek dėl siekio būti kitokiu nei Vakaruose, kiek dėl to meto ribotų galimybių, žinių, suvokimo ir t. t.
Dabar situacija yra visiškai kitokia. Manau, jauni žmonės galbūt gali identifikuoti Vilnių ar Kauną kaip mažesnius miestus nei Berlynas ar Londonas ir pastebėti, kad juose natūraliai naktinis gyvenimas yra ne toks įvairus, tačiau nekritiškas Vakarų garbinimas jau kurį laiką skamba kaip vakardienos realijos ir turime daug daugiau noro nuoširdžiai džiaugtis lokaliu savitumu.
JK: Kokią reikšmę turėjo „Zarrazos“ įrašų parduotuvės, piratinės kasetės, fanzinai ir radijo laidos kaip „parainstitucinės“ švietimo formos? Gal jos visos veikė kaip savotiškos pogrindinės akademijos, kūrusios bendrą muzikinį sąmoningumą?
EM: Pernai mirus Jonui “Zarrazai”, kažkas jį pavadino to laiko knygnešiu, turint omenyje, kad knygnešystė irgi buvo nelegali veikla. Čia turbūt yra svarbiausi keli dalykai.
Vienas, riboti to laiko Lietuvos gyventojų finansiniai ištekliai. To meto Lietuvos ekonomikos ir pragyvenimo lygis buvo siaubingai žemas, palyginti su Vakarų Europos šalimis ar tuo labiau JAV, todėl tūlas paauglys ar jaunuolis tiesiog neturėjo jokių galimybių įsigyti originalių albumų iš Vakarų. Dabar kalbama apie vartotojų visuomenę. Dešimtajame dešimtmetyje buvo tikrai didžiulis noras statyti kapitalistinę valstybę, konkurencija be jokių išlygų buvo naujasis moto, ir vis dėlto šios visuomenės tikrai negalėtume pavadinti vartotojais – tai vis dar buvo labai skurdi visuomenė su keletu ką tik iškilusių laimingųjų. Todėl piratiniai įrašai buvo dažnai finansiškai vieninteliai prieinami.
Kitas dalykas buvo informacijos sklaida – žmonės vis dėlto atsiveždavo plokšteles ar kompaktinius diskus iš užsienio, tokios parduotuvės kaip “Bomba” arba “Matista” (beje, pirmoji buvo itin svarbus susitikimo taškas Kaune, o antroji – Panevėžyje), kažkiek tas galimybes atverdavo, bet reikia suprasti, kad nė viena jų nesispecializavo, pavadinkime, gurmaniškoje muzikoje. Tuo tarpu tokios prekyvietėse kaip “Zarraza”, turgeliuose Vilniuje “Pergalės” kino teatre arba Antakalnio “baracholkėje” buvo žmonės, labai kryptingai platindavę įdomesnę, retesnę muziką. Ir šia prasme tai buvo ne tik galimybės pagal finansus, bet ir dažnai vienintelė galima informacija tais laikais, kai internetas dar nebuvo prieinamas “paprastiems” žmonėms.
JK: Kaip reivo kultūra Lietuvoje artikuliavo laisvės sampratą — ar ji buvo vakarietiška, ar kažkaip keistai postsovietiškai perdirbta? Pavyzdžiui, Latvijoje toks veikėjas Inzulis Bilzens, deja, pernai miręs, buvo tas šauklys – gyvendamas Vokietijoje, ne tik įkūrė laikraštį “Tageszeitung”, bet ir sugebėjo į Rygą ‘87-taisiais atvežti Westbam’ą, kurį jis aktyviai globojo ir promoutino Vokietijoje. Taip išeina, kad Latvijoje buvo daugiau laisvės? Ar gal daugiau miesto kultūros?
