„Įėjus į vienuolyną, reikėjo pereiti ilgu koridoriumi, iš dešinės pusės buvo maži kambarėliai: kanceliarija, zakristija, o iš kairės – didelė dviejų aukštų koplyčia. Joje visada buvo pilna žmonių.“ – apsilankymą 1939-taisiais redemptoristų vienuolyne Pospieškoje, prie dabartinės Saulėtekio gatvės ir Nemenčinės plento sankryžos, prisimena viena jo lankytojų. Šiandien šiuose „mažuose kambarėliuose“ ir koridoriuose vėl šurmuliuoja žmonės – prieš pusantrų metų čia įsikūrė „pasidaryk pats“ kultūros erdvė „Retrito smarsas“.
Buvusiame vienuolyne organizuojami eksperimentinės muzikos ir garso meno renginiai ir kino peržiūros, veikia galerija ir menininkų studijos, šalia auginamos daržovės ir įvairios žolelės. Šį projektą inicijavo meno galerijos „Studium P“ Vilniuje kolektyvas, vėliau prie jų prisijungė kiti bendraminčiai.
Pro vartus iš Nemenčinės plento patenku į akmenimis grįstą medžių alėją, vedančią didelio pastato link. Už jo baltuoja aukštaūgiai Vilniaus „Niujorko“ dangoraižiai. 1936-tųjų rugpjūtį kažkur čia buvo pašventintas kertinis akmuo būsimai Pergalingosios Dievo Motinos bažnyčiai. Ji taip ir nebuvo pastatyta, tačiau šalia iškilo vienuolynas. II Pasaulinio karo pradžioje bažnyčios turtas buvo nacionalizuotas ir perimtas karo reikmėms.
Sovietmečiu ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę iki 2012 metų čia veikė sveikatos priežiūros įstaigos: iš pradžių ligoninė, vėliau – vaikų sanatorija. Vėliau vienuolyno turtas buvo grąžintas bažnyčiai, o patalpos išnuomotos privatiems asmenims – važiuojant Nemenčinės plentu buvo galima pastebėti užrašą „Dvaras antikvaras“. Paskutiniais metais pastatas buvo visiškai apleistas, kol jo nuomos skelbimą internete pastebėjo „Studium P“ atstovai.
Foto: redemptoristai.lt
Priartėjus dešinėje matosi šiltnamis ir daržai aplink, kairėje stovi keletas automobilių-namų. Čia ir pagrindinis įėjimas su didele pavėsine. Viskas padaryta panaudojant senus daiktus ir medžiagas, galbūt ne visada gražu, tačiau funkcionalu. Iš pirmo žvilgsnio vaizdas primena autonominius kultūros centrus Vakaruose, vieną pamatinių sveikos kultūros ekosistemos segmentų, kurio taip trūksta Lietuvoje. Juk dažnai progresyviausios tendencijos sklinda iš apačios, kol jas po truputį absorbuoja ir įsisavina oficialusis menas. „Pasidaryk pats“ požiūris ir laisvė nuo bet kokių institucijų išlaisvina vaizduotę, leidžia žaisti, klysti, eksperimentuoti.
Žaismingą požiūrį atskleidžia ir šios erdvės pavadinimas – „Retrito smarsas“. Sulietuvintas angliškas žodis retreat turi daug reikšmių: atsitraukimas, prieglobstis, atsiskyrimas, išsižadėjimas, vienuma, nuošalumas ir kt., o smarsas apibūdina svilėsių ar smalkių kvapą. Pasak organizatorių, „atsitraukimo kvapas“ yra kažkur tarp centro ir ežerų, tarp bendrabučių ir miškų, atostogos smalkių kvape, burtažodis, kurio niekas nesupranta.
