Pirmą kartą peržiūrėjus filmą susimąsčiau: ką aš dabar mačiau? Filmas gana fragmentiškas, du perskilę ir vis į kitus vaizdus pereinantys ekranai sukuria neįprastą patirtį. Pradžioje bandai klausyti ir sekti paskui pasakotoją, tada jį pameti, tuomet jis tampa poetišku. Vaizdai veikia savarankiškai, be paaiškinimo. Pasijaučiau kaip galerijoje, atsistojus prie nežinomo paveikslo, kurio reikšmė, tik ilgai stebint pradeda aiškėti.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis savo programoje pristato tris lietuvių trumpametražių premjeras (juos galima pamatyti lietuviškų premjerų programos seanse gruodžio 7 d.), tarp jų – režisieriaus Miklós Tamas Ambrózy ir garso menininkės Gailės Griciūtės eksperimentinis filmas „Telieka tik pėdsakas“(„Let them vanish with a trace“), kuriantis gyvą dialogą su kūrėjais ir dirvožemio grybais. Jame mikroorganizmai keičia ir ardo filmo medžiagą, o pasitikėjimas jų darbu atveria įdomų rezultatą. Filmas suyra dalimis, bet jo pėdsakai cirkuliuoja platesnėje ekologinėje terpėje, tarsi peržengdami kino ribas.
2025 m. eksperimentinis filmas iš pat pradžių įtraukia į savitą, juslinę erdvę, kurioje archyviniai kadrai tampa ne tik vaizdu, bet ir savarankiška atminties medžiaga. Nespalvotos juostos estetika, šiurkštus kadrų grūdėtumas ir senovinio vaizdo momentai kuria įspūdį, kad žiūrovas stebi ne dokumentą, o nykstančią žymę. Gal labiau fragmentą, kuris vos laikosi ant išblukusios kino juostos paviršiaus. Visa tai pateikiama per dviejų ekranų projekciją, nors kartais naudojamas ir vienas. Tačiau toks vizualinis dialogas virsta savotišku filmo ritmu, kuris iš anksto nulemia, kad filmas bus labiau patirtinis nei pasakojantis.
Pasakotojas ne vienas, tačiau poetinis balsas vis grįžta prie tos pačios frazės: „We breath them in / They move with wind / They live in soil“. Nuolat kartojama ji pavirsta gamtos taisykle ar formule, atskleidžiančia, kaip lengvai ir natūraliai pasaulyje viskas juda, transformuojasi ir išnyksta. Kitoje filmo vietoje nuskambanti mintis „everybody eats everybody“ išplečia filmo tematiką platesniame ekologiniame kontekste. Atrodo, kalbama ne tik apie atskiras būtybes ar sistemų dalis, bet apie ciklą, kuriame kiekviena forma maitina kitą tiesiogiai ir metaforiškai. Tikriausiai ši mintis atsispindi ir filmo pavadinime – telieka tik pėdsakas. Manau, čia ryški jo idėja, kad viskas pasaulyje palieką žymę, tą pėdsaką, bet kartu viskas išnyksta ar virsta kažkuo kitu.
Režisieriaus ir garso menininkės pateikta struktūra primena eilėraštį. Vaizdai nuolat kinta ir išsiskaido, balsai persidengia, tekstai slenka vienas per kitą kaip nenutrūkstamas minties srautas. Skirtingi garsiniai sluoksniai kuria daugiabalsį pasakojimą apie gamtos judėjimą, irimą ir naujo atsiradimą.
Vaizdų kontrastai pagyvina filmo idėją. Viename ekrane matome mikroskopinius laboratorijos kadrus statiškus, irti pradedančias struktūras. Kitame – tolimi peizažai, miesto fragmentai, gamtinės panoramos. Tai priverčia nuolat perjungti žvilgsnį tarp makro ir mikro mastelių, tarp to, kas nematoma, ir to, kas akivaizdu. Užsifiksavo vienas momentas, kai viename ekrane gamta pirmame plane, o antrame gamyklos linijos, toks kaip tylus priminimas apie žmogaus įsiveržimą į ekologines sistemas, apie ribą, kurią nuolat peržengiame.
Pačioje pradžioje kalbama apie Amazonės gentis, kurias siekiama apsaugoti, kad jų niekas negalėtų paliesti ar paveikti, tam net yra saugojimo protokolai. Taisyklės, skirtos žmogui ir tas taisykles pats žmogus sukūrė, kad tam tikros teritorijos liktų būtent jo nepaliestos. Paradoksalu ir verčia susimąstyti apie mūsų santykį su gamta, apie norą ją reguliuoti, saugoti, bet sykiu kontroliuoti. Iš to kyla ir filmo klausimas ar gali gamta egzistuoti be mūsų pėdsakų? Nors tam tikrus pėdsakus filme paliko gamta, ne žmogus.
Visomis paminėtomis detalėmis veikia šis eksperimentinis filmas. Dabarčiai labai aktualus, nes leidžia žiūrovui kvestionuoti koks mūsų santykis su pasauliu, kurį nuolat keičiame, net kai bandome tik stebėti. Net ir sąmoningai nenorėdami trukdyti gamtai ar ją kaip nors transformuoti, paliekame neištrinamą pėdsaką.
Komentarai