Kolumbiečių režisieriaus Simón Messa Soto filmą „Un poetà” (Lietuvoje rodytas pavadinimu „Poetà”) mačiau jau tris kartus ir kiekvieną kartą atradau vis naujų detalių, naujų prasmių, apie kurias vis galvoju. Be to, žiūrėjau jį trijose skirtingose valstybėse, todėl stebėjau ir skirtingą auditorijų reakciją: San Sebastiane (Ispanija) po filmo peržiūros lydėjo septynių minučių ovacijos ir pagrindinio aktoriaus Ubeimar Rios ašaros, Bordo (Prancūzija) reakcijos buvo gerokai santūresnės, o Vilniuje, Senamiesčio ,,Pasakoje”, žmonės juokėsi garsiausiai. Filmas užknisa, prajuokina, rodo absurdo pilnas situacijas ir kartais priverčia nemaloniai susitapatinti su pagrindiniu personažu, jo šeima, jo dukra, jo kolegomis (jei juos taip galima pavadinti). Filmas-chaosas – tikrų tikriausias chaosas, bet tai ir yra žmonių gyvenimas. Let’s dive in.
,,Un Poetà” yra istorija apie Oskarą, vidutinio amžiaus vyrą, visišką lūzerį, kadaise išleidusį kelias poezijos knygas. Savo išsipūtusiame ego jis ir užsiliko. Stebime jo chaotišką gyvenimą per užsispyrusį požiūrį laikytis senų idealų – jis vis dar tiki, kad kančios aukštinimas yra aukščiausias ir svarbiausias prieskonis norint “iškepti” įsimintiną eilėraštį. Prisidengdamas poeto profesija jis nuolat pateisina savo elgesį: gėrimą, vaikišką verkšlenimą ar kitus kaprizus.
Gyvybinga filmo energija pulsuoja nuolat besikeičiančiais kadrais ir gyvybingais personažais. Režisierius miksuoja ,,ramų” kadrą su labai ,,energingu” ir atvirkščiai – taip jis kartais šaiposi iš personažo. Pavyzdžiui, filmo pradžioje matome įkaušusį Oskarą liejantį tiradą apie tai, koks turi būti poetas, kaip jo idealui José Aunción Silvai, melancholiškam XIX a. poetui, nėra lygių ir staiga tai pakeičia statiškas vaizdas, kuriame Oskaras pagiriotas bunda kažkur gatvėje po naktinių išgertuvių. Parinkta muzika taip pat prisideda prie komiško efekto. Režisierius ironizuoja Oskaro idealų išaukštinimą ir jo pasenusias pažiūras. Panašių kūrybinių sprendimų filme apstu, dėl to filmą žiūrėti įdomu ir juokinga.
Įvairūs personažai sukuria istorijos daugiasluoksniškumą, tad svarbu atkreipti dėmesį į stirpius moterų vaidmenis. Mokinė Jurladi (Rebeca Andrade), dukra Daniela (Alisson Correa), Oskaro sesė (Margarita Soto) – trys veikėjos, provokuojančios keisti požiūrį į elementarias kasdienes situacijas.
Jurladi yra Oskaro išsigelbėjimas, nes jis tiki, jog atrado jos talentą kurti eiles ir naudojasi jos gabumais, siekdamas susigrąžinti savo gerą vardą. Oskaras ją pristato varžytis poezijos festivalyje. Poezijos festivalio organizatorius sutinka ją priimti, tačiau spaudžia Jurladi kurti apie savo skurdų gyvenimą, problemas dėl tamsesnės odos. Iš Jurladi veido išraiškos galime suprasti, kad apie tai rašyti ji nenori. Paauglė vis tik parašo tą eilėraštį, sugraudindama festivalio dalyvius ir rėmėjus. ,,Pasakos” kamerinėje salėje žiūrovai leipsta juokais, nes matome, kaip viskas perspausta, o ir Jurladi nesišypso euforijos pilna šypsena.
Kalbant apie jo santykį su dukra, pirmoje filmo dalyje Daniela nesižavi savo tėčiu ir yra pratusi gyventi be didelio jo įsitraukimo, dėl to ji nemato ir nejaučia poreikio kurti su juo ryšį. Oskaras, kai jam prisireikia pinigų, nuolat primena, kad yra Danielos tėvas, todėl jis turįs teisę dalyvauti jos gyvenime (tuo pačiiu dažnai paprašydamas paskolinti pinigų). Tačiau, kol Oskaras rūpinasi Jurladi, matome gerėjantį santykį su Daniela. Pokalbiai su Jurladi jį priverčia susimąstyti apie savo santykį su dukra, matome Oskaro pastangas jį gerinti.
Na, o Oskaro sesei galima dėkoti už jos pastangas siekiant padėti broliui, o kritiniu momentu jį aprėkiant ir pasakant išties svarbius žodžius: užtenka vaidinti auką, metas pačiam kapstytis iš duobės. Jos energija, susikaupęs pyktis ir ramus veidas išties suveikia taip, kad, atrodo, rėkiama ne ant Oskaro, bet ant kiekvieno mūsų.
Ir galbūt dėl to, kad Oskaras įkūnija mamyčiuko vaidmenį, filmas puikiai atskleidžia tai, kad jauni žmonės (Jurladi ir Daniela) įkvepia, o nėra tik statistai, nesuprantantys gyvenimo ar visuomenės procesų. Oskaras, pats elgdamasis kaip vaikas, iš naujo patiria šiuolaikinį pasaulį bendraudamas su jaunimu.
Pabaigai, sakyčiau, kad filmas nesibaigia nei laimingai, nei nelaimingai. Kaip kūrinys, turintis pradžią ir pabaigą, jis baigiasi, bet jaučiu, kad Oskaro istorija, kaip ir gyvenimas – tęsiasi ir jo laukia dar ilgas kelias iki tapimo tuo žmogumi, kokiu būti jis svajoja. Galbūt dėl to šis filmas ir traukia – priešingai nei holivudiniai ar panašūs praminiai filmai, šis yra labai gyvenimiškas, istorijos pabaigos nėra, ji tęsiasi, kartais kankinamai, kol žmogus nusprendžia stabdyti nesibaigiantį nusivylimą ir neigiamas emocijas ir keisti savo gyvenimo būdą. To ir palinkėčiau skaitytojui – pažiūrėti ,,Un Poetà” ir pasvarstyti apie reikalingus pokyčius savo gyvenimo istorijoje.
Komentarai