Mane pasitinka „Retrito smarso“ projekto „administratorė“, garso menininkė ir tatuiruotoja Kamilė Dambrauskaitė. Už kampo šildytuvo stovą virina „ūkvedys“, savo pagamintais instrumentais-objektais grojantis Simonas Nekrošius ir prie kolektyvo vėliau prisijungęs „meno vadovas“ Matas „Aerobica“ Labašauskas, projekto „Empty Brain Resort“ judintojas, vienas festivalio „Braille Satellite“ organizatorių, melomanas ir didžėjus. Pareigos nurodytos kabutėse, nes iš tikrųjų „Retrito smarse“ visi daro viską ir bet koks skirstymas yra sąlyginis.
Su Kamile, Simonu ir Matu susėdame „Retrito smarso“ renginių erdvėje. Už lango pila lietus, puodeliuose garuoja arbata.
Iš pradžių buvo…
M: Kamilė pridarė daug nuodėmių, pradėjo vaikščiot į bažnyčią ir ten susipažino su kunigu. Sako, gal turit kokių patalpų išsinuomoti? (juokiasi)
K: Iš tikrųjų nieko neieškojome, atrodo, mums, kaip bendruomenei, net nebuvo tokio poreikio. Atsirado šis pastatas, 2024 m. balandį pradėjome remontą, o birželį jau surengėme atidarymą. Turiu tokią asmeninę priklausomybę – skrolinti „Aruode“ (nekilnojamo turto skelbimų bazė internete – D.K.), ten ir radau skelbimą. Tuo metu sėdėjau traukiny pakeliui į vipasanos meditacijos stovyklą, išsiunčiau žinutę Simonui ir išsijungiau dviem savaitėms telefoną. Nežinojau, kas toliau vyko. Įsivaizdavau jo ironišką atsakymą „Ir ką man dabar su šiuo skelbimu daryti?“ Kalbant apie poreikį, galbūt ir buvo toks momentas, bent jau aš jaučiu kažkokį savos vietos laukimą. Gal tik negalvojau, kad aš turiu tai daryti, sėdėjau ir laukiau, kol kažkas kitas padarys. Kai grįžau, jau buvo pasirašyta sutartis.
Renginys “Retrito smarse” – foto: Dominykas Bliznikas
S: Gavau žinutę, galvoju, reikia juokais nuvažiuoti pažiūrėti. Atvažiavome, stovi bažnyčios ekonomas, šalia jo „Harlis“ (motociklas „Harley Davidson“ – D.K.). Sako, policiją iškviečiau, vaikėzai antrame aukšte langus daužo. Mes pasirašinėjome sutartį, o policija – protokolus vaikučių tėveliams.
Galvojome, kad ir nieko nedarysime, bus vieta palandžioti, pasėdėti, pakrapštyti, pavirinti kažką, kokį nors murziną darbą atlikti. Apžiūrėti atvažiavo visa delegacija, kai pamatėme pastato būklę, buvo toks jausmas… avantiūra. Nelabai žinojome, nei kas čia bus, nei ką mes čia veiksime.
K. Mes – tai „Studium P“ kooperatyvas: aš, Simonas, Dominykas Sidorovas, kai būna Lietuvoje prisijungia Augustė Vickūnaitė. Jau iki tol darydavome įvairius renginius ir veiklas. Turėjome patirties veikti kartu. Šiuo metu yra 7 žmonių branduolys, o pridėjus studijų nuomininkus išeina keliolikos menininkų kolektyvas.
S: Pasirašėme 3-ejų metų nuomos sutartį ir pradėjome skleisti žinią, kad yra toks pastatas ir prisidedant prie nuomos, galima jame kažką daryti, judinti reikalus. Šiuo metu beveik visos studijos jau užimtos.
M: Galima dar rūsį atidaryti! Jaunimas, kuriems iki 20-ties, gali leistis į undergroundą.
K: Jauniems neskaudės sąnarių nuo drėgmės. (juokiasi)
S: Panašiu principu veikia ir „Studium P“ dideliame bute Pylimo gatvėje. Nors tokio plano ir nebuvo, persikėlėme iš 120 kvadratinių metrų į daugiau nei 1000. Pradėjome spangti, ką kur būtų galima daryti. Iš pradžių buvo nežinomybė, kas čia norės ateiti, kaip viskas veiks, todėl kildavo tam tikrų nesusipratimų. Kažkokių nuomininkų atrankos kriterijų ir nebuvo, labiau rūpėjo tai, kad trūksta žmonių, trūksta pinigų.