EM: Aš pati esu kilusi iš šeimos, kurioje yra labai svarbi muzika. Mano mama yra grassrootinė muzikė ir iš jos prisiklausau įvairiausių idėjų ir istorijų. Taigi, mano mama teigia, kad Latvijos, kaip liuteroniškos šalies, visuomenė muzikoje yra labiau išsilavinusi nei katališkų šaknų lietuviai. Pasak mano mamos, tai susiję su tradicinėmis, šimtmečiais gyvavusiomis mišių formomis – protestantai dainuoja daug daugiau nei katalikai, praktiškai visos protestantų mišios yra nuolatinis dainavimas kartu. Turiu pastebėti, kad mano mama paskutiniais dešimtmečiais labiausiai domisi chorine muzika ir jos pasakojimai yra daugiausia susiję su šia muzikos forma.
Chorai, kaip ir reivo vakarėliai arba mišių muzika, yra masių muzika. Vienas dalykas turėti individualius talentus kaip Asmik Grigorian arba Mirga Gražinytė-Tyla, kitas – apskritai gilesnį, stipresnį muzikinį visuomenės raštingumą. Taigi, visai nenustebčiau, jog tai, kad latviai bent penkeriais metais anksčiau nei mes užkūrė reivus, gali būti susiję su jų labiau išsivysčiusia muzikine kultūra būtent masių lygmenyje. Net jei kalbame apie sovietinį synth-popą, galime drąsiai teigti, kad Giedrius Kuprevičius buvo žinomas Sovietų Sąjungos mastu, bet niekados nepatyrė tokios šlovės kaip latvių grupė Zodiak, kurių albumai buvo leisti be galo dideliais tiražais, nuolat kartojami ir iki šiol vertinami visame pasaulyje.
JK: Tavo teiginys, jog latviai reivo kultūroje startavo anksčiau dėl muzikinio išprusimo ir masinės praktikos — turi nemažai pagrindo. Juolab kad Ryga buvo metropolis – regiono centras su “miesto kultūra”, kuriai buvo būdinga ir išvystyta miestietiškas vartojimas (kavinės, koncertai, pokyliai, etc.) žymiai anksčiau nei, tarkime, Vilniuje.
Dar keli faktai apie Latviją. Dokumentinis filmas „Era of Dance: discover how techno hit Riga in 1986” rodo, kad 1986 m. Ryga, vis dar būdama Sovietų Sąjungoje, pradėjo eksperimentus su techno, o Indulis Bilzens buvo vienas pagrindinių asmenų, inicijavusių vakarietiškų elektronikos praktikų pažinimą Rygoje.
Kaip rašo “Deep Baltic”, Uģis Poli ir Jānis Krauklis buvo pirmieji didžėjai Sovietų Sąjungoje, skleidę elektroninę muziką. Jiems didelę įtaką darė vakarietiškos naujos bangos / underground grupės, taip pat lokalūs meno pionieriai NSRD (neseniai buvo pristatyta paroda apie šio kolektyvo archyvą Radvilų rūmuose) bei Dzeltenie Pastnieki.
Kaspars Vanags organizavo didelius reivo vakarėlius, industrinės paupio zonos Andrejsala pastatuose vyko tūsai. Latviją kaip inspiraciją interviu mini ir Ana Maslenikova iš “One Ear Stereo”, Sigitas Saga ir daugybė kitų reivo kultūrą Lietuvoje įvairiais kampais formavusių asmenybių,
Dar nereikia pamiršti, kad Rygoje jau nuo 1989-1991 m. vyko Tape DJ World Championship, ši (sub)kultūra buvo pakankamai vieša ir matoma.
Bet važiuojam toliau. Ar galima teigti, kad Lietuvos reivas tapo nauju urbanistiniu projektu, perrašiusiu sovietinių kultūros rūmų architektūrą į savotiškas šokio ir „laisvės aikšteles“? Kuo psichogeografiškai buitinio aptarnavimo kombinato salė „Ramunė“, „Kablys“ geležinkeliečių rūmuose ar „Eldorado“ sporto rūmų vestibiulyje skyrėsi nuo vakarietiškų klubų?
