Šie metai prasidėjo trendu, kviečiančiu pasidalinti vaizdais ir prisiminti, kokie buvome prieš dekadą. Vietoj archyvų naršymo bandžiau pasivaikščioti atminties labirintais ir palavinti atmintį be pagalbos, kol apskaičiavau, jog tuo laikotarpiu Atėnuose dalyvavau mainų programoje, kur, pirmą kartą legendiniame “Death Disco” gyvai išgirdau Molly Nilsson. Iškeitusi nuobodžius Erasmus’o vakarėlius ant laiptų ir vienut vienutėlė dramatiškai, lyg “Twin Peaks’o” raudonajame kambaryje, judėjau veidrodinio disko rutulio nušviestoje salėje…
Tai buvo prieš dešimt metų, tačiau Molly Nilsson vardą išgirdau šiek tiek anksčiau, naršydama vis dar gyvuojančioje Post-punk community Lithuania grupėje, kurioje kažkas pasidalino “I Hope You Die” įrašu. Žinoma, daina nustebino ir buvo visai ne tai, ko tikėjausi, tačiau nuo to laiko skambėjo ne viename draugių vakarėlyje, kurių metu, susikibusios rankomis naiviai žadėjom viena kitai amžiną draugystę.
I’m standing in a bar and I still feel everything (Madridas, 2026)
Paskutinį pilką šių metų sausio ketvirtadienį, Madridą skalaujant žiemos lietums, o dieną prieš tai ir pasnigus, pagaliau ir vėl teko laimė Molly išgirsti gyvai. Baigdama savo solo pasirodymą, apsivijusi SM58 mikrofono laidu lyg virkštele ir atiduodama duoklę publikai, ji, žinoma, atliko mitinę “I Hope You Die”, tik šįkart juokaudama, kad dabar atliks koverį, todėl įspėjo visus pasiruošti karaoke sesijai.
Šio koncerto metu vėl iš naujo prisiminiau, kuo man taip patinka Molly, tačiau dažnai, deja, lieka iki galo neišjausta ispaniškoje publikoje (nuo blizgučiais ir LGBTQ+ atributika pasipuošusių jaunesnių klausytojų iki žilstelėjusių vyrukų, atėjusių jos paklausyti vienumoje, panašiai kaip aš tąkart Atėnuose, gerai nesuprasdami anglų kalbos jie nuo laiptų palaikančiai šūkauja ¡Vamos, Molly!) – tai jos gebėjimas su žiupsneliu cinizmo, ironijos ir su daug, daug romantikos ir melancholijos, atspindėti šiuolaikinio žmogaus ambivalentiškus jausmus, neišvengiant ir nostalgijos praeičiai (žinoma, pasitelkiant ir analoginį ar lo-fi skambesį) bei išliekant aktyviai, bet ne įkyriai politiškai.
Skandinaviškas indie skambesys, melancholiškos DIY synth-pop melodijos bei netikėtai tarp jų įsiterpę ritmingesni, ir, bent jau man, kažkiek old-school dubstep ar net drum’n’bass ritmus primenantys motyvai kuria stebinantį ir netikėtą kontrastą tarp švelnesnių dainų. Atrodo, būtent šis flirtavimas su elektronine muzika ispanišką publiką neretai šiek tiek veda iš proto. Šiai, nepratusiai prie tokio flirto, nelieka nieko kita kaip tik awkwardžiai šokinėti šokių aikštelėje, net ir skambant lėtesniems gabalams, ir šiek tiek ne vietoje ir ne laiku mojuoti iškeltus “metalistų ragus”.
O Molly vakaro negalėjo pradėti niekaip geriau nei su aiškiu pareiškimu “Earth Girls” iš 2022 m. albumo “Extreme”, Epsteino failų paviešinimo išvakarėse žaismingos ir catchy melodijos fone dar kartą skanduodama ‘Women have no place in this world’, o po to, lyg niekur nieko tęsdama su “Obnoxiosly Talented” iš to paties albumo, ritmingesniu tempu ironiškai mus kviesdama palaidoti visas savo svajones ir amžinai dvejoti “Kodėl?!”.