Žodis tampa kūnu
S: Kai atėjome, čia buvo pilna šiukšlių, visokių rakandų ir chlamo, kažkokių išardytų kompiuterių, tikra landynė. Elektros nebuvo, viskas išpjauta, išdraskyta, apie pusantrų metų pastatas buvo visiškai apleistas. Langai apkalti lentomis, kas norėjo, galėjo įlįsti vidun. Tamsu, šalta ir visur tvyrojo pelėsio kvapas. Atrodė, kad ir kokių vaiduoklių gali pamatyti. Pasirašius sutartį, bažnyčia užsakė įmonę, kuri viską išvalė nuo rūsio iki palėpės.
K: Kambarys, kuriame dabar sėdime, atrodė turbūt blogiausiai, bet nuėmėme lentas nuo langų, atėjo šviesa ir viskas pasikeitė.
S: Kadangi pastatą nuomojamės iš bažnyčios, sutartyje nurodyta, ko negalima daryti. Pavyzdžiui, negalime atlikti egzorcizmo, užsiimti sektantizmu.
K: Negalime pardavinėti alkoholio, kas, man atrodo, netgi į gerą, nes galime visiškai koncentruotis į savo darbus ir renginius. Man atrodo, labai pavargtume nuo viso to, dabar turime mažiau problemų.
S: Įrengiant pastatą reikėjo ne tiek lėšų, kiek savo laiko ir darbo. Pavyzdžiui, elektros įvado išlaidas, apie pusantro tūkstančio eurų, padėjo padengti Antakalnio bendruomenė. Iš pradžių ir patys mesdavomės, jei ko prireikdavo. Kai viską darai pats, kainuoja tik priemonės ir laikas.
K: Prisidėjo nepriklausomi sponsoriai, draugai, kurie lankėsi „Studium P“. Organizavome keletą lėšų rinkimo akcijų gyvai ir internete.
M: Be to, nuo kiekvieno renginio dalį pinigų skiriame bendroms reikmėms. Jei groja, tarkim, du atlikėjai, surinktą sumą dalijame iš trijų. Tai skirta viešosioms erdvėms, o savo studijas visi tvarkosi asmeniškai.
Renginys “Retrito smarse” – foto: Dominykas Bliznikas
Svarbu palaikyti „masę“
M: Kas motyvuoja? O ką daugiau veikti? (visi juokiasi) Padarai studijoje savo darbus ir tuomet kažkiek laiko skiri bendram reikalui. Eiti į „normalų“ darbą kaip visi? Bet jie nieko geriau neprikuria, gyvename panašiame lygyje. Esame ta pati vidurinė klasė, tik mes gal labiau žemesnioji, o jie – aukštesnioji. Visi esame vidutiniai, nei tie, nei tie pinigų neturi.
S: Mano čia ne pirmas projektas, buvau ir „Studium P“ iniciatorius, sakiau, nesvarbu – imam ir darom! Tą butą radome tarp sandėliavimo patalpų skelbimų, nebuvo nei vandens, nei elektros, panašiai kaip ir čia. Vienas vamzdis ir viena rozetė. Atrodo, norisi pasidaryt tokią vietą, kokią norėtum ir tuo pačiu sukurti alternatyvią erdvę kitų veiklai. Jei eini oficialiais keliais, galų gale, atsimuši į kokią nors instituciją, visų paslaugų kainos pakyla, prasideda visokie „laipteliai“ ir susikuria visa piramidė. Studijos nuoma tampa tokia didelė, kad esi priverstas dirbti. Pradedi dirbti ir nebelieka laiko kūrybai toje studijoje.
K: Esame visiškai laisvi daryti tiek ir tokių renginių, kiek norime. Niekas nespaudžia daryti daugiau arba mažiau. Atsirenkame tai, kas mums įdomu. Ne vieną kartą klausė, ar nuomojame šią erdvę renginiams? Ne, nenuomojame. Atsisakome ir koncertų užklausų, jei mums atrodo, kad tai neatitinka mūsų įsivaizdavimo.