EM: Man atrodo, čia verčiau reikia kalbėti apie pirmuosius vakarėlius Detroite, kur pasitarnavo buvusių fabrikų pastatai – šiek tiek apie tai užsiminiau kalbėdama apie Šiaulius. Aišku, “Kablys” ar “Eldorado” nėra buvę industriniai pastatai, abu jie buvo pastatyti kultūros renginių reikmėms, bet mes taip pat kalbame apie žlugusias sistemas, ir jei Detroite tai buvo didžiulė privataus kapitalo įmonė, Lietuvoje tai buvo diktatoriškas režimas, vadinęs save socialistine sistema. Abiems atvejais kalbame apie tam tikras “liekanas”, nebeatliekančias savo ankstesnių funkcijų, kurios gali būti panaudotos kitoms reikmėms. Tokia, beje, yra ir mūsų parodos “Rave Nation” erdvė, buvusi kalėjimo ligoninė. Bet jei grįžti prie “Ramunės”, “Eldorado” ar “Kablio” – nors tai nėra buvę fabrikai, abi šios erdvės yra susijusios su industrinės gamybos augimu, kuris buvo vienas iš kertinių ideologinių sovietų šūkių ir tie pastatai savo architektūra taip pat liudija šiuos procesus.
JK: Kaip lyties ir kūno politika veikė Lietuvos reivo sceną? Kodėl tokios moterų figūros kaip vakarėlių organizatorė ir didžėjė Ana Maslenikova ar Sati buvo išimtys? Ką tai sako apie platesnį visuomenės modernėjimo procesą?
EM: Čia turbūt neišvengiamai reikia prisiminti mitą apie tai, kad Sovietų sąjunga buvo moterims draugiška šalis ir čia jos turėjo daug daugiau galimybių nei Vakarų šalyse. Tačiau jei paieškosime grynai moterų muzikos grupių, sovietmečiu rasime vos vieną kitą tokią grupę kaip Bitės – tai buvo absoliuti išimtis ir jos niekada netapo itin žinomos visuomenėje. Iš esmės moterys sovietmečio popkultūroje dažniausiai apsiribodavo vokalistės pozicija.
Mano draugė Juliana Lozovska 2003 m. subūrė moterų pankroko grupę Zimbabvė ir tai, kad visos narės buvo merginos, tuo laikotarpiu buvo visiškai unikalu. Taigi, natūralu, kad dažniausiai vokalo nedemonstruojantys didžėjai praktiškai visuomet buvo vyrai, nes tai buvo tam tikra “instrumentralisto” atmaina, o merginos atlikdavo joms priskirtas, postsovietinėje Lietuvoje labai svarbias sexy roles – būdavo go-go šokėjomis. Aišku, Vakarai taip pat nebuvo ypatingai geras pavyzdys didžėjų lyčių balanso prasme, tačiau po 2004-tųjų situacija pradėjo keistis.
JK: Labai geras komentaras. Aš vis kartoju turuose po parodą, kad Lietuvoje ‘90-taisiais ir pačioje ‘00-tųjų pradžioje buvo tik (!!!) trys moterys aktyviai veikusios kaip DJs ir promouterės: Ana Maslenikova ir, kiek vėliau pradėjusiosd groti, Jolita Pablūdo ir Mamiko Motto, vėliau emigravusios į Belgiją. Taigi, tik trys moterys ir dvi iš jų išvyko – kas galėtų paneigti, kad ta DJ kultūra turėjo mizoginijos, gal net internalizuotos mizoginijos ar seksizmo apraiškų. Tiesa, grafikos dizainerės, tokios kaip Margarita Bukšnaitytė ar Gedimino Ušacko žmona Dalia darė plakatų ir skrajukų grafinį dizainą. O kur dar VJ (videožokėjos) Vesta Obolevičiūrė ir Eglė Budvytytė, žinomos kaip MisTake. Vėliau prie jų prisidėjo Eglė Suckmyfinger ir kitos.