Jau pirmosiomis pasirodymo minutėmis susiduriu su jos niuansiškumu, tačiau tik netikėtai išgirdusi tokią senieną kaip “A Slice of Lemon” (iš 2018-ųjų albumo “2020”), pernai pavasario metu mano iš naujo atrastą vokalo pamokose, pasijuntu iš tiesų patekusi į romantiškąjį Mollyverse, svajingai užvaldyta švelnaus, įsimintinai žemo vokalo ir hipnotizuojančių pop ritmų, galvodama, kaip šiuolaikiniame kontekste aktualu yra tai, jog “žinutės buvo supainiotos, o mes – poliarizuoti”.
Gerai, viso repertuaro tikrai neapžvelgsiu, nes leidau sau tiesiog pasimėgauti akimirka, bet nudžiugau, jog šis pasirodymas buvo ne tik naujojo “Amateur” albumo pristatymas, kur skambėjo ir “Classified”, “Big Life” bei “How Much Is The World”, bet ir reta galimybė išvysti į jau į 40-metį įkopusią Molly (kuri prisipažino vis dar besijaučianti in her twenties), kaip visada ištikimai apsiginklavusią tik sintezatoriumi, bei pasiklausyti tokių senų gabalų kaip nostalgiškasis “1995” ar “Mountain Time” (vos išgirdus ‘I’m always dreaming I could run away’ visada atpažįstu save) iš ankstyvojo 2015 m. albumo “Zenith”.
Koncerte netikėtai suprantu, jog atsiduriau laiko kapsulėje, retrospektyviai žvelgdama į prabėgusį laiką ir prisimindama visas tas akimirkas, kurių metu, atliepdama asmeniškiausias mano patirtis, lydėjo Molly Nilsson muzika. Juk ir aš tikrai buvau viena tų merginų, tyliai sau pripažįstančių: “I’m standing in a bar and I hate everyone”. Mintimis nuklystu ir į laikus, kuomet, deginant laužus Talino paplūdimyje su krūva nepažįstamųjų sau niūniavau “We’re never coming home”, prieš einant gintis bakalauro manifestavau su „Not Today, Satan“, fone skambant „Blinded by the Night“ ir, apakinta ne tik nakties, bet ir įsimylėjimo, suvokiau, kaip “nenuspėjamas pavasaris viską sujaukia”, o tamsiausiomis pandemijos akimirkomis, karantinui Ispanijoje užsitęsus iki begalybės, kartais pamažu eidama iš proto, vienumoje dainavau “I love my room, come and have a look inside”.
“AMATEUR” (2025)
Molly Nilsson kartu su jos įkurta įrašų leidykla “Dark Skies Association”, veikiančia nepriklausomai ir atokiau nuo muzikos industrijos dramų ir machinacijų, albumus leidžia iš namų ir labai nuosekliai, maždaug kas dvejus metus, tačiau net ir po šitiekos metų industrijoje savo vienuoliktąjį albumą pavadinti “Amateur” – tai bent skandinaviškas kuklumas!
Apie albumo konceptą ir pavadinimą “Bandcamp” platformoje pati Molly rašo, jog diletantiškumas (“amateurism”) jai yra tarsi protesto forma prieš viską, ko tikimasi iš kito: “priklausyti elitui, būti ekspertu, profesionalu bei meistru, amžinai tobulėti ir nepaliaujamai siekti sėkmės. Kur visame tame yra džiaugsmas?” Dabar šis požiūrio kampas, ar net galėčiau pavadinti gyvenimo būdu, man rodosi, yra kaip niekad aktualus. Pasaulyje, kuriame esame skatinami monetizuoti savo laiką, hobius, mokytis visą gyvenimą bei amžinai siekti meistriškumo, atlikėjos nuoseklumas kurti nepriklausomai, išlaikant mėgavimąsi tuo, ką darai ir daryti tai nuosirdžiai, netgi pabrėžiant mėgėjiškumą, iš tiesų yra retas ir be galo žavintis.