M: Galbūt tai profesionaliai sugrota kokybiška muzika, bet mūsų nedomina daug kartų girdėtas skambesys.
S: Atsispiriu nuo savęs. Kadangi pats darau instrumentus, eksperimentuoju ir kuriu garso performansus, natūralu, tokia kryptis man ir įdomiausia. Garso menas ir eksperimentinė muzika. Norisi kurti bendraminčių ratą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Įtraukti vienas kitą ir turėti galimybę pasidalinti tuo, ką darai. Vis dėlto tai yra gana maža niša ir norisi padėti. Kiekvienas, prisidedantis prie renginių organizavimo, turi savo viziją.
K: Mums patinka tarpusavio skoniai.
M: Kitas dalykas yra didelė draugų bendruomenė užsienyje. Jei tu groji pas juos, o žmogus atvažiuoja ir nori pagroti pas mus, tuomet jau nesirenki, ar patinka jų kūryba, ar ne. Reikėtų komunikaciją su užsieniu labiau išplėtoti. Tarkim, važiuoja grupė, jiems padeda promouteris iš Švedijos, ieškantis vietų Baltijos šalyse. Jis atsiunčia man keleto A4 dydžio vietų sąrašą Suomijoje, reikėtų ir mums tai pavystyti.
S: Kažkada Arma (Arma Agharta – iš Jonavos kilęs, nuotykingos muzikos ir triukšmo atlikėjas bei renginių organizatorius – D.K.) buvo padaręs viso pasaulio žemėlapį. Pamenu, kai tik pradėjome daryti „Studium P“ renginius, daug užsieniečių susirado mus būtent per ten. Senokai tai buvo, dabar daug tų kontaktų nebeveikia. Būtų gerai padaryti platformą, kur kiekvienas, kas organizuoja renginius, susidėtų savo kontaktus. Bet, žinoma, reikėtų nuolat prižiūrėti visa tai ir administruoti, negalima pasitikėti žmonėmis.
Visada stengiuosi nueiti ir į kitur vykstančius eksperimentinės muzikos renginius, Kirtimuose ar „Sode“. Man atrodo svarbu palaikyti „masę“, kad vyktų ir augtų ta visa specifika.
K: Kartais juokaujame, kad svarbiausia nueiti ir susimokėti už bilietą, kad paremtum, vyktų dalykai ir veiktų vieta. „Studium P“ kviesdavome vietinius atlikėjus, o prisijungus Sholto Dobie (festivalio „Jauna muzika“ meno vadovas, menininkas ir kuratorius iš Škotijos, gyvenantis Vilniuje – D.K.), kuris daugiau keliavęs ir turavęs, atsirado tarptautinių kontaktų, atvykdavo vis daugiau užsieniečių.
Augustei persikrausčius į Berlyną atsidarė dar vienas kanalas. Šiemet pas mus vyko festivalio „Braille Satellite“ dūzgės, suteikėme pastogę daugiau nei 20-čiai žmonių iš užsienio. Smagu, kad mūsų „geografija“ nuolat plečiasi.
Galima sakyti, „Retrite“ skamba visa eksperimentinės muzikos paletė, galbūt daugiau garso menas. Man asmeniškai labiau patinka visokie koliažai ir „filmukų“ skambesys. Yra tokios muzikos tinklas Europoje ir pasaulyje, faina, kad jame yra ir Vilnius. Subkultūros turi savo žemėlapius, pažymėjome tašką ir dauguma „tokios“ muzikos kūrėjų žino, kad „Retrito Smarsas“ yra jų vieta.
