Ką padarytum dėl savo dukros? Matydama kadre pagrindinio veikėjo, Viliaus, veidą jutau, jog jis šiuos žodžius mintyse taria, galvodamas apie Urtę, kai filmo dialoge pasigirsta žodžiai: ką padarytum dėl savo sūnaus. Ši mintis jungia ir apibrėžia gruodžio mėnesį kino ekranus pasiekusį Igno Jonyno filmą „Siena“. Tai filmas apie ornitologą Vilių, kuris netekęs žmonos lieka auginti paauglę dukrą Urtę ir netikėtai atsiduria kontrabandininkų grupuotėje.
Pirmiausia atėjau su žinojimu, jog neseniai Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalyje vyko šio filmo premjera. Ir jog „Siena“ dažniausiai pristatoma kaip psichologinis trileris. Tačiau pirmąjį pusvalandį nesupratau, kurgi jis slypi, nes įtampos ar grėsmės pojūtis dar nebuvo aiškiai artikuliuotas. Viskas pasirodė kaip absurdo tragedija, kurioje pavojus maskuojamas absurdiškomis situacijomis. Pagrindinis veikėjas Vilius paklusniai, net nedvejodamas, lyg nesuvoktų situacijos masto, įsitraukia į pagalbą kontrabandininkui paslėpti kūną. Tuomet komiškai įtraukiamas į laidotuvių nuotrauką, kur jis akivaizdžiai netinka, paskui atbulomis jo automobilį vejasi dviratis. Dialogai nedaugžodžiaujantys, labai paprasti, buitiniai, kas dar labiau sustiprina absurdišką realybės pojūtį. Galiausiai gaudynės pievoje, ši scena atrodė kiek komiška. Iki šios vietos susidariau absurdo tragedijos paveikslą. Tačiau stebint pajutau, jog vis tiek bandoma sukurti realistišką tikrovės vaizdą. Juk taip tikriausiai ir atrodytų visa situacija realybėje. Tik matydami filmą mes galime nusijuokti, o gyvenime nesijuokiame, nors dažnai imamės absurdiškai neapgalvotų veiksmų.
Buvau jau bepradedanti nusivilti filmu, tačiau scena, kurioje dukra žaidžia su šuniuku, kol tėvas klausosi žmonos balso įrašų juostose ir, vilkėdamas žmonos suknelę, prieina prie dukros, įdeda jai tabletę į burną, o jai parkritus pakelia ant rankų ir ima lėtai šokti… pagaliau prikaustė mano dėmesį. Čia filmas peržengia absurdo ribą ir pereina į emocinį gylį.
Nuo pat pradžių įtariau, kad suknelė filme bus reikšmingas simbolis, kuris su savimi neša labai jautrią, skaudžią emociją. Vilius atsikėlęs ryte, guli ir laiko suknelę ant savo kūno ir yra įsikibęs į ją rankomis, lyg vėl apkabintų savo žmoną. Urtė, taip pat išgyvena mamos netektį, vilkėdama jos suknelę, sukasi ratu grojant pianinui. Tai itin subtilus, bet kartu labai stiprus ilgesio, netekties ir prisirišimo pateikimas – liūdnas, bet kartu estetiškai ir emociškai paveikus.
Sukimosi motyvas filme dažnai pasikartoja. Nors dažniausiai matome besisukančią ratu dukrą, pirmose scenose kartu su kameros judesiu, vėliau jau stebime ją iš šono, nuolat grįžtančią į tą patį judesį. Tačiau išvystame ir Vilių itin teatrališkoje scenoje, chaotiškame šurmulyje, šokantį ir besisukantį ratu, kol galiausiai jis sukniumba ant žemės. Tai kaip bandymas išsivaduoti iš vidinės įtampos, bet kartu ir aklavietės simbolis, kai vis sukiesi, bet niekur nejudi ir niekas nesikeičia. Vėliau supranti, kai negali išsivaduoti iš slegiančio skausmo, galų gale tenka jį priimti. Gal dėl to filmas baigiasi tuo pačiu sukimosi motyvu.
Kaip atstatyti drebančias rankas, adrenalinu? Atrodo, kad Vilius renkasi veiksmą vietoje refleksijos ir pavojų vietoje gedulo. Adrenalinas čia tampa savotišku pakaitalu jausmams, kurių jis negali ar nemoka išgyventi, todėl kūnas ima veikti greičiau nei sąmonė spėja suvokti pasekmes. Aktoriaus, Šarūno Zenkevičiaus, kuriančio tėvo vaidmenį, darbą tikrai norisi pagirti. Jo veidas tampa pagrindiniu emocijų nešėju. Pateikti Viliaus stambūs planai leidžia skaityti net menkiausius vidinius virpesius, o santūri vaidyba kuria tikrumo ir vidinės kovos pojūtį, be perteklinės ekspresijos.
Taip pat kiek daug pavadinimas siena gali turėti prasmių, pamačius filmą. Tiek metaforiškų, tiek tiesioginių kaip kontrabandos, valstybinės sienos. Tačiau jautriausia interpretacija būtų ta, jog tai siena, ant kurios Urtė, naudodama vinį, visą laiką braižo gamtos peizažą su valtimi. Pamatęs šį piešinį tėvas tarsi galutinai įsitikina, dėl ko visa tai daro. Jei jam iš tikrųjų nerūpėtų dukra, kažin ar jis taip stengtųsi tuos pinigus uždirbti. Nors pradžioje viskas atrodo labai atsainiai ir neapgalvotai, tarsi tik dėl pinigų, vėliau atsiskleidžia, kad viskas daroma dėl dukros: samdoma auklė bei suteikiami namai.
Svarbią vietą filme užima garso ir vaizdo technikos. Pirmiausia dainos ir balso takeliai, kurie sukuria mistikos pojūtį ir kartu veikia kaip vidinių išgyvenimų aidas. Jie tampa ne išoriniu komentaru, o tarsi tuo metu galvoje skambančiomis mintimis – tiek dukros, tiek tėvo. Taip pat stipri kinematografija, kuri perteikia įtampą estetiškai. Veiksmas, kai Vilius bėga per laukus, man buvo vienas ryškiausių filme – nusileidžiantis tik sienos piešinio scenai. Kai iš viršaus matome, kaip Vilius bėga nuo pareigūnų – vaizdas yra estetiškas, bet kartu ir labai įtemptas, kaip pats žmogus būtų tapęs mažu taškeliu didelėje, jam nepalankioje erdvėje.
Žiūrėdama filmą vis grįždavau prie to paties klausimo ar egzistuoja riba, kurios neperžengtum dėl savo vaiko. „Siena“ neatsako, bet parodo, kaip lengva tą ribą perbraukti, kai meilė, net ir neakivaizdi, tampa stipresnė už baimę, o baimė – už moralę. Ir galbūt baisiausia ne tai, kas įvyksta filme, o suvokimas, kad tokia istorija atrodo pernelyg tikroviška.
Komentarai