Taip pat nepamirškime, kad Morta Vosyliūtė 2004 metais išleido “Babe With Brains” – kompaktinę plokštelę apie moteris Lietuvos kultūroje ir mene [Lietuvos Institutas, Vilnius, 2005] sukurtą kartu su animatorėmis Daiva Minkevičiūte ir Sandra Januševičiūte. Šis CD – profesionalų apžvalga apie visą prieš tai buvusį dešimtmetį: nuo Urbonų Rūta remake iki pirmųjų DJs, meno kritikos užuomazgų ir visko, kas tuo metu dar tik gimė – ypač per feministinę prizmę, kuri tada elektroninės muzikos sferoje buvo visiška naujiena. Mes savo parodoje “RAVE NATION” šio eksponato nerodome, tačiau tai galėtų būti atskiro tyrimo pradžia.
O dar labai įdomus aspektas, ką pasakojame apie queer kultūrą reivuose. Įdomiausias personažas yra Aleksejus Terentjevas, 90-tųjų viduryje Baltupiuose, buvusiose “Venta” gamyklos patalpose, įkūręs techno klubą, kuris, kaip jis pats sakė, buvo skirtas “visiems”. Tačiau tie “visi” jau žinojo, kad tai yra gėjų klubas. Klubui vėliau migruojant į Radvilų rūmus ir Žygimantų 18, ši vieta ėmė traukti “tikruosius reiverius”. Aleksejui patiko techno muzika ir kartu su didžėjų kolektyvu “Sniegoseniai” būtent “Men’s Factory” jau ‘99-taisiais pradėjo rengti tik su skrajukais įleidžiamų žmonių vakarėlius, kurių metu grodavo tikrą techno ir house grojo Vanga, Kunigas, Tomas Teex. Kaip sakė Tomas Teex ir Aleksejus Terentjevas, tai buvo “tikrų tūsovščikų ir progresyvių gėjų” susirinkimo vieta vieta, kur dvi bendruomenės susitiko bendram potyriui. Iš anekdotų esu girdėjus, kad Žygimantų g. veikęs “Men’s Factory” buvo būtent ta vieta, kur pasibaigus visiems vakarėliams mieste, vis dar viskas vis dar vykdavo pilna energija. Būtent ten videoekranuse daug kas pirmą kartą išvydo homoseksualų sekso scenas. Vyko tikroji edukacija!
Dar kalbant apie moterišką kūną: go-go šokėjos dažnai būdavo matomos, taip pat buvo body paint šokėjos Sagos organizuotame “NeoRennaisance” tūse Profsąjungų rūmuose, jau nekalbant apie “EXIT” klubą Kaune. Nors teigiama atvirkščiai, vis tik yra neaiškus jų statusas ir socialinė rolė, palyginus su didžėjais.
Bet keliaujam toliau prie klausimų. Kokia buvo valstybės institucijų reakcija į reivą? Ar jis buvo matomas kaip grėsmė?
EM: Įtariu, institucijos tais laikais ne itin daug žinojo apie tą reivą ir ne itin daug suprato, kas tai yra. Tavo surastame 1996 m. “Lietuvos ryto” straipsnyje apie reiverių ir urlaganų muštynes yra detaliai išaiškinama, kas yra reiveris, o kas – urlaganas. Tai turbūt yra liudijimas, kad ta kultūra buvo labai svarbi pačioms jaunimo bendruomenėms, bet vyresniems žmonėms ir jų valdomoms institucijoms tai buvo ne itin žinomi procesai, kol tai nevirsdavo masinėmis muštynėmis su beisbolo lazdomis ir armatūros strypais. Dar manyčiau, kad jei patyrinėtume tokią subkultūrą kaip reperių arba hiphoperių, prie jos daug lengviau “prikibti” dėl naudojamo žodyno. Todėl dešimtajame dešimtmetyje buvo gana daug lietuviško repo ar hiphopo, kuris buvo iššaukiantis ir kėlė diskusijas, kalbant kad ir apie pačias populiariausias grupes, tokias kaip SEL arba ŽAS. Reiveriai, vis dėlto šokdavo daugiausiai pagal užsienio muziką ir net jei joje ir būdavo to iššaukiančio teksto, beveik neabejoju, kad ir pusė pačių reiverių nesuprasdavo, apie ką jie yra, jau nekalbant apie institucijas.