Renginys “Retrito smarse” – foto: Dominykas Bliznikas
Yra noras, bus ir kelias
S: Sakė, kad po dviejų metų bažnyčia nuspręs, ar pratęs sutartį. Galbūt tai yra tam tikri saugikliai, o gal jau ir kažkokių planų yra. Jei kalbėtume apie mūsų ateitį čia… Vėl grįžčiau prie „Studium P“, ten irgi reikėjo skirti savo laiką ir jėgas, čia visą infrastruktūrą geriau padarėme – kaip Matas sako, čia švaresnis (gražesnis, o ne švaresnis, pataiso Matas) dušas nei jo namuose. Kai pradėjome „Studium P“, pasirašėme neterminuotą sutartį, kurioje nurodyta, kad mus turi perspėti prieš du mėnesius iki išsikraustymo. Tai galėjo įvykti bet kada. Sakiau, jei nepradėsime ir nedarysime, nieko ir nebus. Išvarys, tai išvarys, atsistosi ir išeisi.
Jei jau kažką padarei, reiškia kažkas ir įvyko, kažkoks indėlis įdėtas: susibūrė bendruomenė ir tam tikras turinys. Taip atsiranda bendraminčių ir galima toliau judėti. Esi nebe vienas. Taip „Studium P“ su neterminuota sutartimi išgyvenome jau 10 metų. Ne daug kas butą nuomodamas tiek išgyvena. Taip ir čia, man atrodo, reikia daryti tiek, kiek galima padaryti geriausio. Man tai yra praktika, kur gali ir patirti, ir atrasti, ir vis dar eksperimentuoti. Jei jau skyriau šiai vietai laiko ir kažko išmokau, ši mano patirtis bet kuriuo atveju niekur nedings, net jei mus ir išvarys iš čia.
K: Sakau Simonui, nežinojau, kad moki virinti, jis atsako, aš irgi (juokiasi). Vis nugirstu, kad yra kažkokių planų, kas nors pasako kokį nors pletką. Sulauksime, kada praeis tie du metai, ir tuomet šnekėsime. Jaučiu, kad sutartį pratęs, bet, man atrodo, nuo mūsų mažai kas priklauso. Tokiais atvejais sutartys dažnai būna miglotos. Jei kažkas planuoja kokį nors didelį projektą, tai, kad čia kuri kažkokią kultūrinę vertę, tavęs neišgelbės. Kartą naktį sapnavau, kad reikia išsikelti, tai labai verkiau.
Socialinis klubas žmonės žmonėms
M: Bent jau mano galvoje tai yra socialinis klubas. Panašiai, kaip kažkas kažkur šaškėmis žaidžia, nes daugiau niekur kitur neina. Čia renkasi tokie žmonės, kurie mėgsta „šaškes“.
S: Pavyzdžiui, jei rodome kiną, kai kurie žmonės ateina labiau pabendrauti nei to kino pažiūrėti.
K: Būna tokių, kurie ateina tik pavalgyti, svarbi ir maisto funkcija. Iš pradžių buvo tik koncertai, vėliau prisijungė žmonės, rodantys kiną, dabar atsirado ir galerija, ateityje planuojame ir skaitymus. Man atrodo, dabar jau perpus pasidalino koncertinė ir socialinio klubo veikla.
M: Reikia nebijoti viešumo ir skelbti apie save kuo plačiau. Nebus čia antplūdžio, žmonės paprasčiausiai nedaeina. Šiandien dažnai užtenka žinoti, kad kažkas yra ir teisintis prieš save, vėl nenuėjau, nieko, kitą kartą nueisiu. Bet jie patys gailėsis, kai viskas pasibaigs.
Kiekviename renginyje apsilanko po 30-40 žmonių, o galėtų ateiti bent dvigubai daugiau. „Brailės“ dūzgėse buvo keli šimtai žmonių, buvo pilna ir viduje, ir kieme. Galbūt truputį per tiršta, bet dar turime erdvės kur plėstis. Kadangi trūksta apie 50% biudžeto, negalime laisvai bookinti atlikėjų iš užsienio.
S: Man norėtųsi išlaikyti organiškumą, kada žmonės patys susižino ir ateina žinodami, kur ateina. Jei pradėtume visur skelbtis, dingtų alternatyva. Dabar atsiranda galerija, per tai apie „Retritą“ sužinos naujo kultūrinio rato žmonės. Man toks priėjimas „per žmones“ yra daug artimesnis nei eiti į televizorių.
