Tikriausiai kiekvienas, išnaršęs savo šeimos archyvus, norėtų atrasti tą išskirtinį vaikystės įrašą, kurį sudėtų į filmą. Režisierės ir buvusios “Ore” bendradarbės Martynos Ratnik filme pateikiama scena, kurioje tėtis dokumentuoja mažosios eilinę Martynos dieną, norėdamas palikti įrašą ateinančioms kartoms. Šis intymus archyvinis fragmentas tampa atspirties tašku trumpametražiam filmui „ji laukia saulėlydžio“ (2024), Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje pristatytam tarp trijų lietuvių premjerų.
Filmas vaizduojamas prisiminimų ir savotiško dienoraščio pavidalu. Dienoraščio, kuriame gali fiksuoti tai, kas vyksta tavo viduje ir nebūtina, kad kas nors tai suprastų ir sudėtų faktinius ar loginius taškus, nes tai – intymus pokalbis su savimi. Taip ir pasijaučiau stebėdama šį filmą, lyg būčiau trumpam įsibrovus į kito žmogaus pasaulį. Jis nukelia į praeitį ir kartu kalba apie dabartį. Labai organiškai persipina archyviniai kadrai iš autorės vaikystės ir jos dabarties fragmentai, kurie sukuria tą intymų dialogą. Pradžioje vaizdus lydi ir skambanti liaudies muzika, kuri sustiprina atminties momentą, taip jaučiamas ryšys su tradicijomis ir kultūra.
Nors filmas rodo Sovietų sąjungos praeities vaizdus ir tai turi reikšmingą vietą filmo interpretavimui, atkreipiau dėmesį į kitus kampus ir temas. Pirmiausia, nenukrypstant nuo šio praeities laikotarpio. Įdomu, jog įprastai šį istorinį periodą vizualiai lydi raudona spalva – ideologijos, propagandos ir valdžios simbolis. Tačiau filme archyvas panyra į Matynos taip mėgstamą intensyvią mėlyną. Toks sprendimas gali būti suvokiamas kaip bandymas supinti dabartį ir praeitį, sukuriant tarp jų ne tiesmuką tęstinumą, bet kontrastą. Mėlyna spalva ne tik ištraukia archyvą iš ideologinio raudonumo, bet ir paverčia jį sapnišku, emociniu lauku, kuriame praeities spaudimas ir dabarties refleksija susilieja į vieną. Lyg naujas žvilgsnis į istoriją, perrašomą ir įgaunančią kitą, labiau asmeninį nei politinį toną.
Tekstas filme atsiranda trimis skirtingomis formomis. Pirmiausia rodomas ekrane nebyliai, vėliau autorė jį įgarsina ir galiausiai pasakotojas vėl tarsi išnyksta ir liekame su tekstu ir muzika. Tekstas ganėtinai poetiškas, intelektualus, su potekstėmis ir intertekstais. Įgarsintas balsas kartais aidi ir primena vidinį balsą, nes jis lyg ne iš išorės, hipnotizuojantis.
Įstrigo filmo momentas, kai režisierė klausia Siri, kaip sulaužyti prakeiksmą. Atrodo, reikšmingas kontrastas, tai, ko anksčiau paprastai buvo klausiama močiučių ar senolių, dabar gali klausti technologijų. Ši scena tarsi ironizuoja ar reflektuoja dabarties žmogaus santykį su žinojimu, paveldu ir moderniomis paieškos sistemomis. Dabar gali viską įvesti interneto paiešką ar paklausti balsu programėlės, anksčiau daugiau pasikliaudavome senoliais, žyniais, turinčiais atsakymus į visus rūpimus klausimus.
Filmas sukuria stiprią vizualinę ir poetinę atmosferą, tuo pačiu nesuteikia tiesioginių paaiškinimų. Interpretacijoms vietos – labai daug, tačiau ar toks metaforiškumas ir minčių eilėraštis nepameta žiūrovo? Trumpametražis „ji laukia saulėlydžio“ yra labiau juslinis nei akivaizdžiai suprantamas, lyg siekia emocinio ar asociatyvaus santykio, o ne informatyvaus pasakojimo.
Jeigu pradėtume nuo vaikystės kadro, kaip pagrindo, tuomet viso filmo tekstas ir jame skleidžiamos mintys gali būti suvokiamos kaip tam tikras atsakas arba pratęsimas minimos ateities žinutės. Galbūt tai autorės bandymas pasikalbėti su praeitimi, permąstyti istorijas ar perduoti savąją žinią tolyn. Ar tokia interpretacija teisinga, neaišku, nes filmas vengia tiesių atsakymų. Ir vis dėlto tame yra savotiško grožio, nes žiūrovas lieka su klausimais, bet kartu neapibrėžtumo pojūtis sukelia nepatogumą, kylantį iš nesupratimo visko iki galo.
Komentarai