Todėl man atrodo, kad to laikotarpio valstybė paprasčiausiai nebuvo pakankamai subtili ir išsilavinusi, kad apskritai gebėtų įžvelgtų reivą kaip grėsmę. Gal vienintelė įmatoma grėsmė galėjo būti su reivo vakarėliais siejama narkotikų žala, bet faktas, kad didžioji to laikmečio visuomenės dalis, kaip, beje, ir šiandien, nepasakytų, kuo skiriasi marihuana nuo heroino, ir turbūt mažai ką žinojo apie specifines su narkotikais susijusias subkultūras.
JK: Ką reiškia atmintis apie reivą šiandien – kai naktinis gyvenimas yra legalizuotas, komercializuotas ir socialiai kontroliuojamas? Ar įmanoma dar kalbėti apie kažkokį „utopinį karkasą“, ar jis tapo tik nostalgiška dekoracija?
EM: Aš pati nepriklausau jaunajai kartai, bet kiek tenka girdėti, reivo vakarėlių kultūra pastebimai nyksta. Taip pat tenka girdėti daug apgailestavimo iš vyresnių, kad taip yra, tarsi vyresnioji karta būtų atnešusi šviesulį, o jaunoji jo nebevertina. Ir vis dėlto pati norėčiau išvengti tos vyresniojo pozicijos, kur verkiame dėl to, kad jaunimas “nebe toks”. Visiškai natūralu, kad kiekviena karta atsineša savo supratimą, kas yra svarbu ir dažniausiai jis yra kitoks nei jų tėvų, nors tęstinumo irgi neišvengiamai būna, kaip ir reivo vakarėliai nėra visiškai išnykę.
Ar tikrai naujosios socialinių medijų tradicijos, kur viso pasaulio žmonės savaip pakartoja tuos pačius šokio judesius yra tokios nerimtos ir nesvarbios, palyginus su “mūsų” reivais? Tai irgi tam tikra bendrabūvio forma, tik aikštelė jau yra išsiplėtusi per visą žemę.
O kaip tu manai?
JK: Taip, atrodo, kaip sako ir Vidis Čepkauskas aka Vidis (buvęs “Gallery 1986” ir “Opium” klubo meno vadovas), jaunimas dabar pragmatiškesnis ir neslampinėja iš vieno klubo kampo į kitą laukdami kol pradės groti jų mėgstamas DJ. O kur dar nesaugaus klubų lankymo fenomeno viešinimas ir kiti aspektai. Viskas yra tarsi praradę savo aurą. Mano asmenine nuomone, dabar mes visi (ne tik jaunimas) esame kultūros ir įvairiausių pramogų ir informacijos pertekliuje. Klausimas yra ne, ar eiti į klubą, o ką pasirinkti iš tūkstančio kultūrinių ir bendruomeninių renginių: nuo instaliacijų automuziejuje iki šiuolaikinio šokio seminarų, keramikos dirbtuvių ir grybų auginimo kursų. Spektaklio visuomenė linksminasi instagrame ir tiktoke neišeidama iš namų, sėkmingai “degindama smegenis” internete, gaudama dopaminą, scrolindama ir išsekindama internetą iki “pat galo”.
Kuratorės taip veda pasivaikščiojimus po parodą, trukmė – 1,5-2 val.
Komentarai