K: Vis tiek renkiesi kanalus, kurie pasiekia tavo įsivaizduojamą auditoriją. Jei pasireklamuotume ten, kur visiškai kitas žanras, ar iš ten kas nors ateitų? Esu visai patenkinta tuo, kaip yra dabar. Ateina gana stabilus žmonių kiekis, daug kas sako, kad jaučiasi labai jaukiai ir tai yra svarbiausia. Žinoma, suprantu, kad esame miesto pakraštyje ir mus sunkoka pasiekti. Be to, eksperimentinė muzika nebūtinai visiems įdomi, ji gana specifinė, todėl džiaugiuosi, kad atsiranda filmų, parodų, kitų dalykų ir žmonės gali ateit pabūti kartu, pasisocializuoti.
S: Iš pradžių buvo baimė prieš pirmuosius renginius, kas čia pas mus ateis, tokiame užkampyje esame. Žmonės tingi iki Kirtimų nuvažiuoti, o čia išvis – kažkur Saulėtekio gale. Žmonės klausė, kaip čia pas jus atvažiuoti? Labai paprastai: sėdi centre į „antruką“ troleibusą, pavažiuoji pusvalanduką ir esi vietoje.
Ta baimė visiškai nepasiteisino, po truputį, po truputį vis daugiau žmonių ateina. Nuošali lokacija netgi veikia kaip savotiškas filtras. Kas „centriniai“, lieka centre, o čia atkeliauja tie, kurie nori „gyvenimo“.
M: Ieškome rėmėjo moderniais radiatoriais. Žiemą laukia labai daug darbo su šildymu, o žmonės nevertina to, jei jiems nors kiek šalta ar drėgna. Reikia finansavimo šilumai. Tai problema tiek vidaus, tiek išorės.
(prasideda diskusija, kaip geriau įrengti šildymą ir ventiliaciją)
Renginys “Retrito smarse” – foto: Dominykas Bliznikas
Specifinis menas be patoso
K: Rugsėjį atidarėme menininko iš Italijos Tommaso Silvestroni parodą „Sky Blue and Green“. Jis jau kelis kartus lankėsi Lietuvoje, ateidavo į renginius ir jam patiko mūsų erdvė.
S: Mėnesio viduryje vyko suomių Tuomo Vuoteenoma, Roku Rouse ir Lasse Tapio Junnila koncertas. Jie atsirado po to, kai mus su Alanu Gurinu ir Elena Laurinavičiūte pakvietė pasirodyti kinetinio meno galerijoje „KITA“ Suomijoje.
Vieno čiudako, pagrindinio kuratoriaus T. Vuoteenoma dėka, Suomijos provincijoje yra tokia vieta. Jie planavo pervežti kažkokius kūrinius ir pakeliui nusprendė susiorganizuoti nedidelį turiuką Latvijoje ir Lietuvoje. Buvo puiki proga su jais susipažinti. Pavyzdys, kaip kinetinio meno atstovas atėjo į garso pasaulį.
K: Vėliau vyko visos dienos Luko „Biobog“ terariumistikos dirbtuvės, kurių metu žmonės galėjo patys įsirengti savo terariumus. Kai tvarkėme kiemą, Lukas atėjo iš kažkur perlipęs tvorą. Iš pradžių padėjo mums kuoptis, bet vėliau rado kažkokių vabalų ir kaulų ir užsiėmė savo reikalais. Išsiaiškinome, kad užsiima terariumais. Atidarymo renginyje viename kambarių, buvusiame duše, jis įkūrė nedidelį prūdelį, pridėjo visokių dumbliukų. Visiems tai paliko didelį įspūdį ir po to jis gavo darbo užsakymą Škotijoje, kur dalyvavo kuriant filmą. Jo darbai buvo pirmoji ekspozicija mūsų galerijoje.
