Atsikeliu, pavalgau, išgeriu kavos ir viešuoju transportu važiuoju į “LantarneVenster” kino teatrą žiūrėti “Displacement Film Fund” (DFF) trumpo metro filmų programos. Joje rodomi režisierių-pabėgėlių kūriniai dislokacijos (displacement) tema. Penkių filmų rinkinyje – Ukrainos, Afganistano, Sirijos, Somalio ir Irano režisierių filmai. Strateginio partnerio UNHRC (Jungtinių Tautų) atstovė ir pasaulinio garso aktorė bei prodiuserė Cate Blanchett spaudos konferencijoje kalbėjo, kad šios istorijos turi pasirodyti skubiai, kad neprarastų temos aktualumo, jos stigmos ir nesupratimo.
Su kino režisieriumi Sauliumi Baradinsku pirmą kartą bendravome prieš 15 metų, kai jis su “Vilnius Temperature” draugais pradėjo filmuoti muzikinius klipus, o dabar sveikinamės Roterdamo filmų festivalyje, kuriame debiutavo jo tarp studijų Amerikoje kurtas ir Lietuvoje filmuotas trumpametražis „Betono vaikai“. Šis filmas yra savotiškas pasiruošimas Sauliaus didžiajam debiutui miuziklui „Betono muzika“, nagrinėjančiam Lietuvos kine dabar itin trendinantį 9-tąjį dešimtmetį ir jo vaikus, užaugusius savo susikurtame pasaulyje.
Su Agne susitariau susitikti, pamačiusi, kad jos filmas „Psychoco“ (2024 m.) Romoje parodytas viešame seanse. „Psychoco“ filmavimai vyko Lietuvoje, Agnei mokantis 12-oje klasėje, o pati jai asistavau kaip pirmoji režisierės asistentė. Filmas kalba tokiomis svarbiomis temomis kaip seksualinis priekabiavimas, patyčios mokykloje ir pasitikėjimas vieni kitais. Filmas neturėjo biudžeto, Agnė susirinko komandą, kurią įtikino savo idėja.
Rudenį sudalyvavus San Sebastiano filmų festivalyje, žinojau, kad tai – tik pradžia. Žiemą tris turiningas dienas praleidau 55-ajame Roterdamo kino festivalyje. Penktadienį turėjau garbės pamatyti Cate Blanchett ir “Displacement Film Fund” trumpų filmų programą, pasidžiaugti tarptautine ,,Betono vaikų” premjera kartu […]
Kolumbiečių režisieriaus Simón Messa Soto filmą „Un poetà” (Lietuvoje rodytas pavadinimu „Poetà”) mačiau jau tris kartus ir kiekvieną kartą atradau vis naujų detalių, naujų prasmių, apie kurias vis galvoju. Be to, žiūrėjau jį trijose skirtingose valstybėse, todėl stebėjau ir skirtingą auditorijų reakciją: San Sebastiane (Ispanija) po filmo peržiūros lydėjo septynių minučių ovacijos ir pagrindinio aktoriaus Ubeimar Rios ašaros, Bordo (Prancūzija) reakcijos buvo gerokai santūresnės, o Vilniuje, Senamiesčio ,,Pasakoje”, žmonės juokėsi garsiausiai.