Na, o kalbant apie albumo turinį, nors ir nesijaučiu turinti užtektinai kompetencijos profesionaliai pakomentuoti jo skambesio (atskirti žanrus man visada keldavo sunkumų), bet užmetusi akį ties keliomis albumo recenzijomis, kuriose minimos punk ar immersive house stilių užuomazgos, pati jame jų niekaip neįžvelgiu.
Nepopuliariai drįsčiau teigti, kad Molly “Amateur” nors ir skamba šiek tiek kitaip nei ankstyvesniuose savo albumuose, bet išlieka ištikima savo analoginiam skambesiui, nenušlifuotiems garsams, kuriuose girdėti daug mėgėjiškumo ir kuriuose kone visiškai atsisakoma technologinio sterilumo. Būtent ta nenušlifuota ir nenugludinta elektronika bei jos akivaizdus talentas rašant dainų tekstus ir yra priešprieša šiuolaikinei perprodukuotai muzikai, kurianti emocinį jautrumą ir intymumą, tik dar labiau sustiprindama albumo “Amateur” konceptą, protestuojant prieš šiuolaikinėje visuomenėje praisinamą tobulumo ir šlovės siekį.
Man albume pasirodę energingesni ritmai veikiau primena lo-fi elektroniką nei punk (pataisykit mane jei klystu), o vienintelis “trankesnis” gabalas “Get a Life” vis tiek niekaip netraukia iki panroko. Panašių paeksperimentavimų su “sunkesne” muzika jau girdėjome ir praeituose albumuose, pavyzdžiui “Extreme” (2022 m.) skambantys “Sweet Smell of Success” ar “They Will Pay”. Aš Molly turbūt vien dėl buvimo švede visada laikiau labiau indie nei punk, labiau synth-pop nei post-punk, labiau darkwave nei immersive house.
Visgi, albumo idėja ryškiausiai atsiskleidžia ne per bendrus apibrėžimus, o per konkrečias dainas. Pavyzdžiui, tarp nostalgiškosios “Swedish Nightmare” ir romantiškosios “Long Time No See” (lyriškumas, kaip visada, neatsiejamas ir nuo aiškių pažiūrų, kur ‘I hate Sunday as much as cops’ yra taip taiklu ir taip Molly) įsiterpusi “Classified”, tyčia asketiška ir pritariama deadpan vokalu, susiklauso taip smagiai ir baigiasi taip netikėtai greitai (gabalas trunka vos virš dviejų minučių), kad mane lydėjusi andalūzė draugė jį išgirdusi gigo Madride metu net ėmė dvejoti, ar neįvyko kažkokie techniniai trukdžiai, nutraukę dainą viduryje. Bet kur čia ilgiau besiplėsti, kai ir taip viskas aišku – “I guess what I feel is classified”.
Panašiu tiesmukumu Molly kalba ir “Fatal Distraction“, kur be jokių metaforų klausia: “Are you searching for the meaning of life / Or just looking for the easy way out?”, įvyniodama tokius kertinius klausimus, kuriuos kiekvienas turėtume užduoti sau, į svajingą melodiją. Man “Amateur“ iš tiesų veikia kaip priešnuodis prieš šiuolaikiniame diskurse nuolat kartojamą pasaką apie neribotas galimybes ir galėjimą būti kuo tik nori (kur “How Much Is The World“ tampa tarsi šios idėjos summa summarum), o priešpaskutinė albumo daina “Big Life“ – tarsi priminimu ir kvietimu džiaugtis gyvenimu dabar.
Šios vasaros atostogų metu, besilankydama Tbilisyje ir išsekusi nuo man neįprasto drėgno karščio, ant sienos užmačiau tag’ą, skelbiantį ‘Born romⒶntic’, su kuriuo kažkaip labai susitapatinau. Dabar, žvelgdama į tuomet padarytą jo nuotrauką, galvoju būtent apie “Big Life“, skambančią lyg lopšinė, bet iš tiesų kviečiančią būti šiek tiek mažiau rimtiems, “pabėgti kažkur toli, išraižyti savo vardą dūmais atsiduodančiame bare, palikti pėdsaką ir tiesiog viską paleisti” ir tiesiog mėgautis (kas, pačiai Molly, atrodo, yra vakaras su SM58). “There’s just no other life”. Amen.
Komentarai