S: Ši galerija man patinka tuo, kad čia gali surengti savo pirmąją parodą, kaip pavyzdžiui „Biobog“. Jei esi nieko nebaigęs, bet turi savo nišą, savo kūrybinę specifiką, suteikiame pirmąją galimybę pristatyti savo darbus. Galime sau leisti priimti žmones, neturinčius jokios patirties, ir suteikti jiems kūrybinio pasitikėjimo, gauti atgalinio ryšio. Be to, supažindinti žmones su gana specifiniu menu be patoso.
K: Rugsėjo pabaigoje prasidėjo renginių ciklas „Aux To Tulips“. Amerikietis Spenceris Clarkas, šiuo metu gyvenantis Graikijoje, „Monopoly Child Star Searchers“ vardu grojo pypupypu žanro „atostogų sintezatorių muziką“. Prisijungėme mes su Adomu Paleku kaip „Stork Diet“ ir padidžėjaus Matas.
Spalio 18-ąją pasirodė italo Francesco Cavaliere, taip pat grojo Simonas, o didžėjavo Urtė Budnikaitė. Mačiau Francesco, berods, prieš trejus metus „Brailėje“ ir man tai buvo vienas įspūdingiausių gyvų pasirodymų. Dėlioja garso koliažus ir kažką pasakoja itališkai. Nesupratau nė žodžio, bet labai įtraukė. Buvo mirtina tyla, girdėjosi tik vabzdžių svirpimas aplink.
Lapkričio pabaigoje atvažiuoja Augustės pasiūlytas projektas „Vinyl- terror & horror“. Tai – Camillos Sørensen ir Gretos Christensen duetas iš Kopenhagos, šiuo metu gyvenantis Berlyne. Jos groja savo sukonstruotu patefonų „sumuštiniu“. Taip pat pasirodys Augustė, grosianti juostiniais magnetofonais su akordeonininke Suzan Peeters. Didžėjaus mūsų „agentas“ iš Rygos Michael Holland.
Minėtą seriją „Aux To Tulips“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba, turėjome galimybę šiuos renginius susiplanuoti ir pasikviesti norimus atlikėjus. Komunikacijos kanalų atsiranda vis daugiau, gauname daug užklausų – į vieną srautą susiliejo „Studium P“, „Empty Brain Resort“ ir „Retrito smarso“ kontaktai.
M: Daug kas laukia finansavimo ir jei negauna, nieko ir nedaro. Išeina kažkokia standartizacija – meną turi kažkas patvirtinti ir jį finansuoti. Ir labai retai gali sutikti pinigų nesugadintas smegenis. Vis atrodo, kad kažko reikia, kad galėtum, o iš tikrųjų nieko nereikia.
Artimiausi renginiai “Retrito smarse”: lapkričio 6-ąją vyks improvizacinės muzikos vakaras su Kišišitofu (Krzysztof Skoczyk) ir The Last 2 Brain Cells, o lapkričio 8-ąją renginyje “Leslie is Leavin'” pasirodys multidisciplininis muzikantas Front Page Leslie iš Briuselio, Pijus Džiugas Meižis, Ryo Ishimoto bei M.Aerobica.
Atsakingas gyvenimas svajonėje
S: Paauglystėje svajojau turėti namus, kur galėtų ateiti žmonės ir pristatyti savo kūrybą. Gyvenu svajonėje ir toliau ją vystau ir skiriu jai savo energiją. Prisiėmiau atsakomybę už savo svajonę ir dabar turiu dirbti. Tai mane ir veda į priekį.
K: Daugelis mūsų turbūt svajojo apie namus, kuriuose galėtum laisvai jaustis bet kokia forma. Pradžioje žmonės klausinėjo, kokia jūsų idėja ir vizija, o Dominykas jiems atsakydavo, kad čia – mūsų smėlio dėžė. Pirmieji mėnesiai iš tikrųjų buvo tarsi grįžimas į vaikystę, kai visą laiką juokiesi ir nieko nesupranti. Kaip kokių durnaropių prisivalgius. Kažkuriuo metu trenkė realybė ir atėjo suvokimas, kad laukia žiauriai daug darbo, bet vis tiek toliau žaidžiame.
[ parengta bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos informacijos centru ]
Komentarai